Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Teisėtvarka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Pirmasis metų pašto ženklas – Žemaičių krikštui

Pirmajame metų pašto ženkle pavaizduotas pirmasis žemaičių vyskupas Motiejus Trakiškis ir freskos „Lietuvos krikštas“ fragmentas

Pirmasis šių metų naujasis  pašto ženklas apyvartoje pasirodęs sausio 5 dieną, skirtas paminėti Žemaičių krikšto ir Žemaičių vyskupystės įsteigimo 600-ąsias metines. Pirmąjį šių metų pašto ženklą sukūrė dailininkas Mindaugas Gribauskas. Pašto ženklas išleistas 80 tūkst. tiražu, jo nominalas – 2,45 Lt.  Pašto ženkle vaizduojamas pirmasis žemaičių vyskupas Motiejus Trakiškis bei Lenkijos miesto Sosnoveco katedroje esančios Włodzimierzo Tetmajerio freskos „Lietuvos krikštas“ fragmentas.  Kartu su pašto ženklu išleisti ir pirmosios dienos vokas bei suvenyrinis lapas. Pašto korespondencija, apmokama naujuoju pašto ženklu, Telšių centriniame pašte sausio 5-ąją buvo  antspauduojama pirmosios dienos datos spaudu.

Kai nebelieka jautrumo, supratimo ir abipusės pagarbos

Gintaras Visockas

Ar įmanoma minint tokias svarbias datas, kaip Sausio 13-oji, Vasario16-oji ar Kovo 11-oji, prisiminti viską, ką būtinai privalu prisiminti? Tikriausiai neįmanoma. Viską aprėpti būtų sudėtinga. Net patys įžvalgiausi protai kartais pamiršta svarbius aspektus. 2013-ųjų sausio 13-oji – ne išimtis. Šį sausį Lietuvos valstybė deramai nepagerbė, pavyzdžiui, Vandos Pumputienės, jau keturis dešimtmečius sąžiningai, kantriai plušančios Vilniaus greitosios medicinos pagalbos stotyje. Šios medikės pavardę miniu neatsitiktinai. V. Pumputienė – viena iš tų, kuriai gūdžią 1991-ųjų sausio 13-ąją teko gelbėti mirštančius bei sužeistuosius. Ji šią pareigą atliko sąžiningai, be priekaištų. Televizijos bokšto gynėjus moteris gelbėjo nekreipdama dėmesio į jai pačiai gresiančius mirtinus pavojus. Visiems tą naktį budėjusiems Greitosios medicinos pagalbos (GMP) specialistams teko veržtis į patį didžiausią pragarą, kad tik skubiau ir saugiau į ligonines būtų išvežti visi nukentėjusieji. Kad čia pat riaumoja sovietiniai tankai bei „Kalašnikov“ automato buožėmis švaistosi kariškiai, greitosios medicinos pagalbos specialistai neatkreipė dėmesio. Medikai girdėjo tik sužeistųjų dejones. Šiandien Vilniaus GPM direktoriaus pavaduotoja dirbanti V. Pumputienė prisimena, jog sunkiausia buvo matyti, kaip miršta jauni žmonės. Ji tvirtina iki šiol smulkiai prisimenanti visas anos siaubingos nakties detales bei smulkmenas. Tarsi viskas būtų įvykę vakar. Beje, šios medikės patirtis yra unikali. Apie jos gyvenimą galima kurti meninius filmus bei rašyti nuotykių romanus. Ir visa tai turėtų milžinišką populiarumą. Juk šiai medikei teko gelbėti sužeistuosius ir tuomet, kai sugriuvo per Nerį nutiestas tiltas, nuo bėgių ties Žasliais nuriedėjo traukinys bei sprogo Jonavos chemijos gamykla. O kokia Lietuvos padėka būtent šios specialybės medikams? Ar Lietuva apie tai sukūrė meninių filmų, parašė romanų? Ar Lietuva demonstruoja ypatingą pagarbą tokiems žmonėms bent oficialių Sausio 13-osios minėjimų metu? Nieko panašaus. Viskas krypsta į blogąją pusę. GMP specialistai šiandien priversti ginčytis su Lietuvos valstybe net teismo posėdžių salėse dėl diskriminacijos. Medikai jaučiasi neteisingai, nepelnytai, nepagrįstai nuskriausti, nes prieš keletą metų valstybė, karštligiškai ieškodama, kam dar būtų galima labiau suveržti diržus, nutarė būtent šios rūšies medikams sumažinti kasmetines atostogas ir pailginti darbo laiką. Valstybė nepajėgia arba specialiai nenori suvokti, jog GMP specialistų darbas yra ypatingas. Kitų sričių medikams netenka atokiose Vilniaus gatvėse tamsiomis naktimis tramdyti įsiaudrinusių mušeikų, narkomanų, girtuoklių. O GMP specialistai į pavojingas situacijas, kai jiems grasinama ne tik kumščiais, bet ir peiliais ir užkrėstais narkomanų švirkštais, patenka vos ne kasdien. Ironiškai kalbant, kuo toliau – tuo gražiau. Iš valdžios tribūnų jau net įrodinėjama, esą Lietuva nūnai turinti daugiau GMP darbuotojų, nei iš tiesų reikėtų. Pretekstas tokioms kalboms – tirpstanti lietuvių tauta. Taip, mūsų mažėja. Emigracija ir menkas gimstamumas sužlugdė mūsų viltis turėti 4 milijonus gyventojų. Mūsų jau neliko nė trijų milijonų, bet nelaimingų atsitikimų, į kuriuos kviečiami GMP ekipažai, nemažėja, o sostinėje jų tik daugėja. Jei netikite, paklauskite tos pačios Vilniaus GMP specialistės V. Pumputienės ar jos kolegų – Almos Vėžytės, Vandos Šimkūnienės, Vytenio Keršio. Medikai tvirtina vis dažniau ir dažniau akis į akį susiduriantys su agresyviais girtuokliais ir narkomanais. Daugėja ir agresyviai besielgiančių jaunuolių, ypač kai jie išeina iš abejotinos reputacijos naktinių klubų.