2013 m. vasario 8 d.    
Nr. 6
(2030)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Ne taip skaičiuojame

Gintaras Visockas

Rusijos humoristas Michailas Zadornovas ir vėl leido sau užgauliai pasišaipyti tiek iš Baltijos valstybių, tiek ir iš kitų buvusių Sovietų Sąjungos respublikų. Viena rusiška televizija prieš keletą dienų parodė autorinį vakarą, kuriame jis pašiepė amerikiečius bei britus, neva savus interesus „teisėtai“ ginančius Irake bei Afganistane. Humoristas šiuo klausimu turėjo aiškią nuomonę – tiek amerikiečiai, tiek britai iki šiol nepajėgia atsikratyti imperinių ambicijų. Žinoma, politinė situacija daug naftos turinčiame regione yra sudėtinga. Neigti didžiųjų valstybių egoistinių paskatų įsigyti naftos kuo pigiau nevertėtų. Dėl jos ne taip jau retai pamirštami padorumo, sąžiningumo, teisingumo principai. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos užsienio politika nėra nepriekaištinga bent jau dėl nenoro atsisakyti įtakos labai toli nuo Londono esančiose Folklendo (Malvinų) salose. Tos salos – labai toli nuo britų salyno ir labai arti Argentinos. Akivaizdžiausia, kad minėtos salos turėtų priklausyti ne Jungtinei Karalystei, o Argentinai. Tačiau oficialusis Londonas neseniai pareiškė, esą Folklendo salų priklausomybės klausimas bus svarstomas išskirtinai demokratiniu keliu. Tik pamanykite, ilgainiui ten vietiniai rengs referendumą ir paaiškės, ko trokšta dauguma salyno gyventojų. Niekas nesiginčija: referendumas – puiki demokratijos išraiška, bet šiuo konkrečiu atveju būsimasis referendumas taps akivaizdžia demokratijos parodija, nes dauguma salų gyventojų – britai. Jiems dabartinė padėtis yra priimtiniausia. Vadinasi, argentiniečiai pasmerkti pralaimėti. Ir niekad nelaimės, jei nepasikeis bent jau Folklendo salų gyventojų nacionalinė sudėtis. Referendumai bus beprasmis laiko gaišinimas, kol juose ženklios daugumos nesudarys argentiniečiai. Taip neatsitiks todėl, kad oficialusis Londonas labai rūpinasi, kad į Folklendo salas gyventi masiškai neplūstų argentiniečiai, ir šiuos procesus griežtai kontroliuoja. Pasitaiko keisčiausių referendumų. Tenka pripažinti, jog pasaulis žinąs referendumų, kurie įteisina akivaizdžiausią neteisybę. Paviršius – demokratiškas, gražus, o vidus – išpuvęs. Vis dėlto, kai kuriuose humoristo M. Zadornovo žodžiuose įmanoma įžvelgti sveiko proto. Pareiškęs, esą amerikiečiai su britais nepajėgia atsisakyti imperinių nuostatų, šis humoristas netikėtai pridūrė, esą Rusija niekada nieko neokupavusi. Išgirdusi versiją apie Rusiją, niekada neturėjusią kolonijų ir imperinių ambicijų, žiūrovų perpildyta salė entuziastingai plojo...

Šį bent jau Baltijos valstybėms užgaulų M. Zadornovo „politinį juokelį“ prisiminiau neatsitiktinai. Pastaruoju metu LRT televizija pateikė keletą svarbių diskusijų apie Lietuvos ir Lenkijos bei Lietuvos ir Rusijos tarpusavio santykius. Turiu galvoje Virginijaus Savukyno laidą, kurioje svarstyta, ar gerėja mūsų santykiai su Lenkija. Joje vos ne pirmuoju smuiku grojo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderis, europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis. Jis pabrėžė, esą Lietuva nūnai neturi gerų santykių ne tik su Lenkija, Rusija ir Batarusija, bet net ir su artimiausia kaimyne Latvija. Girdi, jūrinė Lietuvos ir Latvijos siena iki šiol neratifikuota. Įsiminė ir LRT žurnalistės Agnės Skamarakaitės laida, kurioje buvo gvildenamos Vilniaus ir Maskvos nesutarimų priežastys. Žurnalistės A. Skamarakaitės laidoje argumentuotai, įtikinamai šnekėjo parlamentaras Arvydas Anušauskas ir nuolat pabrėždavo, jog pragmatiški santykiai tarp valstybių neįmanomi, kol viena pusė siekia ne draugystės, o partnerio kapituliacijos. A. Anušausko nuomone, būtent Rusija šiandien nenori kurti abipusiai pagarbių, pragmatiškų santykių. Jei Rusija nerodo nė menkiausių draugiškumo ženklų, Lietuva bejėgė ką nors pakeisti. Čia nepadėsią net ir didžiausi nuolaidžiavimai, nebent Lietuva sutiktų tapti Rusijos satelite. Taigi abi laidas laikyčiau įdomiomis, prasmingomis. Ir vis dėlto norėčiau pateikti keletą pastabų. V. Savukyno laidoje europarlamentaras V. Tomaševskis pažėrė itin daug priekaištų Lietuvai tiek dėl pastangų nukabinti gatvių pavadinimų lenteles lenkų kalba, tiek dėl vilkinimo įteisinti kai kuriuos anksčiau priimtus pasižadėjimus, tiek dėl neva lėtų žemės grąžinimo tikriesiems savininkams procesų Vilniaus krašte. Lietuva kaltinta, kad pažeidžia net tarptautinius susitarimus, reglamentuojančius tautinių mažumų teises ir pareigas. Minėtoje diskusijoje būta tokių, kurie V. Tomaševskiui oponavo. Tačiau tai kartais priminė ginčus tik dėl smulkmenų. Ypač krito į akis kai kurių laidos dalyvių bei į laidą paskambinusiųjų žiūrovų pareiškimai, esą Lenkijai priklausančiuose Seinuose bei Punske jau daug kur įrengtos lentelės ne tik lenkų, bet ir lietuvių kalbomis. Suprask, oficialioji Varšuva nuoširdžiai rūpinasi lietuvių tautine mažuma. O Lietuva, reikalaudama nukabinti ne valstybine kalba užrašytus gatvių pavadinimus Šalčininkuose ar Dieveniškėse, neva elgiasi antidemokratiškai. V. Tomaševskis naudojo net posakį „vergo sindromas“.

Iš šalies žvelgiant, lyg ir turėtume laikytis paritetinių pagrindų: jie – mums, mes – jiems. Bet būtent čia paritetiniai pagrindai ir negalimi. Lenkija – mūsų strateginė partnerė, tačiau žymiai stipresnė už mus. Tad jei šiai kaimynei svarbus padorumas, teisingumas ir objektyvumas, ji turėtų elgtis ne taip, kaip Didžioji Britanija elgiasi su Argentina. Dar tiksliau tariant, Lenkija turėtų suteikti kur kas daugiau teisių lietuvių tautinei mažumai nei mes Vilniaus krašte gyvenantiems lenkams. Būtent tokios disproporcijos bylotų, jog oficialioji Varšuva itin pagarbiai žiūri į savo silpnesniąją kaimynę. Beje, Lenkija pirmoji privalėtų žengti kompromisinius žingsnius, nes ji – stiprioji pusė. Deja, Varšuvos ir Vilniaus santykiai klostosi priešinga kryptimi. Minėtoje laidoje kai kurie lietuviai gyrėsi lankęsi Punske ir Seinuose, ir jiems didelį įspūdį paliko tos lentelės su lietuviškais pavadinimais. Bet juk toks skaičiavimas – ydingas. Lietuviai privalėtų gudriau skaičiuoti ir pragmatiškiau lyginti. Vienintelis rodiklis čia galėtų būti atsakymas į klausimą: kuri –  lenkų ar lietuvių – tautinė mažuma silpnėja? Kodėl šio klausimo nekelia mūsų oficialūs pareigūnai ir diplomatai, nuolat įsiveliantys į mažai reikšmingus ginčus dėl lentelių su gatvių pavadinimais gimtąja kalba ar disputus dėl galios nebetekusio Lietuvos Tautinių bendrijų įstatymo. Žinoma, svarbūs ir tokie svartymai. Bet svarbiausia yra tai, kad Lietuvių tautinė mažuma Lenkijoje silpnėja. Nė menkiausių prošvaisčių, kad Lenkijoje lietuvių gausėtų ir pajėgtų patekti į Lenkijos Seimą. O Vilniaus krašte susikoncentravusi lenkų tautinė mažuma tikrai nenutautėja. Nutautėjimo procesai Vilniaus krašto lenkams neaktualūs. Beje, minėtoje laidoje vienas diskusijos dalyvis net džiaugėsi, esą Seinuose ir Punske nėra jau tokia bloga padėtis. Mano įsitikinimu, tokie pareiškimai nėra tikslūs. Dzūkijos šviesuolio Jono Juravičiaus dėka dar prieš keletą metų teko svečiuotis Seinuose ir Punske. Interviu parengiau su pagrindiniais lietuviškųjų institucijų vadovais ir šiaip Lenkijos lietuviais. Tame regione praleidau beveik savaitę. Parsivežiau kelias dešimtis išsamių interviu. Šių eilučių autoriui Lenkijos lietuviai tvirtino biją, jog įmantriai slepiama polonizacija juos anksčiau ar vėliau sunaikins.

Taigi su Rusijos ir Lenkijos politikais bendraujantiems mūsų pareigūnams turėtų rūpėti pirmiausia gyvybiški klausimai. Kad ir toks klausimas: kodėl britams akivaizdžiai rūpi, jog itin toli nuo Londono nutolusiose Malvinų salose nedaugėtų argentiniečių? Nejaugi sudėtinga rasti atsakymą į šį pasiteiravimą? Jei būtent taip žvelgtume į Lietuvos ir Rusijos bei Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo perspektyvas, taptų suprantama ir buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko A. Anušausko pozicija. Jei mūsų partneriai tik apsimeta norį draugiškų santykių, Lietuva bejėgė draugiškiau ir pragmatiškiau bendrauti su Rusija. Tad Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę privalu pagirti dėl rezervuoto požiūrio į dabartinę Kremliaus vadovybę – pajuto Kremliaus šaltuką, Vladimiro Putino pasipūtimą, ir nesižemina, nepataikauja.

Ar lietuviai pajėgūs pragmatiškai bičiuliautis kad ir su humoristu M. Zadornovu, tvirtinančiu, kad Rusija niekada nieko nenuskriaudė? Tikriausiai – ne. O kaip konstruktyviai bendrauti su Lenkija, kuri Vilniaus krašto okupaciją siekia visur ir visada nutylėti ir bijo pranešimų, kad lietuvių tautinė mažuma Seinų ir Punsko miesteliuose silpsta, ir tai – būtent Varšuvos požiūrio į visas savo tautines mažumas pasekmė? Pabrėžiu, kad tai – ne atsitiktinumas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija