2013 m. kovo 1 d.    
Nr. 9
(2033)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kurianti
Lietuva


ARCHYVAS

2013 metai


XXI Amžius


Kronika

Kompozitorės vakare – dainos ir tapyba

Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė

Kompozitorė ir dailininkė
Jūratė Baltramiejūnaitė

Jūratės Baltramiejūnaitės tapyba

Vilnius. Beatričės Grincevičiūtės memorialiniame bute-muziejuje „Beatričės namai“ įvyko kompozitorės Jūratės Baltramiejūnaitės autorinis jubiliejinis vakaras ir M. K. Čiurlionio dainos „Ruduo“ debiutas. Kompozitorės J. Baltramiejūnaitės kūrybos popietės metu buvo galima pasigėrėti ir jos tapybos paroda. Lietuvių sutartines ir vokalinio ciklo „Jau atskrido jerubėlės“ kūrinius jai pačiai akompanuojant atliko dainininkė Zita Grigienė. Kitas vakaro dainininkas – Danielius Sadauskas – prasitarė, kad atliekąs labai daug šios kompozitorės dainų, o šiame vakare atliko dainą „Pažadėtoji žemė“ Dalios Poškienės eilėmis („Piliakalnio papėdėj prie Ančios sidabrinių vandenų... paukščiai atkartoja aisčių giesmę iš pelenų...“). Vėliau jis visus nustebino pagal M. K. Čiurlionio žodžius parašytos dainos (versta iš lenkų k.) „Ruduo“ atlikimo debiutu: „Apleistas sodas, pusnuogiai medžiai ošia ir užberia lapais takus. O dangus pilkas pilkas ir toks liūdnas...“ (J. Baltramiejūnaitės gimtadienis tą pačią dieną kaip M. K. Čiurlionio).

Kodėl vakaras surengtas būtent čia? Ogi neatsitiktinai. Šiame bute dainininkė B. Grincevičiūtė gyveno nuo 1970 iki 1988 metų (pats muziejus įkurtas 1993 metais). Kažkada Jūratės tėvai ją supažindinę su Beatriče, tuomet ji ėmusi šiai dainininkei kurti dainas (labai daug dainų Beatričei sukūrė ir kompozitorė Genovaitė Vanagaitė). Jūratė yra ir kompozitorė, ir dailininkė tautodailininkė, tačiau tapo su pertraukomis. Vieną paveikslą prieš 30 metų Jūratė padovanojo Beatričei (buvo pakabintas jos namuose „geroj kompanijoj“ šalia jos bičiulio A. Žmuidzinavičiaus paveikslo, o tą vakarą garbingai stovėjo ant pianino. Savo jubiliejinį vakarą J. Baltramiejūnaitė paskyrė irgi Beatričei.

Vakaro dalyviams buvo parodytas Z. Janulevičiūtės filmas „Beatričė“, kur ji repetuoja Broniaus Kutavičiaus operoje vaikams „Kaulo senis ant geležinio kalno“, ir 1979 metais sukurtas R. Sipavičiaus filmas „Ji – kaip daina“. Pastarajame kalba Beatričės bičiuliai (aktoriai Monika Mironaitė, Laimonas Noreika, kiti.), kurie nuolat jautę jai dėkingumą, ateidavę pas ją, „kai būdavo sunku ant širdies“. „Kuo ji mane žavi, praturtina? Nepaprasta savo šviesa. Ateini pas ją – ir gėda dėl kiekvieno nepasitenkinimo...“ (aktorius L. Noreika). Ji visada „sušildydavo“ žmogiškumu, humoru, pavaišindavo kava ar pyragu. Tradiciškai ir dabar Beatričės namuose garuoja virdulys. Tą vakarą kompozitorės sesuo visus vaišino obuolių pyragu. O man vienas gražiausių Jūratės darbų – lietuvaitės baltais drabužiais (pasirodo, tai jos mama, ji, jos sesė, sesers mažylė dukra (dabar jau panelė, kuri irgi tapo menininke, lėlininke, kurios paroda irgi buvo rodoma šį rudenį Beatričės namuose).

Šiandien nedaug moksleivių žino, kas buvo Lietuvos lakštingala B. Grincevičiūtė. O kažkada jos balsas buvo Lietuvos dvasinio peizažo dalis, nuo lopšio užauginęs kelias kartas. Jos angelišku balsu atliekama daina „Žvaigždutė“ („Esi šviesi ir nuostabi žvaigždutė, aukštai aukštai, ant mėlyno dangaus...“) skamba daugelio atminties „plokštelėje“. Idėja, kad šiuose namuose koncertuotų B. Grincevičiūtės konkurso laureatai, jau realizuojama. Giedriaus Prunskaus ir jo mokinių balsai čia skambėjo lapkričio pabaigoje.

Autorės nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija