|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Dievo piemenėlis Prisimenant vyskupą Juozą Tunaitį Algimantas BUČIUS
Šiuo pasakojimu nesiekiu apžvelgti vyskupo Juozo Tunaičio, kaip kunigo ir aukšto rango dvasininko, gyvenimo ir veiklos. Tai padarys Bažnyčia, jos istorikai, kolegos dvasininkai. Aš noriu papasakoti apie Juozą, kaip apie Rokiškio J. Tumo-Vaižganto gimnazijos (tuo metu ji buvo padalinta į dvi gimnazijas berniukų ir mergaičių) 1949 metų laidos abiturientą, su kuriuo man ir daugumai tos laidos draugų teko kartu pradėti ir baigti vidurinį mokslą, o man daugiau nei metus krimsti ir studento duoną. Vėliau mums, visiems klasės draugams, po nelaisvo gyvenimo padiktuotų pertraukų, vėl teko laimė atnaujinti šią draugystę, ir ji tęsėsi daug ilgiau negu gimnazijos laikais apie 25 metus. J. Tunaitis iki pat savo mirties buvo šio klasės draugų sambūrio dvasinis vadovas, moralinis autoritetas. Tačiau kalbant apie Juozą kaip draugą, neįmanoma neprisiliesti prie jo kaip dvasininko. Kad ir kur ar su kuo jis būtų buvęs, visuomet pirmiausia buvo kunigas, tik paskui draugas. Tikėjimas, meilė žmonėms, protas buvo trys susiglaudę banginiai, ant kurių stovėjo ši iškili asmenybė. Juozas kraštietis ir gimnazijos klasės draugas. Vysk. J. Tunaitį galėjau laikyti artimu kraštiečiu. Jo gimtąjį Davainiškio kaimą nuo mano tėviškės, Krylių, skyrė tik Dviragio ežeras. Kryliai glaudėsi viename ežero gale, Davainiškis kitame (greta Salų bažnytkaimio). Atstumas tarp šių kaimų apie 5 km. Tačiau mudu su Juozu vienas kitą pamatėme tik 1942 m., įstoję į Rokiškio J. Tumo-Vaižganto gimnazijos antrąją klasę. Jam tada buvo keturiolika, man tik vienuolika. Juozas vidutinio ūgio, lieknas, dėvėjo tamsiai pilką naminio milo eilutę su stačia švarko apykakle. Tamsūs plaukai kairėj perskirti sklastymu ir sušukuoti žemyn, o dešinėj aukštyn. Akys tamsiai mėlynos, smigios. Lūpos sučiauptos, bet kalbant jose atsirasdavo lengva šypsena. Jis pirmas užmezgė pažintį. Priėjo, padavė ranką, prisistatė, kas esąs, ir pasakė atmenąs mano tėvą matininką, kuris, skirstant jo gimtąjį kaimą į vienkiemius, gyvenęs jo tėvų sodyboje. Du kartus matęs ir mano mamą, Krylių pradžios mokyklos mokytoją, Salose per mokyklų susitikimą. Su kuo Juozas sėdėjo pirmose gimnazijos klasėse, neprisimenu. Aukštesnėse klasėse suolo draugai buvo Antanas Diržys (iš Kamajėlių), vėliau Vytautas Staskonis (iš Velniakalnio, Rokiškio pašonėje). Juozas mokėsi gerai, su kiekviena klase jo pažymiai vis gerėjo, ir gimnaziją baigė aukso medaliu. Negalėčiau išskirti dalykų, kuriuos jis mokėjo geriausiai ir kuriais labiausiai domėjosi. Buvo darbštus, pareigingas, visų dalykų namų darbus ruošė kruopščiai. Drįstu teigti, kad gerus rezultatus pasiekdavo ne tiek gabumais, kiek atkakliu darbu. Tai akivaizdžiai patvirtina jo siekis išmokti muzikos. Juozo muzikinė klausa nebuvo tobula. Į chorą muzikos mokytojas Vytautas Četkauskas priėmė dvejodamas, paties Juozo prašomas. Tačiau po metų jis tapo geru choristu. Rašė labai smulkiomis raidėmis stačiu šriftu, taupydamas sąsiuvinius. Mano parašytus du su puse puslapio buvo galima sutalpinti į jo vieną. Juozas buvo iš gausios šeimos (turėjo keturis brolius ir vieną seserį), tad stengėsi būti taupus net ir smulkmenose. Su visais klasės draugais sutardavo. Nebuvo per daug kalbus, pirmas retai užmegzdavo pokalbį, bet įsikalbėjus žodžių kišenėje neieškojo. Jo sakiniai buvo trumpi, aiškūs. Nemėgo per pertraukas triukšmauti ar eiti imtynių. Per pamokas įdėmiai klausydavosi mokytojų, nekalbėdavo su draugais. Atsakinėdavo pamokas drąsiai, nesutrikdavo. Jei ko nežinodavo, prisipažindavo. Kalbėjo lyg šiek tiek prikimusiu balsu. Turėjo ir humoro gyslelę. Jei kas iš draugų nusikeikdavo ar negražiai pakalbėdavo, Juozas bandydavo sudrausti, su šypsena kreipdamasis į kaltininką: Liaukis, žmogėnai, negražu. Mergaičių vengdavo. Į šokių vakarėlius nevaikščiojo. Eidamas į gimnaziją iš namų ar grįždamas namo, pamatęs priekyje einančią mergaitę, atsilikdavo nuo jos, o jei ji tyčia dar sulėtindavo žingsnius, ją skubiai aplenkdavo, pasakydamas labas. Tačiau priešpaskutinėje ir paskutinėje klasėse, jam būnant seniūnu, nori nenori teko bendrauti su Mergaičių gimnazijos atstovėmis. Reikėjo tartis dėl bendrai organizuojamo šimtadienio ir abitūros išleistuvių. Klasės draugams atsirado proga paerzinti Juozą, kad jis išsirinko sau simpatiją pačią gražiausią mokinę Danutę Vincerzevičiūtę, vienos klasės seniūnę. Tačiau Juozas į draugų replikas neparausdamas atsakydavo jau minėtu savo netradiciniu posakiu: Liaukitės, žmogėnai. Su mokytojais būdavo mandagus ir taktiškas, tačiau principingas. Vokiečių kalbos mokytoja Šarlotė R. mėgo per pamokas padaryti pauzes, kad mokiniai pailsėtų, ir pakalbėti laisvomis temomis. Kartą per tokią pertraukėlę kalbėdama apie berniukų drovumą mergaičių atžvilgiu, pasakė, kad J. Tunaitis be reikalo vengia mergaičių. Jei jis su jomis padraugautų, tai gal ir įsimylėtų, būtų linksmesnis. Juozas netikėtai nutraukė mokytoją, sakydamas: Reikia baigti kalbėti niekus, kurie nesusiję su vokiečių kalbos pamoka. Visi buvo nustebinti Juozo reakcija. Tačiau, matyt, Juozas savo poelgį vėliau įvertino kaip netaktišką ir per kitą pamoką mokytojos atsiprašė. Ši pasakė, kad Juozo replika jos neužgavo, nes pagalvojusi suprato, kad jis teisus. Juozas gyveno Sodų gatvėje (man atrodo, kad jis ten pragyveno visus gimnazijos metus), su kitais gimnazijos draugais nuomodamas kambarį. Jis buvo labai religingas. Bažnyčią lankydavo ne tik sekmadieniais, bet dažnai ir kitomis dienomis. Patarnaudavo per šv. Mišias (be jo, tai darė ir klasės draugas Vytautas Ragelis). Gimnazijoje veikė įvairūs mokinių būreliai: literatų, istorikų, vėliau (apie 1947 metus) atsirado politinio švietimo būrelis. Būreliams vadovauti išrinkdavo geresnius mokinius. Pastarojo būrelio (jam priklausė visi mokiniai) pirmininkas buvo Juozas. Kad būreliui vadovauti buvo pavesta jam, lėmė gimnazijos direktoriaus (kartu ir matematikos mokytojo) Juozo Janulionio nuomonė. J. Tunaitis buvo numatytas kandidatu aukso medaliui gauti, todėl vien labai gerų pažymių neužteko. Reikėjo ir visuomeninės veiklos. Būrelis daugiausia nagrinėjo SSSR vidaus ir tarptautinius įvykius. Juozui taip pat teko skaityti referatus apie tuos įvykius. Juose jis apsiribodavo laikraščių medžiagos išdėstymu be savų komentarų. Paskutinėje klasėje Juozui teko būti ir klasės sienlaikraščio redaktoriumi. Pats stengdavosi rašyti straipsnelius tik apie klasės trimestro rezultatus. Niekada nerašė jokių politinių straipsnių. Kadangi rašydavau eilėraščius, kreipdavosi į mane, prašydamas proginių eilėraščių (Gegužės pirmosios ar Spalio revoliucijos švenčių proga). Kaip gerai besimokantį ir iš valstiečių kilusį moksleivį, Juozą spaudė stoti į komjaunimą, bet jis visuomet atsakydavo vienu argumentu: Negaliu, nes esu tikintis. Juozas gimnazijoje domėjosi ne tik dėstomais dalykais. Jį traukė filosofija. Jam skolinau skaityti iš mamos bibliotekos A. Maceinos knygą Socialinis teisingumas, kai kuriuos S. Šalkauskio veikalus, prieškario Naujosios Romuvos numerius su filosofijos straipsniais. Kartą klasės draugas Povilas Matelionis prasitarė, kad jie su Juozu domisi gnoseologija (pažinimo teorija) ir kad Juozas ruošiasi teologijos studijoms. Dar šeštoje klasėje girdėjau iš paties Juozo, kad galvoja apie kunigystę. Gimnazijoje fiziką ir astronomiją dėstė Juozas Žukauskas, buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas, talentingas mokytojas, draugiškas su mokiniais, turįs įgimtą įžvalgumo dovaną. Jis išpranašavo, kad Juozas, jei pasirinks kunigo profesiją, dėl savo darbštumo, principingumo, sąžiningumo, tiesumo, nesavanaudiškumo taps vyskupu. Tačiau Juozas, gavęs brandos atestatą, pasuko kitu keliu įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos-matematikos fakultetą studijuoti astronomijos. Kaip vėliau paaiškėjo, tam buvo priežasčių. Jei aukso medalį gavęs mokinys būtų pasirinkęs kunigystę, tai būtų buvęs akibrokštas, kenkiantis gimnazijos direktoriui ir klasės auklėtojui; be to, tuo metu įstoti į Kauno kunigų seminariją dėl sumažintos kvotos buvo beveik neįmanoma. Juozas kurso draugas. 1949 m. rugsėjį Juozas pradėjo Vilniaus universitete studijuoti astronomiją. Be jo, iš Rokiškio gimnazijos tų metų abiturientų laidos Fizikos-matematikos fakultetą pasirinkome dar du klasės draugai: aš (taip pat astronomiją) ir Antanas Diržys (fiziką). Dar prieš mokslo metų pradžią reikėjo gauti mandatų komisijos pritarimą dėl tinkamumo pažangumo ir politinio patikimumo aspektais. Pažangumo kriterijai buvo brandos atestate įrašyti pažymiai, politinio patikimumo charakteristikos iš Apskrities vykdomojo komiteto apie socialinę padėtį, lojalumą tarybų valdžiai. Juozas, kaip aukso medalininkas, kilęs iš valstiečių, kurie neveikė prieš tarybų valdžią, buvo tinkamas kandidatas. Vienintelis minusas buvo Juozo teigiamas atsakymas į tradicinį komisijos klausimą (užduodamą kiekvienam kandidatui): Ar tiki Dievą? Į Juozo teigiamą atsakymą vienas komisijos narys, atstovaująs fakulteto partinei organizacijai, atkirtęs: Tai ne kliūtis, čia dalyvaujantys docentai Chomskis ir Slavėnas tave jau pirmame kurse padarys ateistu. Tačiau jiems tai nepavyko nei pirmame kurse, nei per pirmąjį antrojo kurso semestrą (t. y. per visą studijų laiką Vilniaus universitete). Dažnai per politvalandėles, vykusias, rodos, kas dvi savaites, jų vedėjas kreipdavosi į auditoriją: Kas tiki Dievą? Atsistokite. Atsistodavo tik vienas Juozas. Aš, nors tada tikėjau, atsistoti jau, kaip ir kiti, neišdrįsdavau, nors, stojęs prieš mandatų komisiją, tikėjimo neatsižadėjau. Mums, visiems trims rokiškėnams, pirmas semestras buvo sėkmingas, egzaminus išlaikėme gerais pažymiais, visi gaudavome stipendiją. Tačiau geras mokymasis turėjo ir neigiamų pasekmių. Kandidatus į komjaunimą rinkdavo iš studentų pirmūnų. Taip ir mes tapome taikiniu. Aš to spaudimo neišlaikiau, nes turėjau nuodėmių: Rokiškio gimnazijoje, kaip geras mokinys, taip pat buvau stumiamas į šią organizaciją, tačiau dėl motinos Rokiškio mergaičių gimnazijos direktorės ir Švietimo darbuotojų profsąjungos apskrities komiteto pirmininkės buržuazinės biografijos dėmių, paskelbtų apskrities laikraštyje Tarybinis Rokiškis, nebuvau priimtas. Universitete gavau ultimatumą: komjaunimas arba pašalinimas už tai, kad autobiografijoje nuslėpiau apie nepriėmimą į komjaunimą gimnazijoje. Vilniuje minėtasis laikraščio straipsnis, nagrinėtas kelias dienas, buvo įvertintas tik kaip aštri kritika, dėl kurios ji netapo liaudies prieše. Tad nebebuvo kliūtis priimti mane į komjaunimą. Juozas stoti į šią organizaciją dėl tikėjimo atsisakė, ginčijosi su jį ateistu padaryti mėginančiais profesoriais ir kolegomis studentais, žerdamas citatas iš Šventojo Rašto, pavyzdžius iš šventųjų gyvenimo, buvusių ateistų, grįžusių į tikėjimą, citatas. Tada padėti Juozą įtraukti į komjaunimą pavedė man, kaip gimnazijos draugui ir vieninteliam jo kolegai studentui astronomui. Pasakiau Juozui: Dabar aš tave agituosiu. Juozas man tiesiai šviesiai patarė veltui negaišti laiko, nes jei tai nepavyko profesoriams, tuo labiau nepavyks studentui. Man pasiūlius, fakulteto komjaunimo organizacija sutiko laikinai nutraukti agitaciją ir kurį laiką paliko Juozą ramybėje. Pasakiau jam apie tai, o jis juokdamasis paklausė: Ir kiek ta ramybė tęsis? Man įstojus į komjaunimą, draugystė su Juozu išliko. Jis buvo tolerantiškas žmogus. Dažnai lankydavausi jo nuomojamame kambaryje Filaretų gatvėje, kur jis gyveno su klasės draugu Povilu Matelioniu (jo brolis buvo kunigas, klebonavo Panemunėlyje). Kartu spręsdavome sudėtingus matematinės analizės, aukštosios geometrijos ir aukštosios algebros uždavinius. Užsukdavo jis ir į mano su seseria Nijole (būsima architekte) nuomojamą kambarį Konarskio gatvės pradžioje, ypač kai su Juozu grįždavome iš doc. Pauliaus Slavėno paskaitų Čiurlionio gatvėje, kur buvo įsikūrusi Universiteto astronomijos observatorija. Šias paskaitas mes lankėme tik dviese (daugiau astronomų nebuvo). Paskaitos buvo įdomios. Doc. P. Slavėnas ir mes, du studentai, sėdėdavome prie vieno stalo, apkrauto dangaus gaubliais ir žvaigždėlapiais. Tai buvo ne tik įprastos paskaitos, bet ir tarpusavio pokalbiai. P. Slavėnas buvo iškilus astronomas, žymus mokslininkas. Buvo baigęs Kauno universitetą. JAV Jeilio universitete gavo filosofijos daktaro laipsnį, dėstė Kauno universitete. 1941 m. jam buvo suteiktas profesoriaus vardas. Nuo 1944 m. dėstė Vilniaus universitete. Tačiau čia jam, kaip ir daugeliui kitų mokslininkų, apgynusių daktaro disertaciją užsienyje, profesoriaus vardas sovietų valdžios buvo atimtas, pažeminant jį iki docento. Juozo ir mano studijų metu P. Slavėnas taip pat buvo Vilniaus universiteto Astronomijos katedros ir observatorijos vadovas, Mokslų Akademijos mokslinis sekretorius. Mūsų kurse mokėsi daug draugų, vėliau tapusių žymiais matematikais ir fizikais: matematikai akademikas, daktaras, profesorius Vytautas Statulevičius, daktarai ir docentai Alfonsas Raudeliūnas ir Vytautas Merkys, fizikas daktaras, profesorius Algirdas Šileika ir kt. Visi jie (komjaunuoliai ir ne komjaunuoliai) gerbė Juozą, kaip nuoširdų, sumanų ir darbštų kolegą. Jo pažiūrų tvirtumas, principingumas ne sumažino, o priešingai, pakėlė jo autoritetą. 1950-ųjų rudenį, prasidėjus naujiems mokslo metams, Juozo ir manęs, grįžus į fakultetą, laukė nemaloni staigmena: astronomijos specialybė naikinama (dėl mažo studentų skaičiaus), Juozui ir man siūloma pereiti į fizikos studijas, o paskutiniuose kursuose daugiau dėmesio skirti astrofizikai ir rašyti diplominį darbą iš šios srities. Staiga atsirado proga tęsti astronomijos studijas Leningrado universitete, bet tik vienam. Universitetas parinko mane (gal kad buvau komjaunuolis). Juozas prasitarė, kad jam kyla abejonių dėl fizikos studijų, todėl galvojąs keisti specialybę. Tačiau dar nėra apsisprendęs. Kai iki išvykimo į Leningradą liko savaitė, mane pasikvietė fakulteto dekanas doc. dr. Henrikas Horodničius ir pasakė, kad Juozas išstojo iš universiteto, nes pereinąs į Kauno kunigų seminariją. Taip pasibaigė mūsų, kaip studentų, bendravimas, trukęs metus ir porą mėnesių. Jau atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais Juozas papasakojo apie skubaus apsisprendimo tapti kunigu priežastį. Buvęs klasės draugas Algirdas Gasiūnas jau buvo įstojęs į kunigų seminariją. Dėl klierikų skaičiaus sumažinimo (sovietinės valdžios nurodymu) jam reikėjo palikti seminariją, tačiau vylėsi vėl į ją grįžti. Juozas jau beveik buvo apsisprendęs likti pasauliečiu. Tačiau 1950 m. rudenį jis gavo Algirdo laišką, kuriame šis išbarė Juozą už tai, kad atsisako pašaukimo, apie kurį abu draugai daug metų galvojo, ir primygtinai spaudė Juozą grįžti prie savo jaunystės siekio tarnystės Dievui, tuo labiau kad seminarijoje vėl atsirado laisvų vietų. Laiko paduoti pareiškimui buvo likę vos kelios dienos. Tai ir nulėmė greitą Juozo apsisprendimą palikti universitetą (astronomijos studijų naikinimas prie to neprisidėjo). Likimo ironija, kad A. Gasiūnas, atvedęs Juozą į seminariją, taip ir netapo kunigu, nors kelis kartus bandė. Liko pasaulietis, vedė. Su Algirdu esu susitikęs ir bendravęs Kaune. Nors ir neapsivilkęs kunigo sutanos, iki pat mirties bendravo su Bažnyčia, kunigais, pagelbėdavo jiems įvairiuose darbuose. Algirdas manė, kad paskatinęs Juozą tapti kunigu jis padarė kilnų darbą, už kurį jam atlygins Dievas, ir jei žinotų, dėkotų šimtai žmonių. Abu su vyskupu dalyvavome Algirdo laidotuvėse Petrašiūnų kapinėse Kaune 2000 metų rudenį. Mano bendravimas su kunigu Juozu, abiem triūsiant savo darbo baruose. Po Juozo išėjimo iš Vilniaus universiteto nemačiau jo keletą metų. Susitikau jį tik 1956 metų rudenį Daugpilio stotyje, grįždamas su žmona ir mažyte dukrele iš atostogų uošvijoje (Velniakalnyje prie Rokiškio) į Vilnių. Juozas važiavo į Rokiškį iš Palūšės, kur jis dirbo nuo 1954 metų, baigęs seminariją. Aš tik prieš metus buvau tapęs diplomuotu hidrotechnikos inžinieriumi (astronomu netapau, nes dėl sveikatos turėjau palikti drėgnu klimatu alsuojantį Leningradą ir mokytis žemiškesnės profesijos Kaune). Susitikimas buvo šiltas. Bendravome apie valandą, laukdami traukinių. Papasakojo, kad sunkiai sirgo tuberkulioze, bet dabar sveikata gerėja. Pušynai ir kaimiški pieno produktai padėjo sustiprėti. Pasiteiravo, ar susituokėme bažnyčioje. Papasakojau, kaip ėjome tuoktis vėlų vakarą į Prisikėlimo bažnytėlę Kaune, Aukštaičių gatvėje. Aš užsidėjau juodus akinius ir dar užsimaukšlinau kepurę ant akių, kad niekas neatpažintų, juk buvau komjaunuolis. Juozas juokėsi, bet pagyrė, kad esame teisėta šeima. Pasakiau, kad ir dukrą pakrikštijome bažnyčioje. Klausinėjo apie klasės draugus, o apie kitus man papasakojo. Turėjau ir neakivaizdinių kontaktų su Juozu. 1973 metais tuometinė valdžia leido išspausdinti Šventąjį Raštą. Jo buvo galima įsigyti tik per Bažnyčią. Mano mama norėjo jį padovanoti anūkei (mano dukrai Dianai). Mano patarta ji (tuo metu mokytojavusi vienoje iš Vilniaus vidurinių mokyklų Aguonų gatvėje) apsilankė pas Juozą, Šv. Mikalojaus bažnyčios vikarą-adjutorių, ir gavo gražiai išleistą Naująjį Testamentą ir Psalmyną (Juozas tam turėjo gauti Vilniaus vyskupijos valdytojo kan. Č. Krivaičio sutikimą). Mama džiaugėsi, kad Juozas ją maloniai priėmė, prisiminė gimnaziją, klausinėjo apie mane ir mano šeimą.
1974 m. suėjo 25 metai, kai mes baigėme Rokiškio gimnaziją. Ta proga organizavome klasės draugų susitikimą Rokiškyje. Su mano tarnybine Volga (tuomet dirbau Pramprojekto Vilniaus filialo direktoriumi) važiavome keturi klasės draugai: J. Tunaitis, žinomas žurnalistas Tadas Teseckas, skulptorius Adolfas Stašys, aš ir vairuotojas. Kelionėje daug kalbėjome apie tikėjimą. Juozas pasakojo, kad nemažai aukštų partinių ir sovietinių veikėjų prašo jo bažnytinių paslaugų: sutuokti ir krikštyti vaikus, anūkus, pašventinti mirusiųjų artimųjų kapų duobes. Kai kurie kviečia ir paskutinio patepimo. Daug kas slapta švenčia Kalėdų ir Velykų šventes. Tai rodo, kad tikėjimo nuslopinti neįstengia jokie persekiojimai ir sankcijos. Juozas sakė, kad vietos valdžia Bažnyčios atžvilgiu nusiteikusi pikčiau negu Maskva. Dėl tarptautinės opinijos pastaroji nori suteikti Bažnyčiai Lietuvoje kai kurių nuolaidų, tačiau Vilnius prieštarauja. Rokiškyje klasės draugų būry Juozas šiltai bendravo su visais. Jautėsi mokytojų pagarba jam. Vaišėse negėrė nė stikliuko. Nors susitikimas truko dvi dienas, Juozas grįžo į Vilnių autobusu tą patį vakarą šaukė pareigos. Vėl susitikau su Juozu 1977 metais man skaudžią valandą, mirus mano mamai. Kadangi ji buvo tikinti ir norėjo būti palaidota su kunigu, paprašiau savo vairuotoją Kazimierą, kuriuo pasitikėjau, nuvažiuoti pas Juozą ir paprašyti, kad ateitų į mano tėvų butą, kur buvo pašarvota mama, ir pasimelstų. Juozas, atvažiavęs ir pasisveikinęs, mums išsirikiavusiems prie karsto davė pabučiuoti kryžių, sukalbėjo maldas, pareiškė užuojautą. Paminėjo ją gerais žodžiais. Paskui kapuose pašventino duobę. Kunigas ir vyskupas Juozas tarp klasės draugų. Sąjūdžio laikais Juozo ir klasės draugų ryšiai sustiprėjo. Nebebijojome bendrauti su kunigais, vaikščioti į bažnyčią. 1988 m. spalį Vilniuje švenčiant klasės draugo, iškilaus žemėtvarkininko Juozo Kancevičiaus šešiasdešimtmetį, dalyvavo visi klasės draugai vilniečiai (apie 12 žmonių). Tarp jų ir Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas kun. J. Tunaitis. Tuomet susitarėme, kad susitikinėsime kiekviena svarbesne klasės draugų gyvenimo proga. Nuo to laiko abiejų Juozų dėka, klasės draugų susibūrimai tapo tradicija. Draugų, dalyvaujančių susitikimuose, ratas nuolat didėjo. Be vilniečių, susitikimuose matydavome bendraklasius iš Rokiškio, Jonavos, Kauno, Panevėžio. Juozui tapus vyskupu, mūsų susitikimai nenutrūko, jų geografija net išsiplėtė. Prasidėjo išvykos pas klasės draugus, gyvenančius kituose miestuose: Rokiškyje, Panevėžyje, Jonavoje, Kaune, Krekenavoje, Rokiškio rajono Krylių ir Bajorų kaimuose ir t. t., nes Juozas kelionėms parūpindavo autobusiuką. Per vienus metus tokių išvykų būdavo dvi ar trys. Tačiau per dvidešimt metų susidaro įspūdingas skaičius. Tradicine metine mūsų klasės draugų švente tapo Aldoninės (gegužės mėnesį) pas klasės draugę, ekonomikos daktarę, docentę Aldoną Varškevičiūtę-Vitkūnienę jos bute Antakalnyje. Draugų susitikimai Vilniuje vykdavo daugiausia butuose, kartais kavinių atskirose salėse (į bendras sales, kur gali būti daug triukšmo ir išgėrusių žmonių, vyskupas nebūtų ėjęs). Kaimuose susitikimai vykdavo klasės draugų sodybose. Net keli jų buvo mano tėviškėje Krylių kaime prie Dviragio ežero pas klasės draugę mokytoją Joaną Jasiulionytę-Andrikaitienę, taip pat Bajoruose (Rokiškio priemiestyje) pas klasės draugę Joaną Vaikutytę-Ragelienę. Su vyskupu dėl jo dalyvavimo tardavomės iš anksto. Mirus Juozui Kancevičiui, mūsų klasės draugų sambūriui vadovauja hidrotechnikos inžinierius Kazimieras Šešelgis (Juozo pradžios mokyklos draugas, tėviškės kaimynas) su žmona (taip pat bendraklase) Stase Mačiulyte-Šešelgiene. Kazimierui, mūsų pramintam viršaičiu, teko visi organizaciniai rūpesčiai: informuoti klasės draugus apie šventės laiką, vietą, patikslinti dalyvių skaičių. Jis tapo mūsų pagrindiniu ryšininku su vyskupu, o Stasė visų šių įvykių fotokronikos organizatore. Jos ir Kazimiero dėka klasės draugų susitikimų fotografijos užima po kelis albumus. Dažniausiai švęsdavome šeštadieniais, nes kitomis dienomis Juozas būdavo labai užsiėmęs. Skambinti Juozui buvo galima tik po 22 valandos, nes visą kitą laiką jis skyrė savo pareigoms. Vyskupas dalyvaudavo ir Rokiškio gimnazijos bei mūsų laidos jubiliejinių datų minėjimuose. Visi renginiai prasidėdavo šv. Mišiomis Rokiškio bažnyčioje, kurias aukodavo pats Juozas. Po apsilankymo gimnazijoje vaišindavomės kavinėje ar gimnazijos bendrabučio valgykloje. Dažnai per išvykas Juozas stengėsi praturtinti mus dvasiškai. Atvykę sveikinti su jubiliejumi klasės draugės Vandos Olinskaitės- Aleksiūnienės Krekenavoje, aplankėme Paberžėje tėvo Stanislovo kapą, kambarį, kuriame jis gyveno, jo įsteigtą bažnytinį muziejų. Būdami Rokiškyje, padėdavome gėlių ir pasimelsdavome prie mokytojų kapų. Viešėdami Kryliuose, buvom nuvykę į Salas, kur Juozas aukojo pirmąsias šv. Mišias, ir į Salų parapijos kapines (Urlių kaime), kur palaidoti vyskupo tėvai. Juozui buvo brangios visos parapijos, kuriose jis dirbo. Švenčiant mano 75-etį, 2006 metais, Juozas su klasės draugais atvažiavo į mano šeimos sodybą Rudnioje (prie Varėnos), prieš tai aplankęs už kelių kilometrų esančią Dubičių bažnyčią, kurioje klebonavo 19651968 metais, ir Rudnios bažnytėlę, į kurią važinėdavo iš Dubičių sekmadieniais aukoti šv. Mišių. Kaime naujienos greit sklinda. Tad kaimynai, sužinoję, kad pas mane buvo apsilankęs vyskupas J. Tunaitis, prisiminė jį geriausiais žodžiais, kaip paprastą, draugišką, dvasingą ganytoją. Dubičiuose gyvena įvairių tautybių žmonės: lietuviai, lenkai, baltarusiai. Juozas su parapijiečiais bendraudavo jų gimtosiomis kalbomis, jas savarankiškai pramokęs. Visi Juozą atmena kaip šventą kunigą. Be dovanos ir gėlių, kuriuos nuo visų klasės draugų gaudavo klasės draugas šventės kaltininkas, vyskupas dažnai įteikdavo jam ir savo asmeninę dovaną: paveikslą, knygą ar kitą suvenyrą (mano kambary kabo jo dovanotas bronzinis Maironio bareljefas), pabučiuodavo sveikinamuosius į skruostus (ir vyrus, ir moteris). Juozas prieš vaišes visuomet garsiai sukalbėdavo maldą, prašydamas palaiminti stalo dovanas ir tuos, kas jas ruošė. Vaišių pabaigoje vėl malda padėkodavo už pamaitinimą. Valgė viską, išskyrus grybų patiekalus. Mėgo paukštieną, žuvį, daržoves. Paragaudavo šiek tiek šampano, kartais truputį vyno. Degtinės ar kitų stiprių gėrimų niekad negėrė. Kalbėdavo dažniausiai vaišių pabaigoje neilgai, neskubėdamas, išryškindavo gerąsias solenizanto savybes, prisimindavo bendravimo su juo epizodus. Juozas dažniausiai būdavo linksmai nusiteikęs. Priešingai nei gimnazijoje, bendraudavo ne tik su vyrais, bet ir su moterimis. Būdavo mandagus ir taktiškas, pajuokaudavo. Švenčiant mano šešiasdešimtmetį mano bute per vaišes priminiau, kad gimnazijoje Juozui buvom parinkę simpatiją jau anksčiau minėtą D. Vincerzevičiūtę (dabar Nekrašienę, gydytoją), nors jis už tai mus bardavo. Kai mes su žmona pasveikinom Juozą tapus vyskupu (kai sveikino klasės draugai, negalėjau dalyvauti) ir įteikėm gėlių puokštę, Juozas padėkojęs pakilo iš savo vietos, priėjo prie Danutės ir įteikė jai tą puokštę, sakydamas: Tegul tai bus Algimanto žodžių patvirtinimas. Juozas į draugų susitikimus dažnai vėluodavo dėl savo pareigų, tačiau būdavo labai punktualus, kai reikėdavo grįžti (iš kur bebūtų) atgal į kuriją. Visuomet iš anksto pasakydavo, iki kelintos valandos gali svečiuotis, ir atėjus tam laikui pakildavo nuo stalo. Turėdavo su savim mobilųjį telefoną, nes įvairiais klausimais skambindavo jo kolegos. Kalbėdavo tyliai, kad netrukdytų kitiems. Ypač mieli buvo susitikimai, skirti Juozo gyvenimo ir veiklos svarbioms datoms pažymėti. Šventėme jo kunigystės keturiasdešimtmetį ir penkiasdešimtmetį, jo amžiaus septyniasdešimtmetį, septyniasdešimtpenkmetį ir aštuoniasdešimtmetį. Po šv. Mišių sveikinimai ir vaišės vykdavo arkivyskupijos kurijos patalpose, vieną kartą vienuolyne. Be klasės draugų, šiuose susibūrimuose dalyvaudavo ir daugiau rokiškėnų. Sveikindavo ir Rokiškio savivaldybės bei gimnazijos vadovybių atstovai. Dovanodavom Juozui gėlių ir suvenyrą nuo visų klasės draugų. Kai kurie draugai (ypač moterys) pagerbdavo vyskupą ir savo rankų darbo dovanėlėmis (Aldona Varškevičiūtė-Vitkūnienė nerta linine ažūrine juosta su gintarais, siuvinėtu paveikslu, Vanda Kazanavičiūtė-Makutėnienė tapytu ar siuvinėtu paveikslu ir pan.). Juozas sakė, kad pasidžiaugęs dovanomis vėliau jas išdalindavo kitiems. Ypač daug suvenyrų vyskupas perdovanojo prieš tapdamas emeritu, nes buvo įsitikinęs, kad reikės išsikelti iš kurijos. Tačiau Juozas liko gyventi kurijos patalpose (tik buvo perkeltas į mažesnį kambarį) iki mirties. Per vieną renginį man prie stalo teko garbė sėdėti greta Jo Eminencijos kardinolo Audrio Juozo Bačkio. Jis pasakojo, kad, pradėjus jam dirbti Lietuvoje, be Juozo būtų buvę labai sunku. Juozas, mokėdamas lenkų, rusų kalbas, padėjo jam bendrauti su tikinčiaisiais. Daug Juozas nuveikė Bažnyčios turto restitucijos srityje. Čia padėjo jo tiesumas, principingumas, taktiškumas, ramus charakteris. Kardinolas gyrė Juozo pareigingumą, pasiaukojimą, darbštumą, gabumus. Viską, ką jis darė, darė iš širdies ir įsitikinimo. Juozui buvo patikėti labai svarbūs postai Bažnyčios administracijoje. Jis buvo Vilniaus arkivyskupijos generalvikaras, daug metų dar ir ekonomas, bažnytinio tribunolo oficiolas (pastaruoju iki mirties). Visoms šioms pareigoms reikėjo sumanumo, žinių ir patirties. Teko kalbėti su vyskupu apie įvairias šeimos problemas. Juozas sielojosi dėl didelio skyrybų skaičiaus, ypač kad skiriasi jaunos, trumpai kartu pragyvenusios šeimos. Stebėjausi, kad jis, būdamas kunigas, taip išstudijavęs vyro ir moters santykius, lyčių psichologiją. Kaip aš spręsčiau santuokinius konfliktus, jei neturėčiau apie tai supratimo, aiškino vyskupas. Tapo įprastu dalyku kasmet aplankyti Juozą per jo vardines šv. Juozapo dieną (kovo 19 d.) ir gimtadienį (spalio 25 d.). Mes, klasės draugai, ateidavome į Arkikatedrą vakare dalyvauti šv. Mišiose. Paskui apsilankydavome zakristijoje, ten vyskupą pasveikindavome, moterys įteikdavo gėlių, o man ir Bronei Masytei-Kučienei tekdavo oratorių vaidmenys. Jei per daug Juozą girdavome, jis sakydavo, kad to nenusipelnė. Po sveikinimų pasikalbėdavome, Juozas pavaišindavo saldainiais, kartu nusifotografuodavome. Prie zakristijos eilėje su gėlėmis stovėdavo daug žmonių, tiek pagyvenusių, tiek jaunų, atėjusių pasveikinti vyskupo. Juozas buvo ne tik klasės draugas, bet ir mūsų sielų ganytojas, dvasinis globėjas. Kai kurie mūsiškiai eidavo pas jį išpažinties. Jis tuokė ne vieno iš mūsų vaikus, krikštijo anūkus ir proanūkius, todėl jį pažinojo ir gerbė daugelis mūsų atžalų. Palaidojo daugelį klasės draugų ir jų artimųjų: melsdavosi šarvojimo vietoje, atsisveikindavo kalba prie kapo duobės. Jis, teikdamas šiuos patarnavimus, buvo lojalus ir tolerantiškas visiems. Pats Juozas man pasakojo, kad slapta pašventino sovietiniais metais mirusio klasės draugo P., Kretingoje dirbusio saugumiečiu, kapo duobę ir atokiau atsistojęs net buvo kapinėse per jo laidotuves. Savo poelgį Juozas grindė tuo, kad tik vienintelis Dievas gali būti teisėju. Draugų paprašytas atlikdavo ir kitus patarnavimus. 2012 m. gegužės 12 d. Rokiškio krašto muziejuje įvyko bendraklasės A. Varškevičiūtės-Vitkūnienės siuvinėtų paveikslų paroda. Juozas nežadėjo važiuoti, nes sušlubavo sveikata. Tačiau likus keletui dienų iki jos atidarymo, po gydymo procedūrų pasijutęs geriau, vyskupas panoro pats važiuoti ir mus nuvežti. Pakeliui, neprivažiavę Kamajų, trumpam užsukome (tai darydavome beveik visada, kai važiuodavome į Rokiškį) į Kalvių kaimą aplankyti ten gyvenančios Juozo sesers. Deja, ji buvo atsigulusi į ligoninę. Rokiškyje Juozas buvo gerai nusiteikęs, gėrėjosi Aldonos siuvinėtais paveikslais, įdėmiai, iš lėto apžiūrėjo parodą. Į ją, be mūsų, vilniečių, atvyko ir klasės draugai rokiškėnai, panevėžiečiai, šiauliečiai. Paskui parodos lankytojai dalyvavo jos aptarime gražioje grafų salėje, klausėsi plataus diapazono menininko Arvydo Karaškos parodos recenzijos, Aldonos ir mano eilėraščių. Pasivaišinome susirinkę pas klasės draugą rokiškėną Algirdą Kavaliauską. Vilniuje atsisveikinome su Juozu, išlipdami iš autobusiuko prie Žaliojo tilto. Juozas, nuvažiuojant mašinai, liūdnai šypsodamasis mojavo pro langą. Po kelių dienų mus visus pribloškė skaudi žinia vyskupas Juozas mirė. Kelis paskutinius gyvenimo metus Juozas nesiskundė sveikata, nors jaunystėje buvo labai silpnos sveikatos ir seminariją baigęs atrodė beviltiškas ligonis. Nugalėjęs tuberkuliozę, visą brandų gyvenimą jautėsi gerai. Apie tai bylojo ir jo išvaizda. Kartais apsilankydavo pas gydytojus, kad išrašytų vaistų nuo aukšto kraujospūdžio. Sveikatą sustiprindavo gydymasis sanatorijoje. Todėl jo išėjimas Amžinybėn buvo netikėtas. Apie ligą, kuri ji privedė prie mirties, mums nepasakojo. Tiesa, grįžtant iš Rokiškio minėjo, kad po kelių dienų teks atsigulti į ligoninę procedūroms. Vyskupas buvo pašarvotas Vilniaus Arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčioje. Karstas apjuostas keliomis eilėmis baltų rožių. Nors ir apvilktas vyskupo drabužiais, Juozas atrodė toks kuklus ir paprastas, apsuptas karalių, kunigaikščių ir karvedžių su sidabro šarvais ir kardais rankose, žvelgiančių iš marmuru išklotų sienų nišų. O iš galvūgalio žvelgė pats šventasis Kazimieras, lyg pagerbdamas velionį už tarnystę Dievui ir žmonėms, už tyrą ir skaidrią sielą, dvasingumą ir žmogiškumą. Mes, klasės draugai, sėdėjome keliomis eilėmis prie karsto, praradę viltį ne tik su juo susitikti prie bendro stalo, bet ir būti palaidoti jam palydint. Pro karstą slinko žmonių eilės, vieni bučiavo vyskupo žiedą ant velionio rankos, kiti glostė jo batus. Daugumoje akių spindėjo ašaros. Visi gedėjo savo nuostabaus ganytojo, kuris, kad ir kur būtų ar mažytėje Palūšės bažnytėlėje, dėvėdamas paprasto kunigo sutaną, ar didingoje Vilniaus Arkikatedroje, vilkėdamas puošniais vyskupo drabužiais visuomet buvo kuklus, geras, žmones mylintis Dievo piemenėlis.
© 2013 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |