2013 m. kovo 15 d.    
Nr. 11
(2035)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Naujasis Popiežius – naujame Dvasios gūsyje

Kun. Vytenis Vaškelis

Kandidato į Popiežius tinkamumą geriausiai apibūdina ne kalbų mokėjimas ir teologinio išsilavinimo lygis (žinoma, kuo labiau išsilavinęs, tuo geriau), ne tautybė, bet kuo didesnis vidinis panašumas į Kristų, kuris, būdamas visos Bažnyčios neregimąja galva, pats ieško savo tinkamiausio ir artimiausio bendradarbio, kaip kadaise taip padarė išsirinkdamas žmogiškų silpnybių nestokojusį žvejį Petrą, vėliau tapusį neprilygstamu jaunutės Bažnyčios vedliu.

Popiežiaus tarnystės atsakomybė yra milžiniška, ir supratingi tikintieji nepasiduoda juos apvaldančiam, ypač žiniasklaidos priemonių nuolatos pakurstomam, smalsumui, kuris juos verstų nekantriai spėlioti, koks gi tas konkretus asmuo yra išrenkamas regimąja visos Katalikų Bažnyčios galva? Be abejo, turėdami laiko, per internetą ar televiziją stebime, kokios spalvos dūmai kyla Vatikane, virš Siksto koplyčios... Supratingi tikintieji išlieka budrūs ir neužmiršta, kad domėjimąsi Popiežiaus rinkimais nepalyginamai pranoksta malda, kurią, skiriame už būsimąjį Kristaus Vietininką ir plačiau bei giliau Dievo Dvasiai leidžiame pasiekti kardinolų rinkėjų vidų, ir jie, gavę didesnį suvokimo aiškumą, išrenka tą, kuris labiausiai atitiks Viešpaties Širdies slapčiausius sumanymus.

Pasak katekizmo, „Viešpats padarė savo Bažnyčios uola tik vieną Simoną, kurį pavadino Petru, ir jam įteikė jos raktus; jį paskyrė visos kaimenės ganytoju. Savaime aišku, kad Petrui duotoji galia surišti ir atrišti buvo suteikta ir to vyriausiojo vadovo vienijamai apaštalų kolegijai“, kurią sudaro vyskupai. Tačiau į Gerosios Naujienos skelbimo bei liudijimo įvairius barus yra šaukiami visi Bažnyčios nariai, nes esame tie Kristaus Kūno nariai, kurie, vienydamiesi tarpusavyje ir ypač su Šventuoju Tėvu – Kristaus pastatyta ir priešų nesugriaunama uola, – savo malda bei tikėjimo darbais atliekame mums asmeniškai skirtą pašaukimo dalį. Mūsų krikščioniška veikla grindžiama nuolatiniu tikėjimo atnaujinimu, iš kurio kyla mūsų ištikimosios meilės Jėzui veiksmai, kuriais audžiamas didysis audinys, ir jo išvirkštinė pusė nematomais siūlais taip organiškai apjuosia šį visą Bažnyčios kilimą, kad jo išorinės pusės grožio pilnumą – neaprėpiamai išsiliejusios Viešpaties beribės meilės paveikslą – mums bus lemta visiškai laisvai išvysti tik Amžinybėje.

Kadangi dabar triūsiame daugiau remdamiesi tikėjimu, o ne regėjimu, todėl mums reikia įkvepiančio Šventosios Dvasios veikimo, kuris ryškiausiai pasireikštų per Petro Įpėdinį. Todėl nesiliaujame melstis, kad Viešpaties Dvasia išrinktąjį Popiežių apsuptų tokia visuotine bei nuolatine globa, kad artimoje ateityje pražystų visi Šventojo Tėvo bei jo pasirinktų padėjėjų gebėjimai, kuriais būtų siekiama svarbiausio tikslo – Bažnyčios narių vidinio atnaujinimo...

Nepraras aktualumo popiežiaus Pauliaus VI žodžiai, kuriais apibūdinamas esminis ir nepakeičiamas Dievo Paraklito vaidmuo Bažnyčios narių gyvenime: „Ne kartą savęs klausėme, koks pirmutinis ir galutinis šios mūsų palaimintos ir numylėtos Bažnyčios poreikis. Turime pasakyti beveik drebėdami ir melsdamiesi, nes, kaip žinote, tai yra Jos slėpinys ir gyvybė: Dvasia, Šventoji Dvasia, Bažnyčios gaivintoja ir pašventintoja, Jos dieviškasis kvėpavimas, Jos burių vėjas, Ją vienijantis pradas, vidinis Jos šviesos ir jėgos šaltinis, Jos stiprintoja ir guodėja, Jos charizmų ir giesmių versmė, Jos ramybė ir džiaugsmas, Jos palaiminto amžinojo gyvenimo laidas ir įžanga. Bažnyčiai reikia Jos nuolatinių Sekminių, jai reikia ugnies širdyje, žodžio lūpose, pranašiško žvilgsnio... Bažnyčiai reikia iš naujo ilgėtis savo tiesos, pajusti jos skonį ir tikrumą. Jai reikia pajusti, kaip per visas jos žmogiškąsias galias plūsta meilės banga, meilės, vadinamos caritas ir išlietos mūsų širdyse būtent Šventosios Dvasios, kuri mums yra duota“.

Kai plačiau prasiskleis Šventosios Dvasios burės, ir Jos vėjas ne tik greičiau plukdys šv. Petro laivą link saulėtosios amžinybės krantų, bet tiesiogiai pūs ir į Bažnyčios keleivių veidus, tada bus įmanoma be nuodėmės kompromisų išlikti Kristaus mokymo tiesoje ir drauge su Jo naujuoju Vairininku žemėje, kai reikės, vėl ryžtingai bei motyvuotai bus apgintos nekintančios vertybės pasaulio akyse, ir bus aiškiai pasakyta, kad, kas atmeta Evangeliją, tas atmeta Dievą ir savo pačių gyvenimo prasmę, nes tiktai Jo tiesoje bei Jo gailestingumo kupinoje Širdyje slypi visos žmonijos ir atskiro žmogaus lemtinga ateitis.

Pasak metropolito Ignoto, „be Šventosios Dvasios Dievas yra toli, Kristus lieka praeityje, Evangelija – negyva raidė, Bažnyčia – tik paprasta organizacija, autoritetas – dominavimas (...). Krikščioniškas gyvenimas – vergų moralė. O su Šventąja Dvasia pasaulis yra prikeltas ir dūsuodamas gimdo Karalystę, Kristus yra čia ir dabar, Evangelija yra gyvenimo galybė, Bažnyčia atskleidžia Trejybės gyvenimą, autoritetas – išlaisvinanti tarnystė, misija – Sekminės, liturgija – ir atminimas, ir skonėjimasis laukiant, žmonių veikimas – sudievintas“. Tada mūsų likimas yra pajungtas dangaus malonei...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija