2013 m. kovo 22 d.    
Nr. 12
(2036)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Kodėl angelas įsivaizduojamas baltas

Turbūt dažnas esame matę, o gal net turėję vaikystėje prie lovelės pakabintą paveikslėlį, kuriame Angelas Sargas, ištiesęs rankas, saugo drugelį besivejančius vaikus. Nors angelai – dvasinės būtybės, neturinčios kūno, tačiau dailės kūriniuose, kai jie, kaip Dievo tarpininkai ir pasiuntiniai, apsireiškia žemėje, įgyja materialumą ir tampa panašūs į žmones. Juos atpažįstame iš sparnų ir balto apdaro. Kodėl balto? Krikščioniškosios ikonografijos žodynas (Vilnius, 1997) nurodo, kad serafimai dažniausiai yra raudonos spalvos, o cherubinai tapomi mėlyna, rečiau geltona, auksine spalva – šios dvi angelų kategorijos paprastai supa Dievo sostą danguje. Tačiau angelai, su kuriais susiduria žmonės Biblijoje, o šventieji ir savo kasdienybėje, yra paprasti dailūs jaunikaičiai su ilgais baltais drabužiais. Tad pakalbėkime apie baltą spalvą.

Angelas ateina nuo Dievo – tikrosios šviesos ir grynojo šventumo. Balta spalva reiškia tobulumą, švelnumą, nekaltybę, tyrumą. Baltas yra tobulasis Avinėlis, kuris simbolizuoja Kristų ir jo pasiaukojamą mirtį. Balta spalva yra ir dvasinio atgimimo simbolis. Senosiose religijose balti dažniausiai būdavo ir aukojami gyvuliai. Kartais manoma, kad balta yra apskritai spalvos nebuvimas. Ji – rami ir tylinti, paslaptinga ir be galo didi.

Vis dėlto ji yra išskirtinė. Tai virsmų, kitaip sakant, pasikeitimų spalva, artima Absoliutui, pradžiai ir pabaigai. Kaip virsmų spalva, ji yra jungtis, nes ten, kur viena baigiasi, kita prasideda. Vestuvėse nuotaka rengiasi baltai, nes ji iš mergystės eina į moterystę, taigi, išgyvena virsmą. Taip rengiamasi ir krikštui, kad kartu su Kristumi numirę nuodėmei su juo ir prisikeltume. Į baltą įkapių drobulę kadaise buvo guldomas kūnas. Dabartiniais laikais karstas iškalamas balta medžiaga, kad būtų panašus į lopšį, o mirtis taptų gimimu kitam gyvenimui. Pirmosios Komunijos einančios mergaitės velkasi baltas sukneles, o berniukai baltus marškinėlius. Tai – ne tik iškilminga, bet ir simboliška, nes ženklina nekaltumą, tyrumą Dievo ir žmonių akivaizdoje, pasiruošimą susitikti su dieviškuoju tyrumu – Jėzumi Kristumi. Baltas kunigo rūbas – alba – yra kaip nuoroda į šviesą, į dvasinį pasaulį.

Mūsų tikėjimo šventieji, apaštalai, Apokalipsės žmonės ir angelai įsivaizduojami baltais rūbais. Kristus po prisikėlimo irgi dėvi baltą rūbą. Net trijose Evangelijose (išskyrus Jono) aprašytas Jėzaus atsimainymas ant Taboro kalno. Jose liudijama, kad „Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa“ (MT 17, 1–2). O šv.Mišių pradžioje per apšlakstymą prašoma Viešpatį apšlakstyti vandeniu, „kad pasidaryčiau baltesnis už sniegą“. Apokalipsėje sakoma, kad kankiniai išbalins savo apsiaustus Avinėlio kraujyje. Taigi, balta spalva yra kaip šviesos materializacija, todėl ji priskiriama angelams.

Balta spalva yra jauki, kelia pasitikėjimą, ji – vilties ženklas, priešinga juodai – gedulo ir nevilties – spalvai. Laidodami kūdikį, ne taip seniai kunigai vilkėdavo baltus rūbus, taip pabrėždami, kad laidoja nekaltą, gyvenimo nuodėmių dar nesuteptą vaiką, kurio siela arti Dievo. Vaiko karstelį netgi dažydavo baltai. Žmonės sakydavo, kad miręs mažas vaikutis tampa Dievo angelu. Dabar ir suaugusį žmogų kunigas palydi į amžinybę, viltį ir amžinąją šviesą simbolizuojančiu baltu rūbu apsivilkęs. Baltai dengiame altorių bažnyčioje ir šventinį stalą namuose. Balta Ostija spindi ant kunigo rankų. Balta Gyvoji Duona komunijos metu glaudžiasi prie mūsų lūpų. Baltoji lelija yra Mergelės Marijos nekaltumo simbolis. Ši gėlė švyti ir kai kurių šventųjų rankose, pavyzdžiui, šventojo Kazimiero. Lietuvių tautosakoje minimos baltos rankelės ir drobelės – mergaitiško tyrumo ir darbštumo simbolis, nors tautosakos simbolika šiek tiek skiriasi nuo krikščioniškosios.

Žinoma, balta spalva yra dvasių ir vaiduoklių spalva. Taip pabrėžiamas jų svetimumas žemiškajai sferai, savotiškas įsibrovimas į jiems neįprastą buvimą, išėjimą iš savo aplinkos – dangaus ar mirusiųjų pasaulio. Kai kuriose Rytų kraštų tautose gedulas yra baltas – ryšio su mirusiuoju ženklas.

O kas nežino baltojo balandžio! Šventoji Dvasia lyg baltas balandis nusileidžia ant Kristaus jo krikšto Jordano upėje metu (Lk 3, 21–22). Iš debesų išnyrantis šviesa spindintis baltas balandis yra ir apreiškimą švč. Mergelei Marijai vaizduojančiuose dailės kūriniuose. Tas paukštis, kurį dabar mėgsta jaunavedžiai paleisti po jungtuvių, yra ne tik tyrumo, meilės simbolis. Pakanka prisiminti, kad Nojus po pasaulinio tvano paleidžia skristi balandį ir ieškoti vietos naujam gyvenimui (Pr 8, 10–11). Taigi balandis rodo jauniesiems kelio kryptį, kur jie turėtų ieškoti savo ką tik pradėto bendro gyvenimo žemės. Deja, simbolika pasimiršta, ji tampa tiesiog pramoga, puošmena.

Tamsiausiu metų laiku einame į Kalėdų šviesą, ir į ją mus palydi keturios baltos Advento žvakės. Tegu baltas Kalėdų Angelas ateina į mūsų širdis, skelbdamas garbę Dievui aukštybėse, o žemėje – ramybę geros valios žmonėms.

Regina Bliūdžiuvienė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija