2013 m. kovo 29 d.    
Nr. 13
(2037)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.

RUBRIKOS

XXI Amžius


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai


PRIEŠPASKUTINIS NUMERIS

XXI Amžius


REKLAMA LAIKRAŠTYJE

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją


MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kurianti
Lietuva

 

Šiame numeryje:

Medžiugorjė –
Dievo Motinos
meilės mokykla

Popiežius,
jėzuitai ir mokslas

Žeminama
Seimo komisija

Knygoje – Žemaičių
Kalvarijos Kalnai

Kelionė žemaičių
pasakorių takais

Rašytojo Vytauto
Tamulaičio premijos
konkursas

Rekolekcijos –
maldos bendrystės
džiaugsmas

Tikėjimo ir vilties
švytėjimas
Gavėnios rimtyje

Tituliniai
Šv. Juozapo atlaidai

1949 metų kovas:
trėmimai

Kryžiaus apkabinimas neša džiaugsmą

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pranciškus Verbų sekmadienį

Su Jėzumi nesame vieniši

Po popiežiaus Pranciškaus sakytos praėjusio Verbų sekmadienio šv. Mišių homilijos į Šv. Petro aikštę susirinkusiems beveik ketvirčiui milijono piligrimų iš jo vadovaujamos Romos vyskupijos ir viso pasaulio leidžia dar kartą mesti žvilgsnį į naujojo Šventojo Tėvo asmenybę, jo pastoracijos ypatingus bruožus bei jo pirmtako Benedikto XVI didžiojo mokymo dinamišką tąsą. „Minia, šventė, šlovinimas, laiminimas, taikos linkėjimai: visi alsuoja džiaugsmu. Jėzus sužadino daugybę vilčių nuolankių, paprastų, vargstančių, užmirštų žmonių širdyse, tų žmonių, kurie pasaulio akyse nieko nereiškia. Jis sugebėjo suprasti žmogaus skurdą, parodė jam Dievo gailestingumą, pasilenkė prie jo gydyti kūno ir sielos“, – taip popiežius Pranciškus, kuris pats didžiąją savo kunigiškos tarnystės dalį veikė kaip Jėzaus Draugijos narys, apibūdino Išganytojo įžengimą į Jeruzalę pirmosios Šventosios savaitės pradžioje, o gal ir visos jo žemiškosios veiklos esmę. Tokį viltis žadinančią veiklą turi tęsti kiekvienas kunigas, kuris nori būti „kitu Jėzumi“. Taip savo tarnystę atliko kunigas jėzuitas, vėliau kardinolas Chorchė Marijus Bergoljas, taip savojo pontifikato pradžioje veikia popiežius Pranciškus.


Pranciškaus ekumeninė ir socialinė programa

Mindaugas BUIKA

Konstantinopolio patriarchas
Baltramiejus dalyvavo popiežiaus
Pranciškaus inauguracijoje

Istorinis Konstantinopolio patriarcho dalyvavimas

Galima teigti, kad popiežius Pranciškus pirmuosiuose susitikimuose su jo inauguracijoje dalyvavusiais krikščionių ir kitų religijų atstovais bei Vatikane akredituoto diplomatinio korpuso nariais išdėstė savojo pontifikato ekumeninės ir socialinės veiklos programų principus. Ta proga į Romą atvykusių kitų krikščioniškų Bažnyčių vadovų atžvilgiu ypatingas dėmesys buvo skirtas Konstantinopolio (dėl savo svarbos, kartais vadinamo „antrąja Roma“) patriarchui Baltramiejui, kuris, kaip stačiatikių vyriausiasis ganytojas, pirmą kartą istorijoje dalyvavo Romos vyskupo inauguracijoje. Iš pradžių buvo teigiama, kad taip atsitiko pirmą kartą nuo 1054 metų didžiosios schizmos, bet Bažnyčios istorikai ir ekspertai išaiškino, kad tokio dalyko iš viso iki šiol nėra buvę. Netgi pirmajame tūkstantmetyje, kai Vakarų ir Rytų Bažnyčios dar buvo neatsiskyrusios, per inauguracijas Romos popiežius ir Konstantinopolio patriarchas tokiais atvejais paskelbdavo vienas kitam broliškus sveikinimus, kuriuos perduodavo atsiųsti delegatai.


Istorinis dviejų popiežių susitikimas

Popiežius Pranciškus ir popiežius
emeritas Benediktas XVI meldžiasi
Kastelgandolfo rūmų koplyčioje

Praėjusį šeštadienį, kovo 23 dieną, popiežius Pranciškus aplankė popiežių emeritą Benediktą XVI. Vizitas buvo visiškai privatus. Kaip informavo Šventojo Sosto Spaudos salės vadovas t. Federikas Lombardis SJ, popiežius Pranciškus prieš vidudienį Romos laiku išvyko iš savo laikinojo apartamento Vatikano Šv. Mortos namuose, o keletą minučių po 12 val. sraigtasparnis su popiežiumi Pranciškumi ir keliais bendradarbiais pakilo iš aikštelės Vatikano soduose. Kastelgandolfo sraigtasparnių aikštelėje popiežių Pranciškų pasitiko popiežius emeritas Benediktas XVI, vietinės diecezijos vyskupas ir Popiežių vasaros rezidencijos direktorius. Abu popiežiai tuo pačiu automobiliu atvažiavo į Kastelgandolfo rūmus. Pirmiausia abu užėjo į koplyčią trumpai maldos valandėlei. Popiežius emeritas Benediktas XVI pasiūlė popiežiui Pranciškui užimti garbės vietą, tačiau šiam atsakius: „Esame broliai“, abu atsiklaupė vienas šalia kito.


Pranciškaus išrinkimas – palaima Argentinai

Buenos Airių arkivyskupo išrinkimas Popiežiumi jau atnešė dvasinės palaimos į Argentiną. Taip tvirtina Argentinos sostinės Karmelio Motinos parapijos klebonas kun. Marčelas Petinarolis. „Po to, kai Romoje buvo išrinktas Pranciškus, daugiau žmonių ėmė eiti išpažinties, bažnyčios prisipildė, apskirai prasidėjo malonės metas, tiek Visuotinei Bažnyčiai, tiek Bažnyčiai Argentinoje“, – sakė minėtas klebonas. Pasak jo, Buenos Airių katalikai jau pasigenda savo buvusio ganytojo, tačiau dar vis jaučia jį, tarsi jis būtų su jais. „Visa, ką jis mums kalbėdavo, dabar girdime sakant iš Apaštalo Petro Sosto“, – pasakojo kun. M. Petinarolis katalikiškai žinių agentūrai CNS. Jis anksčiau buvo kunigų seminarijos propedeutinio kurso direktorius, todėl pasakojo apie popiežiaus Pranciškaus gilų pamaldumą, bendravimą su arkivyskupijos kunigais ir klierikais. Buenos Airių arkivyskupas kardinolas Chorchė Marijus Bergoljas dažnai lankydavo kunigų seminariją ir savaitę poilsio praleisdavo būtent Montonera vietovėje, kurioje tradiciškai poilsiauja seminarijų bendruomenės. Būsimasis Popiežius dažnai pasakodavo studentams apie savo maldos gyvenimą, ir jie su kardinolu apie tai diskutuodavo. Buenos Airių arkivyskupas buvo artimas ne tik seminaristams, bet visiems kunigams, ypač į pensiją pasitraukusiems. „Šventasis Tėvas atidžiai išklauso pašnekovą, o paskui taria teisingą žodį. Jis sugeba nuostabiai įsiklausyti ir visuomet padrąsina. Jis labai anksti keliasi melstis, nes tam skiria ypatingą dėmesį. Jis anksti eina miegoti, kad galėtų išlaikyti maldos gyvenimo ritmą, todėl nemėgsta visuomeninių renginių. Popiežius labai dvasingas, žino, kaip į viską žvelgti tikėjimo akimis. Jis aukojasi, yra paprastas, stengiasi neišsiskirti, ilgai tyli. Popiežius sugeba valandomis dalyvauti renginyje tylėdamas, stebėdamas, kas vyksta, ir mokydamasis“, – sakė kun. M. Petinarolis. Jis dar pastebėjo, kad būsimais Popiežius tada, kai jį paskyrė Buenos Airių vyskupu augziliaru (1992 metais), buvo visai nežinomas asmuo, tačiau greitai visi kunigai jį labai pamilo. Kaip vyskupas, jis visuomet rasdavo laiko susitikti su turinčiais reikalų kunigais, visuomet buvo prieinamas. Kunigas paminėjo būsimojo Šventojo Tėvo paslaugumą ir dėmesį stokojantiesiems. Arkivyskupas Ch. M. Bergoljas visuomet skirdavo daug laiko apsilankymams vargingiausiuose Buenos Airių rajonuose. Jis kasmet paaukodavo miestą ir jo gyventojus Argentinos Dievo Motinai, kuri garbinama netoli nuo Buenos Airių esančioje Lujano šventovėje.


Prisikeliama mirštant sau

Kun. Vytenis Vaškelis

Kristaus prisikėlimas iš numirusių yra neatskiriamai suaugęs su Jo skausminga mirtimi, nes be Jo – kaip apmirusio kviečio – nebūtų išdygęs žmonijos išgelbėjimo daigas. Viską nustelbiantis Dievo Sūnaus išganymo vaisių didingumas slypi Jo begalinės kančios šaknyse. Kuo daugiau nekaltai kenčia žmogus, tuo jo kančia panašesnė į Nukryžiuotojo, kuris, būdamas be mažiausios kaltės sutepties, kybodamas ant kryžiaus taip pats save apiplėšė, kad dėl mūsų tapo didžiausiu vargšu.


Mūsų kryžius

Tiesti kelią pasaulietiniame ir dvasiniame gyvenime, pirmajam pradėti naują veiklą visada yra sunku. Einančiam priekyje sudėtinga sulaukti pripažinimo, nelengva užkopti į nenugalėtas kalnų viršūnes. Žymiai lengviau tam, kuris eina iš paskos, tačiau žmonijos istorijoje buvo labai sunku nugalėti vieną viršūnę. Sunkumai buvo tokie dideli, kad ją galėjo įveikti tiktai Dievo Žmogus. Tos viršukalnės pavadinimas – Golgota. Gali būti, kad iškentėti Golgotos skausmą ir gėdą būtų galėjęs žmogus – didvyris, kažkoks drąsus Prometėjas, bet jis būtų nuo kryžiaus prakeikęs savo nukryžiuotojus ir būtų, be abejo, pateisintas dėl tokio elgesio, o šėtonas džiaugtųsi, matydamas, kaip tokiam žmogui būdingi tokie pat jausmai, kaip ir jo kankintojams – neapykanta, pyktis, išdidumas. Nuo Golgotos Kryžiaus pasigirdo kančios, užuojautos, meilės dejonės nukryžiuotojams: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34). Ir mes suprantame – tokių žodžių dar niekas niekad nesakė!


Dėmesys dvasininkijai

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Konferencijos „Scientia et Historia –
2013“ dalyvių grupelė (iš kairės):
mgsr. Nerijus Pipiras, prof. Algimantas
Juozas Krikštopaitis, dr. Aldona
Vasiliauskienė, doc. dr. Juozas
Banionis, doc. dr. Romualdas Juzefovičius

2004 metais prof. Juozo Algimanto Krikštopaičio iniciatyva pradėtos organizuoti Lietuvos mokslo istorijai ir mokslo filosofijai skirtos konferencijos „Scientia et Historia“. Tad šiemet kovo 21–22 dienomis Vilniuje Lietuvos kultūros tyrimų instituto salėje vyko jau 20-oji konferencija, organizuota Baltijos valstybių mokslo istorijos ir filosofijos asociacijos, Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrijos, Lietuvos kultūros tyrimų instituto ir LMA Mokslininkų rūmų. Konferencijos antrąją dieną, skirtą istorijos tyrinėjimams, buvo perskaityta 17 pranešimų, keturi iš jų stendiniai. Kviestinis svečias – akademikas Algimantas Grigelis – skaitė paskaitą „Prof. Mykolas Kaveckis Lietuvos geologijos istorijoje“, skirtoje Lietuvos geologijos mokslų 210-osioms metinėms.


Alfa kursai

Povilas Šulinskas

Šventosios Šeimos seserys
Daiva (sėdi) ir Marija (stovi)
Marijampolės vaiko tėviškės
namuose veda Alfa kursus

„Atrodo paprasta, bet kartu magiška ir stulbinama. Sunku surasti tinkamų žodžių apibūdinti tam jausmui, kuris užplūsta, kai susitinkame, kai pradedame klausyti, žiūrėti, o tada kalbėti... Viskas paprasta, aišku, natūralu, o visų svarbiausia – labai nuoširdu ir artima širdžiai“, – teigia Airida, dalyvavusi  Alfa kursuose „Marijampolės vaiko tėviškės namuose“.


Permainos

Romas BACEVIČIUS

Didžiąją savaitę užbaigiame beveik septynias savaites trukusią Gavėnią. Sovietmečiu, vaikystėje, prisimenu ją buvus kitokią. Nors ateistinė valdžia jokiu būdu negalėjo toleruoti katalikiškų švenčių, tačiau net tada su retomis išimtimis buvo gerbiama tradicija Gavėnios metą, o ypač Didžiąją savaitę, kuomet prisimename Kristaus kančią, vengti triukšmingų pasilinksminimų, elgtis ramiau, santūriau, rasti laiko susikaupti, pagalvoti apie save, nuveiktus darbus, bent per Velykas nuvykti pas toliau gyvenančius artimuosius. Visi žinodavo, kad Gavėnios metu kiekvienas krikščionis ko nors atsisako, paremia stokojančius. Neprisimenu, kad kas nors iš aplinkinių katalikų per Gavėnią būtų nedrįsęs pasninkauti – ne tik penktadieniais nevalgyti mėsiškų valgių, bet ir neieškoti visokių žemiškų malonumų. Tai buvo pagarbos Kristui už mūsų išganymą išraiška. Kai kunigai paskelbdavo rekolekcijų metą, žmonės ruošdavosi išpažinčiai, kad apšvarintų sielą. Kiekvieną rekolekcijų dieną bažnyčioje susidarydavo ilgos eilės prie klausyklų. Išpažinčių eidavo ir iš toliau atvykę komunistai, o ypač darbo klausyklose turėdavo kunigai svečiai. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, tik pirmaisiais metais vyko kažkas panašaus, o vėliau viskas susijaukė. Pajutę laisvę, linksmybių rengėjai gal iš nežinojimo, o gal tyčia Gavėnios metu, netgi Didžiąją savaitę, nesigėdija organizuoti triukšmingus renginius, visokius koncertus, festivalius, gražuolių konkursus (gerai, kad šiemet apie tokius lyg ir nesigirdi). Gyvename triukšme, įvairių pagundų ir linksmybių pasaulyje, kuris džiaugiasi savomis vertybėmis, o artėjančios Velykos, pasirodo, daug kam yra diena, kai bus galima sočiai pasivaišinti. Netgi kai kurie kunigai galbūt įsisuka į šitą lekiančią karuselę ir pamiršta, kad prieš Velykas ir šiais laikais vis dėlto būna daugiau norinčių atlikti išpažintį. Anądien vienas senas kunigas altaristas skundėsi, kad nors parapijoje yra dar trys kunigai, jis vienintelis buvo paliktas klausyti išpažinčių, o kur kiti kunigai pradingo, nežinia. „Žmonių prie klausyklos – kelios dešimtys, aš tikrai fiziškai negalėjau jų išpažinčių deramai išklausyti, todėl tik peržegnojau ir už atgailą liepiau sukalbėti „Sveika, Marija“, – sakė kunigas. O juk tie, kurie atėjo išpažinti savo nuodėmes, bent šiomis dienomis tikėjosi sulaukti išsamesnio kunigų pamokymo apie tai, kaip šiame įvairių iššūkių pilname pasaulyje ateityje išvengti kai kurių ydų, vedančių į nuodėmes. Aišku, čia nekalbu apie tuos, kurie išpažinties neina, o Velykų rytą sutinka dar neišsiblaivę arba prie savo bažnyčios – alaus baro.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija