Kurianti
Lietuva

2013 metai

Iš laiškų

Bernardas Brazdžionis – Jonas Juškaitis

Laiškai 1982–2002 metais

(Tęsinys. Pradžia 2011 m. nr. 88, 90, 92, 94,
2012 m. nr. 9, 13, 16, 17, 20, 22, 26, 31, 36, 44,
2013 m. nr. 2, 3, 4, 6, 7, 9, 10, 12)

1989 metais, prie „Lietuvos“ viešbučio, B.Brazdžionio išlydėjimas. Iš kairės: Jonas Juškaitis, Henrikas Čigriejus, Kęstutis Nastopka, Bernardas Brazdžionis, Vidmantė Jasukaitytė (prisimenant „Poezijos pilnaties“ išleidimą), Martynas Vainilaitis, Jonas Strielkūnas Algimanto Žižiūno nuotrauka

1990, kovo 6

Mielas Bičiuli,

atsakau į laiškelį spaudos klausimais. „Katalikų pasaulio“ numerius ir „Proskynos“ nr. 3 gavau. Labai ačiū. Sekame įvykius, nors ir iš tolo. Jeigu tik yra kas aštresnio, mūsų amerikietiškas dienraštis tuojau parašo, net pirman puslapin žinutę įdeda. Amerikiečiams reikia, kad kas susimuštų, kad garsiai šauktų-rėktų, kad būtų aukų (sužeistų, nužudytų...), kitaip jiems ne žinia arba niekam netikusi žinia. Rusijoje rinkimai, turbūt, praėjo be didelių muštynių, kad mažai terašė, pirmoj eilėj skelbdami savo kokiuos niekus...

Dabar laukiam Lietuvos atsiskyrimo paskelbimo. Gandai jau eina. Esą, pasiskelbsią, kol dar G.¹⁴⁶ diktatorinis prezidentas, kuris turės niekieno nevaržomą galią. Rusijos prezidentu amerikiečių spauda jau numato Jeltsiną. (Kartais ir žurnalistai atspėja).

Aplinkiniais keliais gavau kvietimą į Kultūros kongresą ir iš V. M. – kvietimą į Rašytojų „pasaulinį“ kongresą“. Šiandien gautam laiške P. P.¹⁴⁷ prideda, kad toks kongresas įvyksiąs Anykščiuose. Bet jūsiškėje spaudoje (kad ir „L. i. M.“) kol kas nič nieko. Jokio rašinėlio apie tai, kas tokiam kongrese darytina, kokie uždaviniai būsimi, kas jame keltina, diskutuotina... Jeigu tokiam retam rašytojų suvažiavimui, kuris įvyks jau po mažiau negu trijų mėnesių, nesirengiama, jeigu mes (iš „plataus pasaulio“) kviečiami tik jame pasėdėti ir pažiopsoti, tai bent turėtume žinoti, kas ir apie ką kalbės...

Iš tolo žiūrint (ir skaitant spaudą), atrodo, kad pamažu pamažu ima vis daugiau išlįsti tie, kurie ir anksčiau pilna burna kalbėjo, kurie dabar turėtų dar palaukti, patylėti, kitų neerzinti (kaip rašytojus ir kitus menininkus „mokęs“, ugdęs, partijos labui zalatijęs... pavardės geriau neminėsiu, nesgi ir patys žinote...).¹⁴⁸

Spaudos siuntos su „Lietuvos rytu“ dar negavau. Paštu tokie dalykai ilgiau eina; jei kas vykdamas į čia atveža, tai greičiau gaunam. (Bet ir tai ne visada: antai, L. Peleckis siuntė man „per rankas“ Šiauliuose išleistą almanachą „Varpai“, o atvežęs¹⁴⁹ juos, matyt, užmiršo kam persiųsti.) Visaip nutinka.

Tikiuos, kad laiškelį su sveikinimu premijos proga gavote. Džiaugiuosi, kad bent šį kartą nepraėjo pro šalį.

Dabar, tikiuosi, turėčiau sveikinti ne tik Jus, bet ir visą Lietuvą su įvyksiančiu (o kai šiuos žodžius skaitysit, jau su įvykusiu) Lietuvos istoriniu posūkiu¹⁵⁰. Ką jaučia visa ištikimoji išeivija, viso pasaulio lietuviai, to neišreikš nei Horacijaus talento odės, nei Adomo Mickevičiaus himnai!.. Lietuviškieji Stalino, Lenino premijų laureatai galėtų kurį laiką patylėti. (Jie, manau, ir be mano patarimo tai padarys...).

Kolegiškai Jūsų Bern. Brazdžionis

¹⁴⁶ Michailas Gorbačiovas.

¹⁴⁷ V. M. – Vytautas Martinkus; P. P. – Petras Palilionis.

¹⁴⁸ Daug tokių buvo, todėl, pačiam Brazdžioniui nepaminėjus, „geriau neminėsiu“.

¹⁴⁹ Leonas Peleckis – Kaktavičius (g. 1946) Šiauliuose atkūrė „Varpų“ almanachą, išleistą 1943 – 1944 metais Kazio Jankausko (1906 – 1996).

¹⁵⁰ Su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo paskelbimu (kovo 11 dieną).

Didžiai gerbiamas,

nors Velykos dar toli, bet skubu sveikinti, dėkoti už du laiškus su sveikinimais dėl Nacionalinės premijos, dėl paskelbtos Nepriklausomybės, skubu, nes džiaugsmas gali būti trumpas. Sutikome su ašaromis ir savo vieninteliu ginklu – tiesa. O štai ji bandoma gniaužti jau tankais. Jūs Amerikoje pamatysite viską.

Jei kas atsitiktų čia mums, netylėkite, kaip iki šiol tylėjo Amerikos prezidentas. Mes pasiruošę paguldyti galvas, savo žodžių neišsižadėsime. Mes žodžiais kovojame.

Skubu, nes jeigu nutrūktų ryšys, kad žinotumėte, jog laikėmės ramiai iki paskutinės valandos. Tikėkimės, kad gelbės dar Dievas. Turime surasti pas Dievą teisingumą, – sakė V. Krėvė Vakaruose.

Kaip bus, vis tiek siunčiu Jums spaudos – „Lietuvos rytą“, „Katalikų pasaulį“, naujai išėjusį savaitraštį „Šiaurės Atėnai“, „Atgimimas“.

Rašytojų suvažiavimas pavasarį, dar gali ir neįvykti. Kai atsiskyrėme nuo Maskvos, Rašytojų Sąjunga numirė ir merdėjo iki šiol.¹⁵¹ Atsigautų, jeigu Nepriklausomybė nebūtų užgniaužta. Jei bus užgniaužta, prasmės nebus, manau, ir iš jūsų niekas nevyks. Sveikiname abu visus.

J. Juškaitis
Vilnius, 1990 03 25

¹⁵¹ Aplinkybėms pasikeitus, kol kitaip keitėsi ir persitvarkė visas gyvenimas, o nepriklausomybės puolimuose Lietuvai buvo labai sunku.

Didžiai gerbiamas,

gavome kelis Jūsų laiškus. Paskutinį gavau su mano kūrybos pluoštu „Lietuvių dienose“¹⁵² (tą žurnalą būtų gerai gauti ištisai, bent šį numerį, jei siųstumėte registruota banderole, dabar ateitų; žurnale spausdinote išeivijos rašytojų nuotraukų, vasario nr., atrodo, turėtų būti M. Bavarsko¹⁵³, tų nuotraukų prireikia čia mums pristatant kurį autorių).

Ačiū už viską. Rašau skubėdamas, kad laiškas greičiau ateitų. Pasiunčiau Jums kelias banderoles su spauda („Atgimimu“, „Šiaurės Atėnais“, „Lietuvos rytu“ ir kt.). Gali tuos laikraščius ir uždrausti.

Pas mus nuotaikos džiugios, esame ramūs, bet nežinome, kas gali atsitikti, kadangi turime reikalų su kumštimi, kuri protu nesivadovauja. Ligi pavasario daug kas paaiškės, parašysiu daugiau, išsamiau.

Sveikina visus Danutė.

J.  Juškaitis
Vilnius, 1990 04 08

¹⁵² „Su geriausiais kolegiškais linkėjimais – Bern. Brazdžionis, 90.3.19“ ranka užrašyta prie tos publikacijos ir žodžio apie autorių. Spausdinami eilėraščiai „Lietuvos miškas“, „Pavogta lyra“, „Katedra“, „Prūsai“, „Anapus gaiso“, „Vasaros galo kaitrų laukuose“, „Kas dūžta, žodžiai savo tautai“, „1944 metų vasara“, „Velykos“.

¹⁵³ Medardas Bavarskas (1924 06 08 Kėdainiuose – 1989 12 18 Detroite). Mokėsi Kėdainiuose, 1941–1943 metais VDU studijavo filosofiją. 1944 metais pasitraukė į Vakarus. Išleido prozos knygas „Klajūnas“ (1946), „Pilkieji namai“ (1947), eil. rinkinį „Sunkios valandos“ (1948). Kūryba artimas žemininkams.

90.6.20.

Malonus Kolega,

praėjusią savaitę gavau iš Jūsų kelis siuntinius periodikos. Labai ačiū! Politinės aktualijos, žinoma, pasensta, nes dabar viskas keičiasi per dieną kelis kartus. Tai sužinome iš mūsų dienraščių ir TV. Bet įdomu skaityti lietuvišką spaudą dėl žmonių nuomonių, nuotaikų, svarstymų, keliamų ir gyvenimo primestų problemų. Visa labai įvairu, įdomu, o kartais net keistoka, sunkiai suprantama, žiūrint iš šalies. Apie tai būtų daug kalbos, bet tuo tarpu susilaikysiu. (Labai sudomino ir sujaudino rašytojų „konferencija“ Anykščiuose. Ta Putino–Neries problema. Jeigu jos padavimą laikraštyje gerai supratau, tai kažkas ne taip.)¹⁵⁴

Vėl naujas „Poezijos pavasaris“. Kiek iš korespondencijos supratau, nedaug klausytojų tesutraukęs. Irgi kažkas „ne taip“. Norima jo kryptis ar pobūdis keisti. Laureatė gera. Jos kūrybą vertinu.¹⁵⁵ Tik jau S. Nėries prizą priimti nežinau, ar didelė garbė. (Salomėja Nėris galėtų dar palaukti...).

Jeigu bus įmanoma gauti, laukčiau šių metų „Poezijos pavasario“ leidinio.

Jau metai, kaip dalyvavau „Poezijos pavasario“ kelionėje. Tai buvo lyg ir mano paties pavasaris. Tiek netikėto, nelaukto džiaugsmo. Anksčiau, o ir dabar LiM nusiskundžia, kad žmonės poezijos nemėgstą. Argi tikrai taip? Matyt, nesupranta. Nežinau, ar poeziją reikia žodiškai ar raidiškai „suprasti“. Bet bent jausmu, bent širdimi ją reikia „suprasti“. Nesuprantu ir aš daugelio naujosios ne tik mūsų, bet ir amerikiečių poezijos. Nepagauna. Paskaičius nieko nelieka. Nesakau apie visą, bet apie daugelį. Kiek lietuviškoji sofistikuota, tiek amerikietiškoji reali, tiesiog prozinė. O žmonės, kai lankiausi Lietuvoje, atrodo, skaitomą poeziją (ar deklamuojamą) bus supratę. Prašė autografo. Davė senas ir naują knygą. Kiti skundėsi naujos negavę. Pasirašiau ant programos lapelių. Bet „oficialieji“ kritikai, kuriems leidžiama dabar apie poeziją pasisakyti, atrodo, kitokios nuomonės. Jie mano, kad poezija nėra tautai, nėra žmonėms, o kažkokiam rinktiniam elitui. Apie „elitinę“ poeziją jie ir tekalba. O aš manau, kad tikros poezijos žodis gali būti visoks – ir kuriuo žmogus vienatvėje guodžiasi, ir kuriuo meilėje džiaugiasi, ir kuriuo meldžiasi Aukščiausiajam, ir kurį tyloje tyliai taria, ir kuriuo niekšybe piktinasi, ir kuriuo tostą kelia, ir kuriuo kovoje save drąsina, ir kuriuo už savo laisvę ir gyvybę kovoja...

Vienas mano bičiulis, rezistentas, prieš pirmuosius bolševikų okupacijos metus eidamas iš Lietuvos per sieną, – pasakojo grįžęs, – visą laiką kartojęs posmą:

„O kas guos tave kelionėj,

Kas tau tėviškę atstos?

Svetimi laukai ir žmonės,

Svetimų dienų kraštuos...“

Šiandien „Los Angeles Times“ dienrašty radau žinią, kad žydų okupuotoj arabų daly vienas poetas arabas (Habib) suimtas ir laikomas namų arešte už tai, kad savo poeziją viešai skaitęs žmonėms. Arabų vienas teisininkas pareikalavęs, kad tuo reikalu pasisakytų parlamentas. „Tikrai yra silpnas toks režimas, kuris bijo poeto žodžio“, jis pasakė.

Neatsisakau tos nuomonės, kad poezijos žodis gali ne tik mylimuosius meilės džiaugsmui jungti, bet ir valdžios tironus nuo sostų versti, Berlyno sienas griauti, Lietuvai laisvę pranašaudamas žmonių širdyse laisvės troškimą ugdyti ir stiprinti.

Vitaminų ir kt. įduosime kam netrukus vykstančiam į Lietuvą. Dabar mažiau turistų ir sunku surasti pažįstamą, kuris tokį patarnavimą padarytų. Kiekvienas turi pakankamai savo bagažo.

Daugybė geriausių linkėjimų abiem nuo mudviejų.

Jūsų B. B.

¹⁵⁴ Nesibaigiančios ir nežinia ar pasibaigiančios versijos ir kontroversijos (žiūr. to meto spaudoje).

¹⁵⁵ Gražina Cieškaitė (g. 1951 m.), 1990 metų „Poezijos pavasario“ laureatė, iki tol išleidusi eilėraščių rinkinius: „Tylos žydėjimas“ (1975), „Mylėti – gyventi“ (1979), „Gerti iš gėlių“ (1984), „Skrendu virš labirinto“ (1989).

Didžiai Gerbiamas,

jau kuris laikas, kaip Jūsų laiškų negaunu. Siunčiau Jums spaudos, tik nežinau, ar gavote. Be to, dabar gal kai ką ir beprasmiška siuntinėti, pvz., „Lietuvos rytą“ (buv. „Kom. tiesa“), nes jau ta spauda atsiliko nuo gyvenimo. Nepriklausomoje Lietuvoje „Tiesa“, „Lietuvos rytas“, „Vakarinės naujienos“, „Respublika“ yra komunistinės krypties laikraščiai.

Dabar pradėjo eiti „Lietuvos aidas“, tai šis bus ir verčiausias. Netgi „Atgimimas“ virto pokomunistiniu. Sąjūdis liko be spaudos.

Biurokratai persivertė į Sąjūdį, užgrobė jį ir spaudą. Dabar verta skaityti tiktai žurnalus, kuriuos gaunate, kultūrinę, pvz. „Šiaurės Atėnai“ ar kitą Sąjūdžio, o iš oficialių tik „Lietuvos aidą“. Nors ir „Šiaurės Atėnai“ prirašo visko...

Todėl kai ko ir nesiųsiu. Pasiunčiu „Šiaurės Atėnų“ kiek daugiau, nes nežinojau, ar mano laiškai nueina. „Katalikų pasaulį“ siunčia Jums ir redakcija.

Pasiunčiau oro paštu šių metų „Poezijos pavasarį“.

Dėl V. Jasukaitytės neklydau, kad ji su ūsais. Su ūsais pasirodė ir tas, kuris ją taip apibūdino. Gal „Šiaurės Atėnuose“ teko skaityti.¹⁵⁶ Verti dėmesio dar „Proskyna“ (ją siunčiu) ir „Sietynas“ (tegalima tik perduoti per rankas).

Kadangi nežinau, ar ką mano siunčiamų leidinių gaunate, nesiorientuoju, kaip siųsti toliau.

Širdingai sveikiname – J. Juškaitis
1990 06 24

¹⁵⁶ Lietuvoje niekados nebuvo nuobodu. Po spaudą pasidairius mėgstantiems humorą.

© 2013 „XXI amžius“