2013 m. birželio 7 d.    
Nr. 23
(2047)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kurianti
Lietuva


ARCHYVAS

2013 metai


XXI Amžius


Atmintis

Bažnyčioje ir muziejuje paminėjo žymiausią kraštietį

Malda šventoriuje
prie mons. P. Butkaus kapo

Maldai prie mons. P. Butkaus tėviškę
žyminčio kryžiaus Lekavo kaime vadovauja
klebonas kun. Stasys Šlepavičius

Senovinės technikos muziejuko
kiemelyje ištraukas iš mons.
P. Butkaus knygos „Tautų šventovėse“
skaito Nemakščių M. Mažvydo
vidurinės mokyklos direktoriaus
pavaduotoja Rastida Greičienė

Kun. Antano Kazimiero Rimkaus OFM Cap.
ir mons. Petro Butkaus asmeninių
daiktų ekspozicija senovinės
technikos muziejukyje

Kun. Juozas Ruibys ir į Vokietiją
išlydimi kunigai Petras Butkus
ir Julius Danauskas

NEMAKŠČIAI. Gegužės 19-ąją čia septintą kartą paminėtas iškiliausias šio krašto žmogaus – mons. Petras Butkus (1914 01 19–1934 04 16–1993 04 14), nuo 1949 metų gyvenęs Australijoje ir buvęs ne tik lietuvių sielovadininkas, bet ir aktyvus visuomenininkas, rašytojas, žurnalistas, 1982 metais apdovanotas Britų imperijos medaliu. Šio dvasininko atminimą žmonės mini jau septintus metus iš eilės. Šįkart minėjimas vyko šiek tiek kitaip nei anksčiau, nes praėjus 20 metų po jo mirties, prie šio žmogaus minėjimo pirmąkart prisijungė Senovinės technikos muziejuko žmonės, o jame nemakštiškiai turėjo galimybę ne tik pamatyti iš tolimosios Australijos atkeliavusius jo asmeninius daiktus, bet ir juos paliesti.

Minėjimas prasidėjo prie mons. P. Butkaus tėviškę žyminčio kryžiaus Lekavo kaime, kur gegužės viduryje žmonės renkasi nuo 2007-ųjų. Klebonas kun. Stasys Šlepavičius vadovavo maldai už tuos, kurie gimė, augo ir gyveno šiuose namuose. Paskui pasimelsta prie mons. P. Butkaus kapo šventoriuje. Džiaugdamiesi galimybe susirinkti ir pagerbti šį žmogų, kurio dėka jie turi didingą Švč. Trejybės bažnyčią, keletą žodžių tarė rajono tarybos narė Aldona Ona Radčenko ir Seimo narys Edmundas Jonyla. Netrukus prasidėjo Sekminių iškilmės bažnyčioje, o prie altoriaus buvo padėtas mons. P. Butkaus portretas. Prieš prasidedant šv. Mišioms klebonas kun. S. Šlepavičius priminė svarbiausius mons. P. Butkaus gyvenimo faktus. Klebono pažintis su monsinjoru prasidėjo tik 1993-ųjų gegužę, per jo laidotuves, kuriose teko dalyvauti būnant Telšių kunigų seminarijos klieriku. Netrukus S. Šlepavičius buvo įšventintas kunigu. 2007 metais jis buvo paskirtas Nemakščių klebonu. Tada labiau susidomėjo šiuo žmogumi ir 2007 metų gegužę suorganizavo pirmąjį mons. P. Butkaus mirties metinių minėjimą. 2008 m. gegužės 18 d. pašventino minėtą kryžių jo tėviškės vietoje Lekavo kaime. Šįkart kun. S. Šlepavičius džiaugėsi žmonėmis, kurie daug metų prižiūrėjo tą kryžių apsodindami gėlėmis ir sutvarkydami aplinką. Tai – Stanislava ir Antanas Bumbuliai. Pablogėjus jų sveikatai to darbo savanoriškai ėmėsi Marytė ir Algimantas Glazauskiai bei jų vaikai Ernesta, Giedrė ir Domantas. Klebonas tarė padėkos žodžius ir prižiūrinčiai mons. P. Butkaus kapą Bronislavai Jokubauskienei, priminė, kad sausio 19 dieną šv. Mišiomis bus paminėtos 100-osios jo gimimo metinės. Paskui vyko Sekminių procesija, o po jos šv. Mišias aukojo ne tik klebonas, bet ir iš Klaipėdos Šv. Juozapo Darbininko bažnyčios atvykęs kun. Ramūnas Gerdauskas, pirmaisiais savo kunigystės metais dirbęs Nemakščiuose ir matęs šios bažnyčios statybą. Jis pasakė pamokslą, kuriame papasakojo, ką apie mons. P. Butkų buvo girdėjęs iš jį Australijoje aplankiusių žmonių. Jie pasakojo, kad mons. P. Butkus, užsukusiems pas jį lietuviams, prašantiems sutuokti ar pakrikštyti, gavęs auką iškart juokais sakydavo, kad per mažai davė, nes ta auka esanti ne jam, o Nemakščių bažnyčiai statyti. „Argi nenorite, kad mano tėviškėje būtų pastatyta bažnyčia?“ – paklausdavo mons. P. Butkus ir gaudavo didesnę auką. Per ilgą laiką susikaupė tiek pinigų, kurių užteko Nemakščių bažnyčiai pastatyti.

Po šv. Mišių parapijiečiai su vardadieniu, artėjančiu gimtadieniu ir kunigystės sukaktimi pasveikino kleboną, o jų žodžius perskaitė pastoracinės tarybos pirmininkė Marytė Glazauskienė. Klebonas dėkojo už sveikinimą ir sakė, kad jam būna didžiausias džiaugsmas, kai sekmadieniais bažnyčioje mato daug žmonių, o visai liūdna, kai jų mažai susirenka. Paskui buvo pašventintos ir uždegtos trys žvakės: klebonui kun. S. Šlepavičiui, mons. P. Butkui ir jo bičiuliams Australijoje gyvenantiems Lėtai bei Antanui Kramiliams (beje, A. Kramilius parvežė mons. P. Butkaus palaikus palaidoti jo tėviškėje, Nemakščiuose). Žvakės nuneštos prie Lurdo, o ten pasimeldus Švč. Mergelei Marijai, renginio pirmoji dalis baigėsi.

Antroji dalis vyko Leono Tamulevičiaus senovinės technikos muziejukyje. Jo kiemelyje susėdę žmonės pirmiausiai išgirdo Nemakščių M. Mažvydo vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojos Rastidos Greičienės skaitomas ištraukas iš mons. P. Butkaus knygos „Tautų šventovėse“ (1970). Ji pasirinko tas vietas, kuriose jaučiamas autoriaus tėviškės ilgesys. Paskui L. Tamulevičius papasakojo, kad rengdamas muziejuką iš pradžių negalvojo apie tokius eksponatus, kurių turi sukaupęs dabar, bet kai rado nuotrauką, kurioje nufotografuotas mamos dėdė kun. Julius Danauskas kartu su kun. Petru Butkumi išlydimi į Vokietiją, pagalvojo, kad reikėtų surasti vietą eksponuoti ir senų laikų Nemakščių žmones primenančius dalykus. Taip nemakštiškiai atnešė įvairių nuotraukų iš prieškario Lietuvos laikų.


Pamažu kaupėsi ekspozicija. O kai susipažino su Australijoje, Sidnėjuje, gyvenančiu mons. P. Butkaus bičiuliu A. Kramiliumi, jis atsiuntė asmeninių monsinjoro daiktų. Tada vieną muziejuko kampelį teko skirti mons. P. Butkaus asmeniniams daiktams, o paskui L. Tamulevičius iš Petrašiūnų kapucinų vienuolyno dar gavo ir buvusio klebono kun. Antano Kazimiero Rimkaus OFM Cap. (1923 04 17–1948 08 21–2012 06 16) asmeninių daiktų, todėl dar vieną kampelį skyrė ir jiems eksponuoti. Kun. S. Šlepavičius, palaimindamas šiuos daiktus, dėkojo L. Tamulevičiui už tai, kad pakvietė bendruomenę susirinkti šioje vietoje ir įamžino brangius nemakštiškiams kunigus bei išreiškė viltį, kad ir jis bent kartą per mėnesį ateis į už mons. P. Butkaus lėšas pastatytą bažnyčią. Susirinkusieji paskui apžiūrinėjo šiuos ir kitus muziejuko eksponatus, pasivaišino agapėje, pasiklausė Nemakščių vyrų ansamblio koncerto.

L. Tamulevičius „XXI amžiui“ sakė, kad jis labai norėtų plačiau sužinoti apie mamos dėdės kun. Juliaus Danausko likimą. Težinoma, kad jis gimė 1909 metais, o per karą pasitraukė į Vokietiją, 1947 m. gruodžio 28 d. Briuselyje vykusiame Belgijos lietuvių atstovų suvažiavime buvo išrinktas centro valdybos pirmininku. Prašydamas suteikti daugiau kokių nors žinių apie šį kunigą, Leonas kreipėsi į Belgijos lietuvių bendruomenę, tačiau kol kas jokio atsakymo nesulaukė.

Iš tiesų džiugu, kad Nemakščių žmonės kasmet nepamiršta paminėti savo geradario. Tačiau nederėtų pamiršti ir to, kad didžiausia dovana jam būtų, jei nemakštiškiai gausiai lankytų jo rūpesčiu pastatytą bažnyčią. Juk vien tik geru žodžiu minėti jo vardą, bet neiti į šią šventovę ir tokiu būdu ją paniekinti, iš tiesų atrodo dviveidiška.

Romas BACEVIČIUS

Leono TAMULEVIČIAUS nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija