2013 m. birželio 7 d.    
Nr. 23
(2047)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Nuoširdžiai dėkoju Jo Ekscelencijai Vilkaviškio vyskupui Rimantui Norvilai, broliams kunigams, visiems susirinkusiems paminėti mano 25 metų kunigystės jubiliejų.

Įdomus mano gyvenimo kelias. Apie kunigystę svajojau nuo vaikystės dienų. Kad svajonės išsipildytų, Dievulis kaip kūdikį vedė mane per sudėtingas gyvenimo kryžkeles, per kančias, kalėjimus ir mano paties klaidas. Tik po gyvenimo vidudienio tarė: „Eik ir tu padirbėk Mano vynuogyne“. „Ar tai dar įmanoma?“ – paklausiau. „Man viskas įmanoma, – pasakė Jis. – Sek. Mane“.

Šiandien, minėdamas kunigystės 25-metį, net 16 metų dirbau su jumis. Dėkoju visiems, kurie man padėjo sutvarkyti bažnyčią ir šventorių, bažnyčios, jaunimo ir suaugusiųjų chorams, vargonininkui, zakristijonui, Bažnyčios puošėjams ir valytojai. Bet ypatingai dėkoju toms darbščioms moterėlėms, kurios labai gražiai sutvarkė šventoriaus aplinką. Pradžioje jų buvo daug, šiandien liko tik dvi darbščiausios ir jauniausios, nors metų joms be dvidešimties šimtas.

Per 16 metų dirbdami kartu su jumis pakeitėme bažnyčios ir šventoriaus veidus. Bet pažvelgęs Gerojo ganytojo akimis turiu sakyti: „Esu kaltas, esu labai kaltas“. Viešpats liepė man pavestąsias avis nuvesti į geras ganyklas. Jos klaidžiojo erškėtynuose, maitinosi piktžolėmis. Viešpats liepė kaimenę nuvesti prie tyro vandens šaltinio, tekančio iš Šventovės dešiniojo šono. Jos troškulį malšina gatvės srutomis, dvokiančiais alkoholio ir narkotikų nuodais, juo daugiau, juo labiau trokšta. Viešpatie, būk man gailestingas.

Valdant svetimiesiems, matydami didėjantį girtavimą, sakėme, jie trokšta išnaikinti mūsų tautą, todėl, pumpuodami į tautą vis didėjantį svaigalų kiekį, laukia neskausmingos tautos mirties.

Dabar mus valdo mūsų pačių išrinkti savi, bet svaigalų gamyba vis didėja. Svetimi laukė tautos mirties, o savi alkoholyje išplautais litais maitina sportą ir kultūrą. Girtą sportininką gatvėje bijome sutikti, o girtų „kultūra“ sėja kerštus, žudynes, ardo šeimas. Turbūt nesuklysiu sakydamas, kiekvienas blogis, kiekviena nuodėmė slepiasi svaigalų butelio dugne.

1981 metais Aukščiausio teismo tribūnoje buvo pasakyta „Aš mačiau tautos veidą, skausmo ir kančios prislėgtą. Mačiau aš ją suklupusią negimusių kūdikių kraujuose. Aš mačiau didelę minią, stovinčią anapus gyvenimo slenksčio, tiesiančią į mane rankas ir šaukiančią: „Aš turėjau būti kunigas, aš turėjau būti daktaras“. Kiti savo motulėms, sengalvėlėms kalbėjo „Tu norėjai pas mane senatvėje rasti paguodą – dabar esi vieniša“.

Mes, Dievo valia paskirti ganytojai, kitus mokome, kad „negalima tarnauti dviems valdovams – Dievui ir mamonai“ arba „lengviau kupranugariui pralįsti pro adatos skylutę negu turtuoliui patekti į Dangaus karalystę“. Sakoma, kad kupranugaris suklupęs, pro žemus vartus dar kai kada gali patekti į Jeruzalę, o šių dienų turtuolis nepajėgia nusilenkti net Dievo autoritetui. Pagalvokime, ar mūsų pečių neslegia turto našta. Ar suklupsime? Ar pralįsime pro tą adatos skylutę? Ar pateksime į amžiną tėvišką Naująją Jeruzalę.

B. Brazdžionis rašė: „Tavęs, žmogau, aš ieškau dabartyje. Tarp džiaugsmo, pokylių juokų. Ir kai prie tavo vardo aš sustoju. Matau tik prieblandą ūkanoj tamsioj. Matau nebetiki, kas amžina, kas šventa. Kas vergija, kas laisvė pančiuos kruvinuos. Matau ne liepų lapai, broliai krenta. Ir širdys blaškosi voratinkliuos senuos. Matau tave kaip kirminą įnikusį į žemę. Kaip kurmį aklą saulės takuose. Matau tėvynę tavo raudančią neramią. Ir klausiančią, kur ta diena šviesi“.

Skaudu matant žiniasklaidą, liejančią moralinį purvą į jaunimo dvasią, ir žudančią einančios gyventi tautos kūną. Širdy prakeikiau šimtą kartų tai. Bet lūpos neprabilo ir nepasmerkė klastos. Viešpatie, būk man gailestingas.

Tėvas Pijus sakė: „Jūs turite daug kankinių“. Tai yra tiesa. Tik gaila, kad mes jų negerbiame ir neprašome jų užtarimo. Helsinkio grupės narys kun. B. Laurinavičius, aplankęs Mečislovo Jurevičiaus (taip pat suimtas Helsinkio grupės narys) ir Vytauto Vaičiūno šeimas, grįžo namo ir žuvo Vilniuje. Žuvimo vietoje žmonės pastatė kryžių, o sava valdžia suprojektavo tualetą. Mes tylime, net nenorime išsiaiškinti tikros kunigo mirties priežasties.

Vilkinamas ir kun. J. Zdebskio žūties bylos nagrinėjimas, nors turimi dokumentai įrodo, kad jis tikrai buvo paveiktas nežinomomis medžiagomis, ir paneigia Varėnos prokuratūros nustatytą žūties versiją. Jeigu kunigai, gindami Bažnyčios ir tautos laisvę buvo nužudyti, jie – kankiniai, bet mums jų nereikia.

„Ašara Dievo aky, Lietuva, ką tu veiki. Nieko tavęs neprašau, tiktai nepaliaudama šauk. Volunge, šauk ežere, akmeniu – kelio gale“ (Just. Marcinkevičius). Šauk M. Valančiaus balsu: „laivybės, blaivybės, blaivybės!“ Šauk tautos Himno balsu: „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“. Gal iš apsnūdimo mus pažadins V. Kudirkos varpo gaudesys: „Kelkitės, kelkitės, kelkitės!“ Gal išgirsime devynmetės mergaitės aimanas, kurią jau antri metai mokyti „dėdžiai“ laiko įkalinę, net įslaptinę jos buvimo vietą. Reikalauja „nedaug“, tik ištarti keletą žodžių: „Neringa, aš tavęs nemyliu, tu mane skriaudi…“ Mergaitė tyli, ji geriau už mus suprato tautos Himno prasmę „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“.

Aš atsimenu didvyrius, kovojusius už tautos ir religijos laisvę. Jų vardų neminėsiu. Apie juos kalbėjo pasaulio žiniasklaida. Juos minės su pagarba ainiai. Tada Lietuvos bažnyčia turėjo didelį autoritetą savo tautoje ir pasaulyje, laisvoje Lietuvoje. Šį autoritetą prarado. O kodėl?

Man Lietuvos Katalikų Bažnyčia primena upelį, ištekantį iš tyro vandens šaltinio, kuris, prasivėręs pro nutautinimo pinkles, stačiatikių klastą ir raudonojo teroro uolas, dar bus skaidrus ir tyras.

Šių dienų Lietuva savo namus stato ne ant Dievo įstatymų pamatų, o ant liberalizmo ir materializmo smėlio, kuris kaip kempinė sugeria moralinį purvą. O mes, ganytojai, sėdime nesikišimo į politiką apkasuose ir stebime to upelio tekėjimą. Ar ne laikas suprasti, kad stovintis vanduo genda, o tekantis būna tyras.

Kristus, gyvendamas žemėje, gydė ligonius, bendravo su beturčiais. Skelbdamas Evangeliją, fariziejus ir rašto aiškintojus vadino pabaltintais karstais, nors dėl to Jis buvo atiduotas pagonims, pasmerktas kančiai ir mirčiai ant kryžiaus.

Jeigu Kristus būtų gyvenęs nesikišimo į politiką dvasia, taikoje su tuo meto valdančiaisiais, Jis nebūtų pasmerktas mirti. Mes būtume netekę galios save vadinti Dievo vaikais, Amžinojo Gyvenimo paveldėtojais. Tai labai gerai suprato Šv. Jonas Krikštytojas, pasakęs karaliui: „Tu negali turėti savo brolio žmonos“. Tai labai gerai suprato visų amžių kankiniai, atsisakę berti smilkalus ant tų metų valdovų altoriaus. Jie savo kančią jungė su Kristaus kančia, laistydami dirvą naujiems krikščionybės daigams. Tai labai gerai suprato ir mūsų tautos kankiniai ir tremtiniai, pasirinkę pančius, net mirtį, bet neatsižadėję savo tikėjimo, savo tautos, savo kalbos.

Kanauninkas Vytautas Vaičiūnas

Šlienava, 2013 m. birželio 2 d.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija