2013 m. birželio 28 d.    
Nr. 26
(2050)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Egzamino palengvinimas lenkams – neteisėtas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) praėjusios savaitės antradienį nusprendė, kad švietimo ir mokslo ministro įsakymas, palengvinantis lietuvių kalbos egzaminą tautinių mažumų mokyklų abiturientams, pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas. Teismas paskelbė, kad nuostata, kuria panaikinamas švietimo ir mokslo ministro įsakymas, palengvinantis lietuvių kalbos egzamino laikymą tautinių mažumų abiturientams, įsigalioja nuo 2013 metų rugsėjo 1 dienos. Priimdamas sprendimą teismas pabrėžė, kad pagal Tautinių mažumų apsaugos pagrindinės konvencijos 4 ir 12 straipsnius šalys įsipareigojo pasiekti, kad tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims būtų sudarytos vienodos sąlygos įgyti vienodą išsilavinimą. Teismas akcentavo, kad ši nuostata turi būti įgyvendinama nepažeidžiant galimybių mokytis oficialios ir valstybinės kalbos, pripažindamas, kad šių teisių pusiausvyrą valstybė privalo garantuoti. LVAT priėmė galutinį ir neskundžiamą sprendimą, kad švietimo ir mokslo ministro įsakymas, kuris palengvino lietuvių kalbos valstybinį egzaminą tautinių mažumų mokyklų abiturientams, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam lygybės principui. Teismas akcentavo, kad valstybinė kalba yra itin gintina ir saugotina vertybė, kurios vartojimas valstybės viešajame gyvenime yra ir vienas iš valstybingumo garantų. Valstybė, viena vertus, turi pareigą sudaryti galimybes tautinių mažumų atstovams mokytis savo gimtosios kalbos, tačiau, kita vertus, jos turi teisę nustatyti ir reikalavimus tam tikru lygiu mokėti valstybinę kalbą. Tačiau įtvirtindama tokius reikalavimus, valstybė privalo sudaryti tinkamas sąlygas valstybinės kalbos mokymui.


Matoma ir nematoma saugumiečių bičiulystė su Rusijos FST

Gintaras Visockas

Lietuvoje aprimo aistros dėl viešai paskelbtos VSD (valstybės saugumo departdnentas) ataskaitos. Nuslūgo tiek kritiškai, tiek palankiai nusiteikusių vertintojų azartas įrodyti būtent savąją tiesą. Taigi atėjo palankus metas dar sykį atidžiai peržiūrėti visuomenei skirtus viešus svarbiausios mūsų slaptosios tarnybos tekstus. Žinoma, visus labiausiai domina ataskaitos dalis, kurioje pirmą kartą viešai kalbama apie Rusijos ir Baltarusijos žvalgybas, agresyviai kenkiančias mūsų interesams tiek pačioje Lietuvoje, tiek užsienyje. Tiesa, senų seniausiai visi mes suvokėme, jautėme arba bent nutuokėme, kad Kremlius intensyviai domisi padėtimi Baltijos valstybėse ir dar ilgai nesiliaus kūręs keršto planus, kaip būtų galima bent kai ką susigrąžinti. Skirtumas tik toks: ankstesnėse VSD ataskaitose Rusijos vardas nebuvo minimas. Konkrečiai kaip priešininkės VSD neminėdavo ir Baltarusijos. Dabar – įvardino. Tad kas pasikeitė? Kokiais sumetimais vedini dar prieš keletą metų rinkosi tylėjimo taktiką? Vardan diplomatinių subtilybių? Patys taip nusprendė ar tylėti patarė „džeimsai bondai“ iš NATO ir Europos Sąjungos? O kas pasikeitė šiandien, kad vis dėlto rusiški bei baltarusiški pavojai jau minimi be užuolankų? Gal Maskvos ir Minsko spaudimas tapo toks galingas, kad tylėjimas jau nebeįmanomas? O gal kaip tik viskas klostosi kur kas proziškiau – tarptautinėse rinkose krinta rusiškos naftos ir rusiškų dujų poreikis bei kainos, Rusija silpsta, todėl priekaištus jai reikšti įmanoma žymiai drąsiau ir atviriau? O gal tai – tik subtilus priminimas JAV, kad akyliau domėtųsi ne tik musulmoniškais kraštais, bet nepamirštų ir Rytų Europos bėdų?


Kas pavogė laisvę, teisingumą, rinkimus?

Arvydas Akstinavičius

Neseniai vieno šalies dienraščio komentaruose radau tokius pastebėjimus: „Paprasti amerikiečiai labai jautriai reaguoja, jei tik kas kėsinasi į jų laisves, teises ar privatumą. Toks jautrumas – išsivysčiusių, civilizuotų demokratinių valstybių bruožas... Tiesa, Lietuvoje su slaptu pokalbių klausymusi daugelis, regis, jau susitaikę. Posakis „nenoriu apie tai kalbėti telefonu“ tarsi įaugęs į kraują, nes spėjama, kad viską gali įrašinėti kaukėti dėdės iš A. Jakšto gatvės Vilniuje. Ir niekada nežinai, kas bus panaudota prieš tave. Bet dėl to Lietuvoje niekas, regis, nieko nedaro, netriukšmauja, pilietiškai nusiteikusių žmonių irgi su žiburiu reikėtų ieškoti“.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija