2013 m. liepos 5 d.    
Nr. 27
(2051)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmė  ganytojų bendrystės kontekste

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pranciškus sveikina
palijų priėmusį savo įpėdinį
Argentinoje naująjį Buenos Airių
arkivyskupą Marijų Aurelijų Polį

Naujieji arkivyskupai iš 19 šalių,
per Petrines priėmę palijus

Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus
iškilmė Vatikano bazilikoje

Popiežius Pranciškus sveikina
palijų priėmusį Sanfransisko
(JAV) arkivyskupą Salvatorę
Džozefą Kordileonę

Įteikti palijai naujiems arkivyskupams

Kasmet šventosios kankinės Agnietės liturginio minėjimo dieną Popiežius palaimina (praėjusią sausio 21-ąją tai padarė dar popiežius Benediktas XVI) jam Laterano Šv. Jono katedros kanauninkų atgabentus du ėriukus, iš kurių vilnos vėliau audžiami arkivyskupų metropolitų vienybę su Šventuoju Tėvu simbolizuojantys palijai. Tai – ant liturginių rūbų uždedamos baltos vilnos juostos su išsiuvinėtais šešiais juodais šilkiniais kryželiais, simbolizuojančiais Jėzaus žaizdas (Popiežius turi per tarnystės inauguraciją ant pečių uždedamą palijų, tik jo kryželiai yra raudonos spalvos). Palaimintų ėriukų auginimas pagal kelių šimtmečių tradiciją yra patikimas Romos Šv. Cecilijos vienuolyno seserims, kurios iš nukirptos vilnos audžia palijus. Sudėti į specialią urną jie saugomi prie apaštalo šv. Petro kapo ir birželio 29 dieną, šventųjų Petro ir Pauliaus iškilmės metu Popiežius juos kiekvienam asmeniškai uždeda per pastaruosius vienerius metus paskirtiems arkivyskupams – vietinių bažnytinių provincijų ganytojams.

Praėjusį šeštadienį švenčiant Petrines iš Šventojo Tėvo rankų palijus priėmė 34 naujieji arkivyskupai metropolitai, įskaitant neseniai paskirtą Lietuvos sostinės Vilniaus arkivyskupą Gintarą Grušą. Dar vienas šiuo laikotarpiu paskirtas ganytojas iš komunistų valdomo Vietnamo dėl susidariusios situacijos į Romą atvykti negalėjo. Todėl minėtasis Hue arkivyskupas Fransua Ksavjeras Le Van Hongas (Francois Xavier Le Van Hong) garbingą insigniją priims savo katedroje. Didžiąją dalį šiemet palijus gavusių arkivyskupų paskyrė dar popiežius Benediktas XVI ir tik aštuonis spėjo paskirti prieš tris su puse mėnesio pontifikatą pradėjęs popiežius Pranciškus. Beje, jis dabar palijų įteikė ir savo įpėdiniui Argentinoje, Buenos Airių arkivyskupui Marijui Aurelijui Poliui (Mario Aurelio Poli). Iš 19 šalių ganytojų, gavusių palijus, keturi buvo Jungtinių Valstijų naujieji arkivyskupai metropolitai, po tris iš Argentinos, Brazilijos, Meksikos, Indijos ir Italijos.

Visur panašios problemos

JAV katalikų žiniasklaida savo pranešimuose apie Vatikane vykusias iškilmes mini ir penktąjį „amerikietį“ ganytoją, Vilniaus arkivyskupą G. Grušą, nes jis yra ten gimęs ir užaugęs. Kalbindama savuosius ganytojus apie Petrinių apeigų prasmingumą, Jungtinių Amerikos Valstijų katalikų žinių agentūra CNS paprašė išsakyti nuomonę ir arkivyskupo G. Grušo, kuris pirmiausia pabrėžė, kad tikinčiųjų kaimenė patikima ganytojo rūpesčiui, bet netampa kokia nors jo nuosavybe. Naujasis Lietuvos Bažnyčios hierarchas pabrėžė, kad palijaus įteikimo ceremonija „simbolizuoja mūsų vienybę su Popiežiumi bei Bažnyčios visuotinumą. Visi mes susitelkiame į savo parapijas, savo dieceziją ir tautą, bet palijus pabrėžia mūsų tiesioginį ryšį su Popiežiumi“. CNS agentūra ta proga priminė, kad prieš palijų priėmimą naujieji arkivyskupai davė bažnytiniuose kanonuose numatytą viešą ištikimybės ir klusnumo Bažnyčiai ir Popiežiui priesaiką.

Arkivyskupas G. Grušas nurodė kankinystę dėl tikėjimo patyrusių didžiųjų apaštalų šv. Petro ir šv. Pauliaus šventės prasmingumą, nes būtent jos metu vyksta minėtos palijų įteikimo apeigos. Ganytojai tokiu būdu yra pašaukiami visą savo gyvenimą paskirti jiems patikėtai didelei tikinčiųjų bendruomenei – arkivyskupai metropolitai valdo ne tik savo tiesioginę arkivyskupiją, bet ir sufraganines vyskupijas (Vilniaus arkivyskupijai pavaldžios Panevėžio ir Kaišiadorių vyskupijos). Kartais tenka „eiti į visuomenę, kuri nėra labai palanki, kuri tave bando izoliuoti arba suvaržyti galimybę išreikšti savąsias pažiūras“, – aiškino naujasis Lietuvos sostinės ganytojas. Po Petrinių iškilmės duotame interviu lietuviškajai „Vatikano radijo“ programai jis sakė, kad iš bendravimo su kitais atvykusiais hierarchais jis susidarė įspūdį, kad „visur yra tos pačios problemos“. Visur yra būtina naujai evangelizuoti nuo tikėjimo praktikos atitolusius katalikus, „reikia gaivinti Dievo tautos likutį, ištikimuosius, sustiprinti juos“, ypač kreipiant dėmesį į gyvybės klausimus, šeimą, „kurie visur atakuojami“, o naujieji medicinos išradimai „kelia pavojų žmogaus orumui“. Tos pačios krikščionybei ir žmogiškajai prigimčiai priešiškos jėgos veikia visame pasaulyje, todėl „turime sustiprinti tikinčiuosius“, aiškino arkivyskupas G. Grušas.

Nepasiduoti žmogiškosios galios logikai

Sustiprinimo tikėjime, meilėje bei vienybėje poreikį akcentavo ir popiežius Pranciškus sakytoje Petrinių šv. Mišių neilgoje, bet labai prasmingoje homilijoje, komentuodamas tos liturginės iškilmės Evangelijos skaitinius. Pirmiausia jis nurodė sutvirtinimo tikėjime vaidmenį, nes būtent šv. Petro, kitų apaštalų ir jų įpėdinių bažnytinė tarnystė grindžiama tikėjimo į Jėzų, kaip Dievo Sūnų, išpažinimu. Juk į Petro išpažinimą – „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“ (Mt 16, 16) – Jėzus tuoj pat atsako patvirtindamas: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu Bažnyčią“ (Mt 16, 18). Bet kitoje to paties Evangelijos skaitinio vietoje, anot Šventojo Tėvo, primenami pavojai, iškylantys ir patiems apaštalams, kai mąstoma supasaulietintais terminais. Juk kai Jėzus iš anksto praneša apie jo laukiančią kryžiaus kančią, mirtį ir tik vėlesnį prisikėlimą, kaip Dievo numatytą kelią, „kuris neatitinka žmogiškosios galios kelio“, apaštalas Petras priekaištingai sako: „Viešpatie, tau neturi taip atsitikti“ (Mt 16, 12). Jėzus tokį savo artimo mokinio paklydimą įvertina kaip šėtono papiktinimą (plg Mt 16, 23). Taigi, kai pasiduodama žmogiškosios galios mąstymo ir jausmų logikai (o apaštalas Petras ne kartą yra rodęs tokį dvasios silpnumą), tampama nebe tikėjimo skleidėjais, bet kliuviniais su įvairaus pobūdžio bažnyčią diskredituojančiais skandalais. „Tik neabejotinas ir iki galo ištikimas tikėjimas į Kristų turi būti mūsų, kaip krikščionių ir Bažnyčios tarnų, gyvenimo šviesa“, – darė išvadą popiežius Pranciškus.

Tęsdamas homiliją, jis pastebėjo, kad kitas tikro ganytojo tarnystės bruožas yra sutvirtėti meilėje ir visiškai save paskirti šiam reikalui. Antrajame iškilmės skaitinyje buvo minimas apaštalo šv. Pauliaus jaudinantis savosios veiklos apibendrinimas: „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą“ (2 Tim 4, 7). Čia kalbama ne apie žmogiškųjų ginklų naudojimą, kuris, deja, iki šiol lemia kraujo praliejimą pasaulyje, bet apie „kankinystės kovą“, aiškino Šventasis Tėvas. Apaštalo šv. Pauliaus vienintelis ginklas buvo Kristaus žinia ir savo gyvenimo dovanojimas dėl Kristaus ir kitų. Toks pasiaukojimas Evangelijai suteikė apaštalams šv. Pauliui ir šv. Petrui neabejotiną patikimumą ir sąlygas sparčiam Bažnyčios augimui. „Romos vyskupas yra pašauktas pats taip gyventi ir sutvirtinti brolius ir seseris šioje Kristaus ir visų žmonių meilėje be jokių išlygų, apribojimų ir barjerų“, – tvirtino popiežius Pranciškus, primindamas, kad visi ganytojai turi tą patį uždavinį.

Būti vieningais skirtingumuose

Pagaliau aptardamas trečiąjį „sutvirtinimo vienybėje“ ganytojams skirtą uždavinį, Šventasis Tėvas homilijoje gana plačiai rėmėsi Vatikano II Susirinkimo dogminės konstitucijos „Lumen Gentium“ mokymu apie Bažnyčios hierarchinę santvarką, išreiškiančią Romos vyskupo pirmumo ir visų vyskupų kolegialumo pusiausvyrą. Palijus kaip tik yra ganytojų bendrystės su apaštalo šv. Petro įpėdiniu „amžinu ir regimu tikėjimo vienybės šaltiniu ir pagrindu“ simbolis. Tačiau nesikeičiantis mokymas apie Romos vyskupo primatą nereiškia visiško Bažnyčios suvienodėjimo. Dėl to ir Vatikano II Susirinkimas, pabrėždamas hierarchinę santvarką, primena, kad pats Viešpats „subūdė apaštalus kaip kolegiją ar nuolatinę asamblėją (sinodą), kurios vadovavimą pavedė Petrui, vienam iš jų“. Ir siekiant vienybės sutvirtinimo Vyskupų Sinodo institucija darnoje su popiežiaus primatu turi išlikti: „Ženkime toliau šiuo keliu ir kartu aukime harmoningai su primato tarnyste“, – kalbėjo popiežius Pranciškus. Tokia kolegiali bendrystė „išreiškia Dievo tautos įvairumą bei visuotinumą, o sujungta su viena galva, išreiškia Kristaus kaimenės vienybę“, teigiama dogminėje konstitucijoje „Lumen Gentium“ (Nr. 22).

Šventasis Tėvas paminėjo, kad tautinių kultūrų ir tradicijų įvairovė Bažnyčioje yra didelis turtas. Ir kada ji grindžiama vienybės darna, tampa lyg didžiulė mozaika, kurioje kiekvienas nedidelis elementas prisijungia prie kitų ir tampa svarbia didžiojo Dievo plano dalimi, „visa tai turi skatinti mus darbuotis, kad visada būtų įveiktas kiekvienas iškylantis konfliktas, kuris žaloja Bažnyčios kūną“, – sakė popiežius Pranciškus naujiesiems arkivyskupams, kurie atstovavo keturiems planetos kontinentams ir dalis buvo atvykę iš labai konfliktuojančių regionų. Taigi, nėra kito katalikiško kelio, kaip buvimas vieningais savo skirtingumuose, nes „toks yra Jėzaus kelias“. Priimtas palijus, kaip bendrystės su Romos vyskupu ir Visuotine Bažnyčia ženklas, įpareigoja kiekvieną arkivyskupą metropolitą būti bendrystės tarnu“, baigdamas homiliją linkėjo Šventasis Tėvas, melsdamas Dievo Motinos, Apaštalų Karalienės globos ir užtarimo.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija