2013 m. liepos 5 d.    
Nr. 27
(2051)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Europietiški pavojai

Gintaras Visockas

Lietuva pradeda pirmininkauti Europos Sąjungai. Pusę metų būsime tarsi svarbiausi visoje ES erdvėje. Negalutiniais duomenimis, į Vilnių atvyko arba per tą pusmetį dar atvyks per 30 tūkst. svarbių svečių iš įvairiausių pasaulio šalių, be to, esame numatę surengti per du šimtus svarbių balsavimų, diskusijų, svarstymų, ginčų. Bet ar tikrai antrąjį 2013-ųjų pusmetį Vilniuje bus kalbama apie tai, kas svarbiausia ir aktualiausia? Puikiai prisimenu akimirkas, kai buvome iškilmingai priimti į Europos Sąjungą. Tomis išties istorinėmis dienomis teko vienam savaitraščiui rašyti išsamų reportažą, kaip Lietuvai šauniai sekasi, – ji jau priimta į ES šeimą. Puikiai prisimenu anuomet vyravusias džiugias, pakilias nuotaikas. Tik pamanyk, esame saugūs ir karine, ir ekonomine prasme! Ko daugiau begalima norėti? Euroskeptikų perspėjimai apie tykančius europietiškus pavojus atrodė neverti rimtos analizės. Be kita ko, Lietuva negalėjo nestoti į ES, nes neturėjo kito pasirinkimo. Mūsų sprendimas rinktis būtent europietiškos integracijos kelią buvo ne tik teisingas, bet ir protingas, įžvalgus, nes europietiškos bendrijos, į kurią įkėlėme koją, negalima lyginti su Sovietų Sąjungos imperija. Tai – nepalyginami dalykai, nes ES – žymiai padoresnė, pažangesnė, tvarkingesnė. Nestodami į šią bendriją būtume praradę žymiai daugiau. Reikia konkrečių pavyzdžių? Latvijos gynybos ministras Artis Pabrikas visai neseniai tvirtino rimtai susirūpinęs, jog Kremlius neabejotinai pasiekė savo tikslą – dalį Latvijos gyventojų padarė lojalesniais Rusijai. Ministro nuomone, lojalumo sąvoka turėtų būti labai paprasta: jeigu esi Latvijos pilietis, tai automatiškai turėtum būti ir Latvijos patriotas. Tačiau taip ne visada esama Latvijoje. „Išnarplioti šią dilemą yra tik vienas kelias – itin svarbu ir reikalinga Latvijoje sukurti stiprias visuomenines informavimo priemones, kurios būtų rimtos konkurentės informacijai iš užsienio, ypač iš Rytų“, – tokia buvo Latvijos gynybos ministro pozicija. O dabar susimąstykime, kaip šiandien latviai gyventų, jei Latvija nepriklausytų ES šeimai? Greičiausiai vienintelis teisingas atsakymas šis: Latvijos gyventojai būtų tapę dar lojalesni rusiškoms įtakoms. Eursoskeptikai šios versijos neturėtų atmesti kaip nepagrįstos. Tačiau euroskeptikai teisūs, kai pastebi, jog lietuviškumas, latviškumas, estiškumas silpsta ir ES viduje. Štai mano sovietiniame pase dar buvo įrašyta, jog esu lietuvis. Mano tautybė buvo įrašyta ne tik lietuvių, bet ir rusų kalbomis, o mano europietiškame pase, su kuriuo galiu keliauti po visą pasaulį, žodžio „lietuvis“ nerasite nei pirmajame, nei paskutiniajame puslapiuose. Be to, nuoroda į mano tautybę kažkodėl pradingo be mano sutikimo. Manęs niekas nepaklausė, ar sutinku.

Neseniai buvau kviečiamas dalyvauti viename tarptautiniame konkurse. Susitikimas su oficialiais užsienio svečiais buvo surengtas ne kokioje nors privačioje kavinėje, o Lietuvos Seime, tačiau tąkart oficialiai skambėjo tik anglų ir rusų kalbos. Vertimu į lietuvių kalbą niekas nepasirūpino. Nesijaučiau įžeistas ar pažemintas. Gyvenime nutinka visokiausių situacijų. Vertėjai – ne pati geriausia išeitis tarpusavyje bendraujant ir bendradarbiaujant. Be to, suprantu, jog užsienio kalbų mokėjimas dar niekam nepakenkė nei viduramžiais, nei šiandieniniais globalizacijos metais, tačiau svarstyti, ar teisinga, kai lietuvis jau nebegali lietuviškai susišnekėti net sostinėje esančiame Lietuvos parlamente, – verta. Verta prisiminti ir paskutiniąsias sovietų imperijos griūties dienas, kai Vilniuje svečiavosi tuometinis Kremliaus vadovas Michailas Gorbačiovas, reikalavęs atsisakyti nepriklausomybės idėjų. Su M. Gorbačiovu anuomet Vilniuje šnekėjomės ne lietuviškai, o rusiškai. Net plakatus rašėme rusiškai, kad tik Gorbis perskaitytų. Šiandien – labai panaši situacija. Į Vilnių sugužės dešimtys užsienio delegacijų. Regis, puiki proga bent pirmininkavimo metu bandyti populiarinti lietuvių kalbą. Bet juk kalbėsimės su atvykusiais svečiais tik angliškai, dažnai be vertėjų. Tad čia euroskeptikų pastangos ieškoti ES ir SSRS panašumų – pagrįstos. Skirtumas tik toks: rusų kalbą pakeitė anglų kalba. Lietuvių kalbai vietos ir vėl neatsirado. Man regis, Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė čia duoda neteisingą toną: užuot visur demonstruodama savo tobulą anglų kalbos mokėjimą, galėtų bent retsykiais pademonstruoti ir tobulą lietuvių kalbos mokėjimą. Kai kada, pavyzdžiui, atsiimant premijas, apdovanojimus ar titulus, verta prabilti ir lietuviškai. Vokietijos, Prancūzijos ar Didžiosios Britanijos vadovams bent retsykiais priminkime, jog esame lietuviai.

Prisiminkime ir kai kuriuos europietiškų referendumų ypatumus. Be abejo, ES nėra represinė struktūra. Jei kuri nors ES tauta, pavyzdžiui, airiai, balsuodami referendume pasirenka Briuselio biurokratams netinkantį variantą, airių niekas nepuola sodinti į kalėjimus, tačiau Briuselis tada meta milžiniškas jėgas propagandai, agitacijai, ir po kelių metų surengiamas naujas referendumas, kuriame dauguma airių jau palaimina Briuselio idėjas. Jei airiai ir antrą sykį nepritartų Briuselio idėjoms, vis tiek niekas neskriaustų už jų pažiūras. Tiesiog prievartautų rengti naujus referendumus tol, kol būtų palaimintas būtent Briuseliui reikalingas variantas. O kas yra Briuselis? Kadaise teko su oficialia Lietuvos žurnalistų delegacija svečiuotis Belgijos sostinėje. Labiausiai krito į akis, kad Briuselio centre gyvena daug juodaodžių. Pačių belgų – mažuma. Susidomėjęs šnekinau belgus, kaip jie vertina tokią situaciją? Belgai buvo susirūpinę ir skundėsi: visas Briuselio centras okupuotas išeivių iš Afrikos. Mat jiems, belgams, sunku prisitaikyti prie juodaodžių mentaliteto, temperamento, ir jie, belgai, masiškai traukiasi iš Briuselio centro į miesto pakraščius. Briuselio centras atiduodamas afrikiečiams. Atkreipkite dėmesį – visa tai daroma be prievartos, demokratiškai. Ar mes norime, kad ir Vilniaus centras taptų kažkuo panašiu į Briuselio centrą? Ar Briuselis šiuo atveju mums gali tapti pavyzdžiu? Kartais ES vadovų brukamas vadinamasis politkorektiškumas varo į neviltį. Turime visur ir visada gerbti kitokius, o priešingas variantas apsvarstomas žymiai rečiau ir dar rečiau įteisinamas teisiškai. Tad mes privalome, o jie – ne visuomet, ne visur, ne visada. Kur mus gali nuvesti toks liberalizmas? Nejaugi išauš diena, kai privalėsime gerbti net recidyvistų, žmogžudžių, seksualinių maniakų, narkomanų, chuliganų teises? Žinoma, šitaip sakydamas akivaizdžiai ironizuoju, tačiau vadovaujantis absoliutaus liberalizmo logika toks variantas vargu ar atmestinas.

O ko vertos kalbos apie Baltijos valstybių ekonominius pasiekimus, sulaukus ženklios ES paramos? Naujausia „Eurostat“ pateikta apžvalga atskleidžia ne itin malonius faktus, neigiančius Baltijos valstybių vadovų pareiškimus apie akivaizdžią ekonominę sėkmę per pastaruosius 20 metų ir ypač prisijungus prie ES. Pasirodo, Estija pagal perkamąją galią liko trečia nuo galo iš 27 ES valstybių. Stipriai nuo Estijos neatitrūko ir Latvija su Lietuva. Remiantis „Eurostat“ ataskaita matyti, kad žmonių perkamoji galia Estijoje yra tik šiek tiek didesnė nei pusė ES vidurkio – 56 proc. Latvijoje padėtis šiek tiek geresnė – 61 proc., o Lietuvoje – 74 proc. vidutinės perkamosios ES galios. Tai reiškia, kad Baltijos valstybių gyventojai po dešimties metų ES gretose vis dar nevartoja tiek, kiek vidutinis europietis. Vartojimo galimybės daugiausia priklauso nuo kainų diapazono, o jis yra artimas ES vidurkiui: Latvijoje ir Estijoje kainų lygio indeksas yra 87 proc., Lietuvoje – 77 proc. Neigiami krizės padariniai kol kas buvo slepiami naudojant ES finansinius fondus. ES fondų pinigai sudaro net ketvirtadalį Lietuvos biudžeto. Latvijoje ES dalis biudžete sudaro 10 proc., Estijoje siekia 16–18 proc. Ekonomistai susirūpinę dėl tokios didelės ES pagalbos dalies šalių biudžetuose. Anot jų, Baltijos šalyse išsivystė priklausomybė nuo ES dotuojamų pinigų, o, Baltijos šalių vadovai siūlo, kad toks vystymosi modelis būtų pritaikytas ir Ukrainoje, Moldovoje bei kitose Rytų partnerystės valstybėse.

Leidinyje „15min.lt“ skelbiamas interviu su buvusiu Lenkijos vadovu Lechu Valensa (autoriai – žurnalistai Virginijus Savukynas ir Rimvydas Valatka). Interviu pavadinimas – „Lenkų maištininkas ant lietuviško dviračio“. Jį galima pavadinti proginiu, nes skiriamas Europos Sąjungos tematikai. Be jokios abejonės, svarbu žinoti, kaip į ES žvelgia buvęs Lenkijos „Solidarumo“ lyderis. Tačiau kai kurie L. Valensos teiginiai keisti: „Pasaulis visada buvo padalintas. Padalijimai stabdė plėtrą ir trukdė gyventi. Paskutinis padalijimas buvo padalijimas į komunistinį ir kapitalistinį blokus. Šiandien Europoje vis labiau atsisakome tokio mąstymo. Naikiname sienas, kuriame Europos valstybę. Valstybių interesai tampa antraeiliai. Pirmoje vietoje turėtų būti Europa. Turėtume apmąstyti, ką mes, būdami Europos valstybėje, galėtume nuveikti jos plėtrai, saugumui, gerovei“. Buvęs Lenkijos lyderis L. Valensa ragina „tapti Europos patriotais“. Bet kaip mums, lietuviams, tapti Europos patriotais? Aklai ir visuomet paisyti Vokietijos, Prancūzijos, Lenkijos interesų? Apsimesti, jog nebenorime kalbėti lietuviškai? Patikinti Briuselį, jog neprieštarausime, kai Vilniaus centras taps nelietuviškas? O gal tvirtinti, jog tikime tais, kurie mūsų neatsiprašo už Vilniaus krašto okupaciją? Ką Jums primena šie L. Valensos žodžiai? Kur mes tokius raginimus jau girdėjome? Ar ši idėja nėra panaši į buvusių SSRS diktatorių reikalavimus atsisakyti savo nacionalinių skirtumų bendros sovietinės tautos labui?

Jei jau mums rūpi, kaip derėtų vertinti dabartinę Europos Sąjungą, kad ir vėl nepadarytume katastrofiškų klaidų, turėtume atidžiai perskaityti ne tik L. Valensos interviu, bet ir žymaus latvių rašytojo bei kompozitoriaus Imanto Kalninio straipsnį „Iš tiesų ir Latvija per tuos 20 metų tapo kolonizuota“. Šis straipsnis pirmiausia buvo paskelbtas latviškoje spaudoje (dienraštis „Neatkarīgā Rīta Avīze“), vėliau jį lietuvių kalba paskelbė „Pro Patria“. I. Kalninis rašo, kad žodis „demokratija“ šiuolaikiniame pasaulyje yra dekoratyvi sąvoka, kuri iš tiesų slepia visai kitus valdymo principus. Kalbame apie demokratijas, bet iš tiesų tai yra tironijos, bemaž totalitarinės sistemos, kurios prisidengia žodžiu „demokratija“. Latvių kompozitoriaus ir rašytojo I. Kalninio manymu, „Latvija per paskutiniuosius dvidešimt metų tapo kolonizuota. Atidavėme tai, ką turėjome. Savo resursus. Nuosavybę už užstatą. Žmonės, negalėdami šio užstato išpirkti, išvyko. Tai – ne kas kita kaip kolonizacija. Bet metodas, politika, kaip tai padaryta, man didžiąja dalimi primena primityvias schemas su stiklo karoliukų dovanojimu Polinezijos salų čiabuviams. Tai buvo valstybės sunaikinimo politika“. I. Kalninis sovietmečiu ir atgimimo laikais buvo ryškus intelektualas, aktyvaus pasipriešinimo prieš okupacinę sovietinę sistemą veikėjas. I. Kalninis viską darė taip, kad latviškumas niekur neištirptų, nepradingtų. Regis, ES latviškumui turėjo padėti išvengti asimiliacijos ir nutautėjimo. Bet dabar šis Latvijos patriotas intelektualas mato daug rimtų bėdų, kurias tiek latviams, tiek lietuviams primeta būtent ES. I. Kalninis mėgina suprasti, kurią akimirką ir kas buvo tie, „kurie mūsų kelio ženklus pakreipė taip, kad mes sunkiai begalėjome įžiūrėti, kur mes esame ir kur mums reikia eiti“. I. Kalninio žodžiai verčia susimąstyti mus visus: „Valstybė be ateities – ar tai yra tai, ką esame iškovoję susikibdami rankomis Baltijos kelyje ir statydami barikadas Rygos gatvėse? Nes tai, į kur mus dabar kaip avių bandą gena, yra tik nedidelis aptvaras federacinės Europos pakraštyje“.

Tai, ką L. Valensa apibūdina palankiai, I. Kalninis vadina utopiniu projektu ir klausia, ar mes norime ištirpti federacinėje Europoje, kuri mūsų tautos ateičiai yra pražūtinga, ar mes norime sukurti tokią savo valstybę, apie kokią svajojome, prasidėjus Trečiajam Atgimimui. I. Kalninis prisipažįsta atidavęs savo balsą už Latvijos prisijungimą prie ES, nes buvo įsitikinęs, kad Latvija įgis realų suverenitetą ir galimybę savarankiškai kurti savo ateitį. Ir vis dėlto Latvija atsidūrė pelkėje. Daug latvių dar nesuvokia, kad jie – būtent pelkėje. Iš tolo pelkė atrodė kaip gerai prižiūrėta pievelė, kaip žemė, „citrinos, kur žydi“. Jei dabar apsidairysime, tai pievelę sunku įžiūrėti. O štai ruda pliurza čia pat palei veidus taškosi. Ar iš to ištrūkti įmanoma? I. Kalninis pastebi: „Kad nenuskęstume visai, turime būti kaip tie du, kurie išmatose iki kaklo stovėdami, sako vienas kitam – nejudėk, nekelk bangų!“ I. Kalninis piktai klausia, ką visus šiuos metus veikė Latvijos finansų ir ekonomikos specialistai? Atliko primityvų svetimų instrukcijų įgyvendinimo organizavimą ir priežiūrą? Įsiklausykime į latvių intelektualo perspėjimus: „Jūs kalbate apie saugumą, kišdami mūsų tautą į tokį nesaugumą, kokio mes dar nebuvome regėję. Taip, TSRS laikais mūsų tautos kūnas buvo be gailesčio draskomas ir žudomas. Bet tautos dvasia išsiskleidė neregėtu ryškumu – tokio kultūros ir meno suklestėjimo, kaip praėjusio šimtmečio šešiasdešimtaisiais–devyniasdešimtaisiais metais, Latvija niekada nebuvo išgyvenusi. Jūs ironizuojate apie nostalgiją tiems laikams. Tačiau yra akli tie, kurie nemato, kad garsioji geležinė uždanga didžiąja dalimi apsaugojo mūsų sąmonę nuo tos kloakos, kuri dabar iš Vakarų dosniai garma ant mūsų ir cunamišku abejingumu griauna visus tuos apsauginius barjerus, kuriuos mūsų tauta statė tūkstančius metų, kad apsaugotų savo žmones ir išsaugotų save. Mano Latvija ir mano tauta sukurta geresniam gyvenimui – pilnavertei, gražiai ateičiai be grėsmių. Puolančios Vakarų „vertybės“ tokios ateities negarantuoja. Gali būti, kad Rytų Europos tautos, iš vienų pančių išsilaisvinusios, praleido galimybę eiti savo identiteto išsaugojimo ir vystymosi keliu. Bet galbūt dar nėra per vėlu. Ir, jeigu taip, mes turime skvarbiau pažvelgti į save ir į tuos, kuriuos vadiname savo draugais ir sąjungininkais“.

Ar dar ne per vėlu? Ar šį pusmetį, kai Lietuva pirmininkaus ES, bus kalbama apie šias lietuviškas, latviškas, estiškas aktualijas?

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija