Kurianti
Lietuva

2013 metai

Kronika

Pašaukimą lėmė fotografija

Benjaminas ŽULYS

Fotomenininkas Aleksandras Macijauskas Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Kaunas. M. K. Čiurlionio kūrinių ir rinkinių muziejuje, nuskambėjo dešimtojo fotomeno festivalio „Kaunas Photo“ pavasarinės finalinės dalies baigiamasis akordas. Jis paženklintas itin pakiliai – garsaus lietuvių fotomenininko Aleksandro Macijausko 75 metų jubiliejaus parodos, pavadintos „Aleksandras Macijauskas. Vinys“, atidarymu. Festivalio vadovas Mindaugas Kavaliauskas paminėjo reikšmingesnius kolegos jubiliato kūrybinės veiklos aspektus, nuveiktus darbus. Žinoma, viską ar didžiumą jų nušviesti šiame renginyje neįmanoma, nes Aleksandro kūrybos kelias yra visaapimantis, įvairiapusis, nušviečiantis įvairias gyvenimo temas ne vien Kaune, kur jis gimė, Lietuvoje, bet ir ne vienoje užsienio šalyje.

A. Macijauskas – viena ryškiausių XX amžiaus antrosios pusės asmenybių fotografijos meno pasaulyje. Jo darbai buvo rodomi šimtuose salonų, parodų, konkursų įvairiose pasaulio šalyse, gretinami su įtakingiausių pasaulio meistrų – Henri Cartier Bresson, Bill Brandt, Mario Glacomelli ir kitų – darbais. Dar aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje jo darbai buvo rodyti „Arlio fotografijos“ festivalyje, Venecijos bienalėje, įtraukti į fotografijos istorijos veikalus, o jo monografiją „My Lithuania“ išleido viena žymiausių leidyklų – „Thames Hudson“. A. Macijauskas visame pasaulyje laikomas vienu pagrindinių pokario fotografijų avangardo kūrėju, o mums Lietuvoje žinomas ir kaip aktyvus organizatorius, ilgametis Kauno fotografijos galerijos vadovas. Tai atima labai daug jėgų. Dėl to Aleksandras nė kiek nesigaili, nes nuveikta daug. Be to, kaip teigė bičiuliai, jis – spalvinga, principinga ir sąmojinga asmenybė – rūpinasi ne vien savo, bet ir kolegų darbų propagavimu.

Šioji paroda supažindina su fotografo gyvenimo ir kūrybos kelio niuansais, interpretacijomis, sutelkia dėmesį į įvykius bei atsitiktinumus, kurie menininkui atrodė reikšmingi. Paroda veda žiūrovą „nuo vinies iki vinies“, leidžia iš arčiau pažvelgti į žinomų ir nežinomų įvykių priežastingumus ir paradoksus bei su jam būdingu sąmojumi ir ironija tarsi atsako į daugybę klausimų. Koks skirtumas tarp pirmojo ir sėkmingo kadro iš turgaus Utenoje tuometinės cenzūruotos ir necenzūruotos versijos? Į ką A. Macijauskas iškeitė Nacionalinę kultūros ir meno premiją?.. Atsakymus į šiuos ir kitus klausimus žiūrovas randa parodoje, kurioje eksponuojamos fotografijos iliustruoja kūrėjo gyvenimo tarpsnius, atradimus, nuotaikas. Tokių nuotraukų parodoje – kelios dešimtys. Turėdamas humoro jausmą, menininkas išleido visą fotografijų ciklą „Fotoanekdotai“.

O štai žuvų turgus Japonijoje, Tokijuje, Portobergo gatvė Londone, Baltijos kelio fragmentai... Iš nuotraukų žvelgia Kazys Šimonis, Juozas Grušas su žmona. „Jame vyko ir tęsiama viskas, kas vadinama gyvenimu“, – kalbėjo kolegos. Aleksandras pokaryje ganė karves, vėliau gimtajame Kaune dirbo „Nemuno“ metalo gamykloje, vinių ceche. Mama buvo griežto auklėjimo, gilaus tikėjimo šalininkė. Tai turėjo įtakos Aleksandro požiūriui į gyvenimą, žmones, grožio supratimą. Tėvas kadaise buvo ulonas.

A. Macijauskas turi nemažą būrį mokinių. Vien tai, kad tarp jų – profesorius Romualdas Požerskis, nemažai sako. O tarp kolegų, bičiulių – į parodą atskubėjęs ir Aleksandrą apkabinęs Lietuvoje ir už jos ribų gerai žinomas fotomenininkas Antanas Sutkus, papasakojęs apie jų keliones po platųjį pasaulį, apie kitus įdomius bičiulio gyvenimo epizodus. Tarp jų daug metų vyrauja tvirta vyriška draugystė.

© 2013 „XXI amžius“