Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Švietimas
Teisėtvarka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Pristatyta enciklika „Lumen Fidei“

Mindaugas BUIKA

Tą pačią dieną, kai buvo pristatyta enciklika „Lumen Fidei“, popiežius Pranciškus ir popiežius emeritas Benediktas XVI Vatikano soduose pristatė Šv. arkangelo Mykolo skulptūrą

Vatikano soduose – nauja Šv. arkangelo Mykolo skulptūra, simbolizuojanti pergalingą kovą prieš blogį. Ją pristatė popiežius Pranciškus ir jo pirmtakas Benediktas XVI

Rašymas „keturiomis rankomis“

Vatikane buvo pristatyta unikali pirmoji popiežiaus Pranciškaus enciklika „Lumen Fidei“ („Tikėjimo šviesa“), kurią pats Šventasis Tėvas įvardijo kaip prašytą „keturiomis rankomis“. Mat šį tikėjimui skirtą Bažnyčios magisteriumo dokumentą buvo sumanęs ir pradėjęs rašyti dar popiežius Benediktas XVI ir jo įpėdinis tai užbaigė prisidėdamas savuoju įnašu. Ankstesnio pontifikato metu šios enciklikos buvo ilgai laukta, kadangi tai būtų buvusi paskutinioji Benedikto XVI trilogijos, skirtos didžiosioms teologinėms vertybėms – tikėjimui, vilčiai ir meilei – dalis: 2005 metais dabar jau atsistatydinęs popiežius emeritas Benediktas XVI paskelbė encikliką apie meilę „Deus Caritas Est“, o 2007-aisiais encikliką, skirtą vilties temai „Spe salvi“.

Apie naujosios enciklikos greitą pasirodymą pirmasis pranešė naujasis popiežius Pranciškus, kuris birželio 13 dieną susitikęs su Vyskupų Sinodo tarybos nariais priminė savo pirmtako pradėto projekto palikimą. „Ši enciklika, jeigu būtų galima taip pasakyti, parašyta keturiomis rankomis, nes ją pradėjo popiežius Benediktas XVI ir perdavė tai man, – aiškino Šventasis Tėvas. – Tai stiprus dokumentas, kurį priėmiau, kaip didele dalimi jo atliktą darbą ir dabar jį užbaigiau“. Apie šį nuostabų dviejų popiežių bendradarbiavimą bei Tikėjimo metų kontekstą kalbėjo liepos 5 dieną Vatikane surengtoje spaudos konferencijoje Vyskupų kongregacijos prefektas kanadietis kardinolas Markas Uele (Marc Ouellet), Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas vokietis arkivyskupas Gerhardas Liudvigas Miuleris (Gerhard Kudwig Müller) ir Popiežiškosios naujosios evangelizacijos tarybos pirmininkas italas arkivyskupas Salvatore (Rino) Fizikela (Salvatore Fisichella), kurie pristatė jau paskelbtąją encikliką „Lumen Fidei“.

Pradėdamas pristatymą kardinolas M. Uele pastebėjo, kad tikėjimo temai skirta enciklika yra „kolona“, kurios iki šiol trūko Benedikto XVI mokymo trilogijai apie teologines vertybes. Tačiau Apvaizda taip jau sutvarkė, kad naujasis dokumentas, kaip Popiežiaus emerito dovana savo įpėdiniui, užbaigusiam jos rašymą, kartu pateikė ir Bažnyčios mokymo tęstinumo ir tikėjimo vienybės liudijimą, tarsi būtų estafetinės lazdelės perdavimas. Šioje enciklikoje, anot Vyskupų kongregacijos prefekto, ypač ryškūs „tikėjimo, kaip bendrystės patyrimo“ akcentai Bažnyčios solidarumo su Kristumi kelionėje dėl žmonijos išganymo. Gausiai pasiremdamas enciklikos „Lumen Fidey“ citatomis jis aiškino, kad „tikėjimo šviesa objektyviai suorientuoja gyvenimo prasmę, paguodžia ir sustiprina sužeistas ir ieškančias širdis, įpareigoja tikinčiuosius tarnauti žmonijos bendrajam gėriui skelbiant ir autentiškai dalijantis iš Dievo gautomis malonėmis“.

Tikėjimas yra darnos garantija

Tikėjimas skatina jį priėmusius žmones apglėbti pasaulio kentėjimus, kaip tai darė šv. Pranciškus ar palaimintoji Teresė iš Kalkutos, kad taip būtų skleidžiama tikėjimo šviesa. „Tikėjimas nėra tik šviesa, kuri išsklaido visas mus supančias tamsybes, bet ir žiburys, kuris vadovauja mūsų žingsniams naktyje, ir jo turi pakakti kelionei“, – rašoma naujojoje enciklikoje (LF, 57). Joje pabrėžiama, kad krikščioniškoje praktikoje tikėjimo išpažinimas įgyja konkrečią raišką per Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentų, kurie tampa tikinčiojo egzistencijos ir vienybės su Dievu centru bei naryste didžiojoje Bažnyčios bendrijoje, šventimą. Dokumente nurodoma, kad būtent šeima tampa pirmine ir tobula vieta tikėjimo perdavimui iš vienos kartos į kitą, ypač per kūdikio krikštą, kai tėvai ir krikštatėviai išpažįsta tikėjimą jo vardu ir priima į Bažnyčios tikėjimą. Enciklikos „Lumen Fidei“ tekste aiškinama, kad yra gilus ryšys tarp tikėjimo ir amžinosios meilės, kurią vyras ir moteris pažada vienas kitam sakramentinėje santuokoje.

„Pažadas meilei, kuri amžina, yra galimas tik žinant Dievo planą, didingesnį už visus mūsų projektus, kuris mus palaiko ir įgalina paskirti visą ateitį mylimam asmeniui“ (LF, 52), – rašoma enciklikoje. Tokiu būdu tikėjimo dėka sutuoktinių meilė lieka tvari ir suvienija kartas ištikimybės džiaugsmo tarnystėje, sakė kardinolas M. Uele pristatydamas dokumentą. Jis patvirtino, kad enciklikoje neaplenkiami svarstymai dėl tikėjimo svarbos visuomeniniame gyvenime, kad „žmonių miesto“ statymas vyktų teisingai ir taikiai. Nuoseklus tikėjimas garantuoja pagarbą kiekvienam asmeniui ir jo laisvei, padeda spręsti konfliktus, skatina užuojautą ir pagalbą nelaimėje ir kančioje. Taigi, tikėjimas „yra bendrasis gėris visiems, ir jo negalima uždaryti tik privataus gyvenimo erdvėje, kaip siekia šiuolaikiniai sekuliaristai: „Jeigu mes pašalinsime tikėjimą iš savo miestų, pasitikėjimas tarp mūsų susilpnės“ (LG, 55). Baigdamas pasisakymą kardinolas M. Uele paminėjo, jog yra svarbu, kad enciklikoje kviečiama apmąstyti tikėjimo pavyzdį „tobuliausios ikonos“, Švč. Mergelės Marijos, kuri, išgirdusi Dievo Žodį, ištikimai jį nešė savo širdyje. Laimingai įtikėjusiai (plg. Lk 1, 45) Jėzaus Motinai skiriamos maldos, kad ji pagelbėtų žmogaus tikėjimui, primenama, kad tikintys niekada nelieka vieniši.

Arkivyskupas G. L. Miuleris pastebėjo, kad panašiai, kaip popiežius Pranciškus akcentuoja savo kasdienėse homilijose, enciklikoje „Lumen Fidei“ aiškinama, kad tikėjimo šviesa padeda geriau pažinti realybę, kuri savyje neša Dievo gerų darbų žymes. Tikėjimas „ne tik neatskiria mūsų nuo realybės, bet padeda įžvelgti jos giliausią prasmę ir matyti, kaip labai Dievas myli šį pasaulį ir nuolat jį veda prie savęs“ (LF, 18). Šios idėjos labai artimos popiežiaus Benedikto XVI mokymui, kurį jis iškėlė savo ankstesnėse enciklikose kalbėdamas apie meilę ir viltį, todėl yra nuostabus sutapimas, kad naująjį dokumentą, parašytą „abiejų popiežių rankomis“, pripažino Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas. Nepaisant jų abiejų stiliaus skirtumų, „kiekvienas, kuris skaitys encikliką, galės tuoj pastebėti popiežiaus Pranciškaus ir popiežiaus Benedikto XVI mokymų substancialų tęstinumą“. Jų abiejų supratimu, tikėjimas atveria žmogaus protą ir širdį, išplečia horizontus, suartina su savo artimo reikalais. Ir priešingai, mes turime pripažinti, kai kiekvieną kartą kai mąstome, veikiame ar mylime ne pagal mūsų tikėjimą į Dievą, mes negalime vertingai prisidėti prie žmogiškesnio pasaulio kūrimo, sakė arkivyskupas G. L. Miuleris.

Didelė pastoracinė reikšmė

Būtent gyvasis tikėjimas į Dievą turi būti atskaitos taškas visoms reformų ir atnaujinimo pastangoms, ir ne vien tik Bažnyčioje, kuri, kaip minėta, negali šios dovanos palikti tik sau. „Tikėjimas ir malonės gyvenimas, kuris iš to kyla, yra gėrio ir tiesos turtas visai žmonijai, nes mes esame pašaukti gyventi draugystėje su Dievu ir atrasti laisvės horizontus, kurie atsiveria visiems leidžiantiems būti vedamiems Dievo ranka“, – aiškino arkivyskupas G. L. Miuleris savo komentaruose. Kaip tik tikėjimo dėka galime drąsiai pasitikti mūsų laukiančią ateitį ir neleisti, kad iš mūsų būtų pagrobta viltis, kaip nuolat primena popiežius Pranciškus. Taigi, tikėjimas, viltis ir meilė nuostabiai persipina visoje žmogaus gyvenimo dinamikoje, atveria jam Dievo dovanas (plg. LF, 7). Tik tikėjimo šviesa, kuri sklinda iš įsikūnijusio ir mirtį nugalėjusio Dievo, įgalina siūlyti patikimą viltį kiekvieno blogio, kiekvieno kentėjimo, kurių kupinas yra žmogaus gyvenimas, akivaizdoje. „Ši šviesa ne tik nušviečia Bažnyčios vidų, ne tik pasitarnauja amžinojo miesto statymui po laikų pabaigos, bet padeda kurti mūsų visuomenes, kad jos galėtų drąsiai žengti į viltingą ateitį“ (LF, 51), – citavo arkivyskupas G. L. Miuleris, dėkodamas popiežiams Pranciškui ir Benediktui XVI – dviems didiesiems tikėjimo ir vilties liudytojams – už puikų mokymą šiandienos žmogui.

Baigdamas enciklikos „Lumen Fidei“ pristatymą, arkivyskupas S. Fizikela atkreipė dėmesį į labai simbolinį jos paskelbimo kontekstą, kai švenčiami Tikėjimo metai, pabrėžiant neatidėliotiną krikščioniškojo tikėjimo gaivinimo uždavinį. Popiežiškosios naujosios evangelizacijos tarybos pirmininkas priminė, kad dokumentas pasirašytas birželio 29 dieną šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus, didžiųjų tikėjimo liudytojų, šventėje. Enciklikoje neužmiršta pabrėžti, kad šiemet minimas Vatikano II Susirinkimo 50-metis, kad tas istorinis Bažnyčios įvykis vadintinas Tikėjimo Susirinkimu, kurio tikslas buvo skleisti Jėzaus Kristaus išpažinimą skirtingomis kultūrinėmis ir visuomeninėmis sąlygomis suprantamu ir patikimu būdu. Dokumente nurodoma ir kita svarbi data – Katalikų Bažnyčios katekizmo paskelbimo 20-osios metinės – pabrėžiant, jog jis lieka svarbiausias įrankis tikėjimo mokymui. Taigi, enciklika „Lumen Fidei“ turi didelę evangelizacinę ir pastoracinę reikšmę, daro išvadą arkivyskupas S. Fizikela.

Popiežius Pranciškus liepos 7 dieną savo katechetiniame susitikime sekmadienio vidurdienio „Viešpaties Angeles“ maldai, kalbėdamas maldininkų šv. Petro aikštėje priminė paskelbtą encikliką „Lumen Fidei“, kaip Tikėjimo metų dovaną. „Su džiaugsmu siūlau ją Dievo tautai, nes šiandien mums visiems reikia sugrįžti prie tikėjimo pagrindų ir juos apmąstyti dabarties problemose, – sakė Šventasis Tėvas. – Bet manau, kad ši enciklika, ypač kai kurios jos dalys, naudingos ir tiems, kurie dar ieško Dievo ir gyvenimo prasmės. Atiduodu ją į Marijos, tobulos tikėjimo ikonos, rankas, kad ji duotų vaisių, kurių Viešpats nori“.

© 2013 „XXI amžius“