2013 m. liepos 12 d.    
Nr. 28
(2052)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Garliavos šturmą gaubia operatyvinio sekimo paslaptys?

Kristina APANAVIČIŪTĖ

Jau rašėme, kad Kaune toliau vykstančių teismų maratono metu liepos 1-ąją buvo teisiami penki administracinėn atsakomybėn traukiami asmenys, Garliavoje (Kauno r.), Klonio gatvėje, 2012 m. gegužės 17 d. „pasipriešinę“ „teisėtiems policijos pareigūnų veiksmams“. Teismas buvo akivaizdžiai šališkas. Tai pastebėjo visi posėdyje dalyvavusieji stebėtojai, kurių buvo apie 50, tačiau teisiamiesiems sumaniai atstovavusios teisininkės Kristinos Apanavičiūtės dėka teisėjas buvo priverstas pripažinti kai kuriuos administracinėn atsakomybėn traukiamų asmenų argumentus ir patenkinti jų prašymus. Dar daugiau. Aiškėja, kad taikius budėtojus privačioje valdoje Garliavoje, Klonio gatvėje, galimai malšino ir kariniai daliniai, be jokių skrupulų pasirengę naudoti netgi šaunamuosius ginklus, įprastus įkaitų vadavimo operacijose. Savaime suprantama, teismas organizuotai ir solidariai (net penki Kauno apylinkės teisėjai) vengia aiškintis tokius „pavojingus“ klausimus, tačiau kvalifikuotos ir neteisėtumus išaiškinti pasiryžusios teisininkės pastangomis bei teisiamųjų liudijimais ryškėja valdžiai (tuometiniam vidaus reikalų ministrui ir kitiems vadovaujantiems pareigūnams) nemalonūs dalykai. Čia pateikiame teisininkės K. Apanavičiūtės mintis apie liepos 1-osios posėdį Kauno apylinkės teisme (Kęstučio g. 29)  ir kitus jos surastus pastebėjimus. 

Liepos 1-ąją dieną Kauno apylinkės teisme buvo tiršta – rinkosi Garliavos šturmo metu nukentėję piliečiai, kuriuos bandoma skelbti pažeidėjais. Netrūko spaudos atstovų, atvyko stebėtojai visuomenininkai, labai aktyvus žmonių, nukentėjusių nuo policijos, gynėjas Seimo narys Naglis Puteikis.

Į teismą liudyti buvo iškviesti operacijos grupės vyresnysis Mindaugas Kabašinskas, kiti pareigūnai, tačiau jie nieko aiškaus papasakoti negalėjo, netgi jiems atsakant į gynybos iškeltą klausimą, kas „operacijos metu“ buvo tie vyrai juodais drabužiais, susidarė įspūdis, jog kalbėti tuo klausimu jie negalėjo. Galiausiai, bene ketvirtojo teisiamojo byloje, ir buvo paklausta M. Kabašinsko, ar visą vadinamąją operaciją gaubia žyma „riboto naudojimo informacija“. Į tai pareigūnas, nuleidęs galvą, atsakė teigiamai. Kai buvo paklaustas, ar dalį informacijos sudaro informacija su žyma „slaptai“, irgi neatsakė neigiamai.

Teisėjui galimai duotas planas nagrinėti administracines bylas kaip paprastas „priešinimosi teisėtiems pareigūnų reikalavimams“, visiškai nesigilinant, ar tie pareigūnai iš viso Garliavoje galėjo būti, ar turėjo teisę būti (vykdant paprastą civilinės bylos sprendimą), todėl tokie galimai šokiruojantys duomenys, jog byla, kurioje nepateikti duomenys, nagrinėjama kaip paprasta „administracinė byla“, teismo nesudomino. Pagal kokį operatyvinių veiksmų planą – „Žaibas“ (įkaito laisvinimo operacija) ar „Vėtra“ (masinių renginių metu riaušių malšinimas) – buvo veikta, M. Kabašinskas atsakyti negalėjo ir nesukonkretino atsakymo į klausimą, ar to nežino, ar negali kalbėti. Pavyko sužinoti, jog rinktinė „Vytis“ (Vilnius) šiaip jau saugo ambasadas, o buitinėje byloje vaiką „vadavo“ pirmą kartą. Kad neteko tokiose operacijose dalyvauti, prisipažino liudyti atvykęs „Vyčio“ rinktinės pareigūnas R. Žiliukas. Paklaustas, kada sužinojo, kad dalyvaus šitoje operacijoje, pradžioje aiškino, jog jam pranešta buvo tą pačią dieną, bet paprašius patikslinti, nurodė, jog apie „operaciją“ buvo informuota išvakarėse. Beje, M. Kabašinskas, kuris pasisakė prisipurškęs sau „netyčia“ dujų, prisipažino tokių dujų balionų realybėje, t. y. ne policijos mokymuose, nebuvo naudojęs.

Taigi, policijai Garliavos šturmas buvo kaip „mokymai realybėje“ – gaila, kad tai buvo vykdoma visiškai nepaisant žmonių dejavimo, klyksmo, apipurkštų dujomis žmonių maldavimų. Daugelis dujomis paveiktų žmonių kabinosi į turėklus, o tai dėl pareigūnų galimai neteisėtų veiksmų dargi tapo „nusikaltimu“, vėliau, 2013 m. balandžio 29 d., po ilgiausio bylos vilkinimo nutraukus bylą prieš dalį įtariamųjų, šie žmonės iš „įtariamųjų“ turėjo tapti „pažeidėjais“.

Kam reikėjo purkšti dujas į taikius žmones, paskui juos, nieko nematančius, nesiorientuojančius, daužyti, plėšti nuo paviršių, į kuriuos jie griūdami buvo įsikabinę, niekas iš pakviestųjų liudytojų paaiškinti negalėjo... Kadangi ne vieną kartą buvo išsakyta, jog Kauno policininkai „nežino“, „neatsimena“, arba „klauskite Policijos departamente, jie tikrai žinos“, tai buvo ir paprašyta pakviesti šturme dalyvavusius aukštesnius pareigūnus. M. Kabašinskas, liudydamas antrą kartą, pripažino, jog vyriausiojo komisaro pavaduotojas Renatas Požėla irgi dalyvavo, o prieš tai pravedė instruktažą būsimai operacijai.

Tad teismas tenkino administracinėn atsakomybėn traukiamų asmenų prašymus į kitus teismo posėdžius kviesti liudyti Kauno viešosios policijos vadovą Taurį Stauskį ir Policijos departamento generalinio komisaro pavaduotoją Renatą Požėlą. Abu jie betarpiškai dalyvavo Garliavos šturmo operacijoje, ir tai pripažinti buvo priversti liepos 1 dieną teisme liudijusieji pareigūnai. Teismas tenkino prašymą užklausti Vidaus reikalų ministeriją (VRM) bei Policijos departamentą (DP) apie tai, ar buvo naudotas koks nors VRM pavaldus būrys (antiriaušinis ar kitas specialusis), ar buvo naudotos dujos, jeigu taip, tai kokia jų sudėtis.

Dėl dujų panaudojimo kalbėjęs M. Kabašinskas pasirašė, kad nemeluos, ir viename posėdyje tvirtino, jog naudojo, tačiau „netyčia“, o kitame posėdyje, galimai per poilsio valandėlę gavęs instrukcijų, jau liudijo, jog nenaudojo jokių dujų. Paprašius pakviesti liudyti Kriminalinės policijos biuro viršininką A. Matonį apie galimai vykdytą operatyvinį asmenų sekimą nuo 2012 m. kovo 23 d., teisėjas, net neįsigilinęs į prašymo motyvus, jį atmetė. „Atmetu, nes ši byla niekaip nesusijusi su baudžiamąja byla“, – teigė teisėjas, nors „pažeidėjai“ tokiais tapo prokurorui R. Gailevičiui nutraukus būtent dar anksčiau jiems sukurptą baudžiamąją bylą. Ir medžiaga administracinėse bylose yra naudojama būtent iš to nebaigto ikiteisminio tyrimo. Įprastai tokios administracinės bylos turėtų būti sustabdytos, iki įsiteisės apkaltinamasis nuosprendis baudžiamojoje byloje, arba ta byla bus nutraukta, kad kaltinamasis turėtų teisę į gynybą. Dabar gi tampa akivaizdus tokių bylų absurdų absurdas: medžiaga, pagal kurią traukiami administracinėn atsakomybėn asmenys, – nevieša. Vadinasi, akivaizdžiai pažeista teisė, numatyta LR ATPK 272 str., – teisė žinoti, kuo yra asmuo kaltinamas, susipažinti su visa tyrimo medžiaga, pasidaryti medžiagos kopijas. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, šių asmenų nebevaržo ikiteisminio tyrimo slaptumas, tačiau šiose bylose teisėjas, net neįsigilinęs, jog tokie draudimai pažeidžia administracinį procesą, aklai vadovaujasi R. Gailevičiaus „rekomendacija“ neleisti susipažinti su visa medžiaga ir ypač neleisti daryti kopijų. Teismas nagrinėja bylą tik „administracinio pažeidimo ribose“, nesigilindamas, jog asmenys, kurie neva atsitiktine tvarka buvo sulaikyti, iš tiesų buvo sekami mažiausiai nuo 2012 m. kovo 23 d., kai nepavyko pirmą kartą jėga išplėšti iš namų mergaitės.

Teismas laiko, jog kaltinimai, kad Garliavos budėtojai buvo neva susibūrę į organizuotą bendrininkų grupę, neturi jokios reikšmės šiai administracinei bylai, ir teisia už tai, ko net nėra užfiksuota vaizdo medžiagose. Juk „Vyčio“ pareigūnas nesugebėjo paaiškinti, kam reikėjo iš kiemo šalinti „kliūtis“, jeigu antstolė S. Vaicekauskienė jau buvo priėjusi prie namo durų, ir šie žmonės visiškai netrukdė „vykdyti teismo sprendimą“. Visais atvejais susidaro įspūdis, jog byloje nesurinkta jokių reikšmingų įrodymų, o bylos sudarytos vien dėl to, kad bet kokiu būdu būtų pagąsdinti pilietiškai nusiteikę žmonės, jog kitą kartą jie nedrįstų ginti vaikų ar senelių. Susidaro įspūdis, jog pareigūnams iš anksto buvo duotas leidimas smurtauti ir net nežiūrėti, prieš ką smurtaujama. Tokią teisę, beje, suteikia operacijos „Žaibas“ vykdymas, kai pareigūnai gali bet kokia kaina, naudodami kovinius veiksmus, brautis į įkaito laisvinimo zoną ir šalinti visas įmanomas kliūtis. Apie tai kalbėjo liudydami pareigūnai, jog jie galėjo šalinti bet ką, net nelaukdami, kol tie žmonės patys šalinsis, ir galėjo netikrinti jų tapatybių, net neduoti laiko pasišalinti. Taigi, nevyko jokios derybos, o asmenys nebuvo įspėjami, kad savo buvimu privačioje valdoje „rodo nepaklusnumą pareigūnų nurodymams“, kaip bandoma pateikti šiose administracinėse bylose. Nukentėję žmonės, paversti pažeidėjais, prisimena, jog buvo kalbama, kad „imam būtinai šitą“ arba, kad „menininką jau turime“. Buvo individualizuojami žmonės, tarsi būtų veikta pagal išankstinį planą.

Ar buvo veikiama pagal išankstinio sekimo operatyvinius duomenis, paaiškėtų tik tada, jeigu pareigūnai nustotų painiodamiesi kalbėti bet ką ir liudytų tiesą. Manome, jog tiesa Garliavos istorijoje vis tiek paaiškės, nes per daug „nesusieina“ pareigūnų pasakojimai su tuo, ką matome viešai prieinamose vaizdo medžiagose, juk visą „pogromą“ filmavo ne tik televizijos, bet ir pavieniai asmenys, nors tiek visuomenei, tiek Seimui buvo visą laiką bandoma įteigti, jog Garliavos šturmas – tik paprastos buitinės bylos sprendimo vykdymo operacija. Šioje tariamai paprastutėje „buitinėje“ operacijoje (dukters perdavimas motinai) dalyvavo visiškai nepaprasti policininkai – diplomatinių atstovybių saugotojai, „Vyčio“ pareigūnai, išsiųsti į Kauno rajoną, kad padėtų motinai ir jos advokatui išnešti klykiantį vaiką. Verta pastebėti, kad ne atsitiktinai vienas „Vyčio“ pareigūnas teismo koridoriuje netikėtai atsiduso: „Kaip mus pakišo...“ Ar operacijoje dalyvavo kiti elitinių policijos rinktinių pareigūnai, paaiškės netrukus, sulaukus atsakymų iš VRM ir PD. Beje, matyt, pervargę nuo liudijimų, „Vyčio“ pareigūnai teisme viešai prisipažino, jog operacijoje buvo ginkluoti ne guminėmis, o tikromis kulkomis užtaisytais ginklais. Išgirdus tokį pripažinimą, per teismo salę nuvilnijo nusistebėjimas, nes iki šiol visur buvo teigiama, jog keli pareigūnai turėjo ginklus tik su guminėmis kulkomis. Remiantis vaiko teisių apsaugos koncepcija, vaikų akivaizdoje negalimas joks smurtas, o ginklų demonstravimas ar jų panaudojimas vaikų akivaizdoje vykdant teismo sprendimus dėl vaikų perdavimo yra draudžiamas. Taigi, kodėl buvo ginkluoti tikrais koviniais ginklais „teismo sprendimą vykdę“ pareigūnai?

Ir, beje, „Vyčio“ pareigūnas pradėjo vardinti, jog yra skirtingi policijos veikimo planai. „Yra ir „Skydas“, ir „Vėtra“, jie yra riboto naudojimo“, – aiškino jis. Aiškėja, jog galėjo būti veikiama tiek pagal „Žaibą“, tiek pagal „Vėtrą“, tiek ir pagal „Skydą“. „Žaibas“ – įkaitų išlaisvinimo operacija – yra mokomas ne policijos, o karinėse pratybose. Kaip teigia policijos ir kariuomenės interneto puslapiai, mokymus policijai, kaip laisvinti įkaitus, praveda specialiosios kariuomenės pajėgos – slapti kariuomenės pareigūnai. „Vaiko paimti civilinėje byloje važiavo specialiosios tarnybos pagal specialią operaciją!“ – nusistebėjo vienas iš buvusių „įtariamųjų“. „Tuomet žmonės Klonio gatvėje yra pagerbti. Juk į Garliavą atsiuntė net ambasadų saugotojus, mokytus spec. daliniuose...“ Juokas pro ašaras, bet kas tuomet atsakys į kol kas retorinį klausimą: kokias paslaptis žino iš visų pusių tarsi valstybės vadovė valstybine apsauga apstatyta Laimutė Stankūnaitė? Ir kokia medžiaga yra surinkta iki šiol didžiausioje paslaptyje laikomo ikiteisminio tyrimo metu siekiant įrodyti, jog egzistavo „bendrininkų grupė tyčia iš anksto susitarusių asmenų, trukdžiusių antstolei“? Keisčiausia, jog pamatę kaltinimo absurdiškumą, uolūs prokurorai iš baudžiamosios bylos pašalino „bendrininkų“ mamas, tėvus, patėvius, kad nepasirodytų kvailai teisme, jeigu byla kada nors pasieks jį. Ar kada nors pasaulyje girdėta, jog motina su sūnumi sudaro bendrininkų grupę „iš anksto tyčia susitarusių asmenų“? O gal motinystė – nusikaltimas?

Visais atvejais tiek administracinėse, tiek ir baudžiamosiose bylose būtina atsakyti į klausimą: kokios specialiosios tarnybos dalyvavo operacijoje, kur atsidūrė nuo 2012 m. kovo 23 d. iš mobilios stotelės, įkeltos į elektros stulpą Artojų gatvėje (esančioje priešais Lietuvoje išgarsintą Klonio gatvę), kruopščiai rinkta operatyvinė medžiaga? Ir gal kada nors bus atsakyta į klausimą, pagal kokius įstatymus pilietiškai nusiteikę žmonės buvo sekami, o vėliau „imami“ be jokios logikos, vėliau surašant tarsi mantrą įtarimų tekstus bei administracinio teisės pažeidimų protokolus, jog „nuo 6:30 iki 6:50 trukdė praeiti antstolei“, nors ji jau nuo 6.35 val. stovėjo šalia gaisrininko, pjaunančio Kedžių namų duris?

P.S. Liepos 4 dieną, pasikonsultavus su karybos specialistais, paaiškėjo, jog VRM 1-asis pulkas priklauso kariuomenės, o ne policijos sistemai. Šis pulkas buvo įkurtas 1991 metais ir atlieka vidinės kariuomenės funkcijas. Tas pats pasakytina apie 2007 metais įkurtą slaptą Vidaus kariuomenę, todėl kituose posėdžiuose kils pagrįstas klausimas, ar nebuvo kariai aprengti policijos uniformomis? O jeigu taip buvo, ar tai nėra sabotažas valstybės viduje? Juk kariuomenė nėra tas pats, kas policija. LR CPK 764 str. 4 d. nėra numatyta, jog teismo sprendimus dėl vaiko perdavimo gali vykdyti karinės pajėgos. Beje, vaizdo įrašuose matyti būtent Sergejaus Madalovo vadovaujamo pulko uniforma vilkintis asmuo. Tai – dėmėta karinė uniforma (tokia pačia uniforma aprengti vilkintys vidaus kariuomenės pareigūnai stabdė įkaušusius Lenkijos fanus prie Kauno). Vidaus kariuomenė gali veikti pagal tarptautinę operaciją kodiniu pavadinimu „Skydas“ – pakeisti policiją, patruliuoti vietoj jos, tačiau tai absoliučiai prieštarauja LR CPK 764 str. 4 d. numatytiems tikslams ir siekiams. Beje, slaptame instruktaže „policijai“ (miške matyti, kaip stovi išsirikiavę vidaus kariuomenės vyrai, nusiėmę šalmus) minima, jog „operacijoje dalyvauja policija, ŽINYBOS ir institucijos“. Įprastai žinyboms priklauso kariuomenė ir kai kurios slaptosios tarnybos.

Reziumė nereikalingas – nuo pat pradžių teigiau, kad paprastą civilinės bylos sprendimą vykdė Lietuvos kariuomenė. Dėl to, kas įvyko Garliavoje, pernai akivaizdų sutrikimą demonstravo VRM viceministras. Kas be VRM ministro žinios galėjo pajudinti vidaus kariuomenės batalioną? Ir kokios juridinės galios tuomet yra „neskundžiamos teismų nutartys“, kuriose parašyta, jog vaiko perdavimas vyko teisėtai, jeigu tai vyko su kariuomenės pagalba?

Tad ko vertas M. Kabašinsko liudijimas, kai jis teisme viešai teigė, jog „policijos veiksmai teisėti“, tačiau nepaaiškino, jog dalis „policininkų“ buvo policininkais perrengti kariai?

Beje, mano ginamieji yra teisiami pagal LR ATPK 187 str. 2 d. – teisėjų policijos pareigūnų reikalavimų nevykdymas. Tačiau tame straipsnyje nėra numatyta atsakomybė už „teisėtų kariuomenės pareigūnų reikalavimų nevykdymą“. Karo padėtis turėjo būti garsiai paskelbta, taip pat turėjo būti pranešta apie tiesioginį Vyriausybės valdymo įvedimą Garliavos miestelyje. Tai nebuvo padaryta. Jeigu net teismai iki šios dienos nesusivokė, jog 2012 05 17 nuo ankstyvo ryto Garliavos mieste buvo įvestas tiesioginis Vyriausybės valdymas ir įvesta vidaus kariuomenė, tai apie kokį teisingumą galime kalbėti?

Ir kokios kompetencijos tada yra N. Venckienės skundus nagrinėję teisėjai, jeigu jie „nepastebėjo“, kad vaiko perdavimą antstolei įvykdyti padėjo niekur Vykdymo instrukcijose nenumatyta Vidaus kariuomenė ir/ar VRM 1-asis pulkas, atliekantis Vidaus kariuomenės funkcijas? Apie planą „Skydas“ liudydamas teisme išsidavė „Vyčio“ pareigūnas. Tai rodo, jog ne visi „operacijoje dalyvavę pareigūnai dar yra susipykę su sąžine. Planas „Skydas“ naudojamas labai retai ir tik esant labai didelei įtampai – Sirijoje, Irake, Rusijoje. Tai, kad taikiai kieme buvę pilietiški asmenys kartu su Garliavos policija, kuri 2012 03 23 apgynė mergaitę nuo smurto, buvo palaikyti vidine šalies grėsme, ir dėl tos grėsmės Garliavoje buvo įvesta Vidaus kariuomenė, rodo net ne valdžios ignoravimą piliečių atžvilgiu, o neproporcingą ir neteisėtą šalies jėgos struktūrų naudojimą. Ta pati situacija juk buvo susiklosčiusi prie Seimo 2009 01 16. Tada irgi buvo teigiama, jog šaudė neva ne VRM 1-asis pulkas, jog kažkas neva buvo juo persirengęs. Matyt, perrengti karius policininkais yra įprastas šios vidaus kariuomenės veikimo planas, kad nebūtų keliama visuotinė panika dėl kariuomenės patruliavimo miestų gatvėse, teritorijų atkirtimo. Beje, N. Venckienės ir Kedžių kiemas buvo paskelbti sektoriumi „A“. Sektoriais teritorijos yra dalijamos tik kare, privati nuosavybė nebegalioja irgi esant paskelbtai karo padėčiai.

Manau, kuo greičiau apie 2012 05 17 „žygdarbį“ pradės pasakoti įsakymus pasirašę įvesti Vidaus kariuomenę Garliavoje atsakingi ministrai, tuo bus greičiau išsiaiškintas valstybės užgrobimo mastas. Nors Renatas Požėla teigė, jog jokia data nebuvo pasirinkta, tačiau vidaus kariuomenės įvedimas sutapo su Prezidentės išskridimu į JAV, kad atrodytų, jog ji nieko nežino. Taigi, jeigu ji nieko nežinojo (nors tą rytą paskelbė pranešimą), tai turėtų žinoti pagal LR Konstituciją Prezidentės išvykos metu jos pareigas ėjusi Irena Degutienė.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija