2013 m. rugpjūčio 17 d.    
Nr. 30
(2054)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Kai teisėjai ir policininkai „visada teisūs“

Paskutiniai įvykiai gal ir leidžia manyti apie pasikeitusį atgrasų ir netgi įžūlų Kauno apylinkės teismo teisėjų elgesį sprendžiant Garliavos „pažeidėjų“ bylas, tačiau tai dar toli gražu tuo įsitikinti negalima. Dar liepos pabaigoje teisėjas Aurelijus Rauckis grasino posėdžius daryti uždarus vien dėl teismo salėje atviro posėdžio metu tyliai pasakyto žodžio, kai liepos 25 dieną teisiamų Dalijos Bulotienės ir Raimundo Čiegio teismo posėdžiuose jų atstovei teisininkei Kristinai Apanavičiūtei paprašius leisti liudyti keturiems liudytojams, teisėjas paties teismo vardu tokį teisėtą prašymą iškart atmetė, o atstovei pareikalavus motyvuoti tokį sprendimą, „teismas“ motyvuoti atsisakė. Tada teisiamųjų atstovė pasakė: „Teisėjas yra šališkas, priima tik vienos pusės liudytojus (policijos), teikiu teisėjo nušalinimą“. Taigi vyko gryna teismo parodija. Po pertraukos įtampa neatslūgo – teisėjas vis tramdė kaltinamųjų atstovę, o ši pasakė reikalausianti nušalinti net visą apylinkės teismą. Teisėjui ir toliau vis trukdant atstovei užduoti klausimus liudininkams (policininkams), kantrybės netekusi teisininkė skundėsi: „Jūs elgiatės šališkai, trukdote man, išmušate iš vėžių“. Ir jeigu teisėjas A. Rauckis tarsi nesikiša į liudytojų apklausas, tačiau kai liudytojai policininkai akimis paprašo pagalbos nuo „nepatogių“ klausimų, pašoka iš vietos ir uždraudžia pateikti „bylai netinkamą“ klausimą. A. Rauckis ilgai buvo nenuspėjamas – vienuose posėdžiuose visiškai nepaisė kaltinamųjų interesų, kituose – sureaguodavo į kaltinamųjų atstovės pastabas ir netrukdydavo apklausti liudytojus. Ir neaišku, kokios „povandeninės“ srovės tuos teisėjus šitaip reguliuoja. Kaip pastebėjo kaltinamųjų atstovė K. Apanavičiūtė, daugelis posėdžių prasidėdavo nuo teisėjo A. Rauckio agresijos, kai jis pradėdavo grasinti jai, nutraukdavo absoliučiai visus klausimus, jeigu jais priartėjama prie tiesos. Gerai nors tai, kad posėdžius stebėdavo Seimo narys Naglis Puteikis, kuris įsitikino, jog įstatymai arba teisės sistema sureguliuota netinkamai, ir visa tai reikia bandyti keisti. Kadangi įstatymai pažeidžiant principą „nemo judex in re sua“ (lot. niekas negali būti teisėju savo byloje) leidžia patiems teisėjams spręsti apie savo nešališkumą, tai teisėjas A. Rauckis, kuriam atstovė pareiškė nušalinimą dėl jo akivaizdaus priešiškumo kaltinamiesiems, nenusišalino ir, grįžęs į teismo posėdžių salę, toliau atmesdavo beveik visus gynybos prašymus, nutarimo nemotyvuodamas. Buvo prašoma pakviesti liudytojais piliečius, nes vien pareigūnų liudijimais grįsta byla yra niekinė. Teisėjas A. Rauckis nesivaldydavo, įžeidinėdavo proceso dalyvius, ir tai laikydavo norma. Jis negali ramiai vesti posėdžio, jeigu nepaleidžia įžeidžiančių pastabų arba nepagrasina, jog už klausimus, kurie „nesusiję su byla“, bus „imamasi priemonių“, o išgirdęs iš žiūrovų nors vieną šnabždesį, sureaguojant į akivaizdžiai nesąmoningą teisėjo sprendimą, grasindavo posėdį padaryti uždarą. To nebūdavo net sovietinės okupacijos metais.

Liepos 25 dienos posėdyje liudijant Policijos departamento generalinio komisaro pavaduotojui Renatui Požėlai paaiškėjo, jog jis negali pagrįsti priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos prie VRM dalyvavimo teisėtumo, nes LR CPK 764 str. 4 dalis, reglamentuojanti vaikų perdavimo procedūrą, gaisrininkų dalyvavimo nenumato. Specialiojo policijos plano, pagal kurį tokių VRM struktūrų panaudojimas jau būtų laikomas teisėtu, buvimą R. Požėla neigė. Neigė jis ir VRM pulkų panaudojimą ir tai, kad buvo veikiama tarsi nepaprastosios padėties sąlygomis, nors iš instruktažo matyti, jog veikiama ne LR CPK 764 str. 4 d. numatytose ribose. Policijos ideologas R. Požėla teisme bandė visus įtikinti, jog vien tik Kauno apskrities policijos komisaro įsakymu buvo sušaukti net septyni skirtingi policijos padaliniai, iš kurių vienas – Kriminalinės policijos biuras – iš tiesų nepriklauso policijai, tai – specializuota įstaiga prie policijos, užsiimanti kriminaline žvalgyba ir operatyvinėmis priemonėmis, paprastai tariant, asmenų sekimu, jų susižinojimo perėmimu. Vienu metu R. Požėla labai išdrąsėjo ir perėjo į puolimą prieš kaltinamąjį R. Čiegį ir provokuodamas paklausė: „O jūs kreipėtės dėl policijos neteisėtų veiksmų?“ R. Čiegis, nors jis turėjo būti tas, kuris apklausinėja, atsakė neigiamai, nes sulaikytas iš karto buvo paleistas, ir jam pasirodė keista, jog po pusės metų buvo suregzta kažkokia baudžiamoji byla, o dabar – administracinė. Jokių pretenzijų tuokart policija jam nepateikė, o buvo suimtas vien Taurio Stauskio nurodymu („imkite šitą“). Tai rodo, jog R. Čiegis dėl savo aktyvios pilietinės veiklos galėjęs būti sekamas. Apklausinėjamas apie gaisrininkų dalyvavimą vaiko perdavimo procedūroje, liudytojas R. Požėla susimaišė ir pasakė, jog turi patikrinti teisės aktus, nes atstovei pacitavus LR CPK 764 str. 4 d. (aišku, teisėjas iš karto puolė į pagalbą liudytojui, bandydamas šalinti klausimus kaip „nesusijusius su byla“), kur aiškiai įvardinta, kad dalyvauja ieškovas, vaiko teisių apsaugos specialistas ir policija, R. Požėla dar bandė įrodinėti, jog gaisrininkai galėjo dalyvauti, tačiau jo pasakojimas buvo neįtikinamas ir atsimušė į kietą įstatymo sieną, nes šitas farsas vyko privačiame kieme. Dailininką, kalantinių demokratinio pasipriešinimo Kaune tarybiniais metais dalyvį Rimantą Radišauską, kaip teigia pats menininkas, Garliavoje sulaikė vien dėl to, jog jis nutapė žiurkių ciklą, o „valdžiažmogiai“ ten įžvelgė save. Į R. Radišausko teismą rugpjūčio 13-ąją turėjęs atvykti (tačiau dėl užimtumo negalėjęs) liudyti dujų į veidą gavęs laisvės kovotojas, lietuviškojo ginklo kūrėjas Algirdas Petrusevičius. Policijos šturmo metu jis, nupurkštas dujomis, įsikabino vienintele savo ranka į R. Radišauską (kita teisiamoji Violeta Milevičienė, 1991 metų sausio 13-osios įvykių dalyvė, pakėlė jo kepurę ir už tai buvo grubiai nutempta per visą kiemą). Nepriklausomoje Lietuvoje, pasirodo, galima purkšti disidentams į veidus dujas, mėtyti jų kepures ant grindinio ir spardyti valstybinę vėliavą.

Bene didžiausią atminties sutrikimo viršūnę pasiekė, daugelio teisiamųjų atstovės teisininkės K. Apanavičiūtės pastebėjimu, Tauris Stauskis, Kauno viešosios policijos prevencijos skyriaus viršininkas, kuris pernai, 2012 m. kovo 23 dieną, „buvęs atsakingas už sprendimo vykdymą“ (kai N. Venckienės globojamą dukterėčią buvo bandoma pagrobti pirmą kartą). Teisėjas A. Rauckis netgi atstovės klausimą T. Stauskiui – „kada paskutinį kartą tikrinotės sveikatą?“ – palaikė įžeidimu, pradėjo grasinti. Bet juk aiškiai kyla teisėtas klausimas, ką tokiose svarbiose pareigose veikė T. Stauskis, kuris į visus klausimus teisme atsako „neatsimenu“ arba guodžiasi suvokimo trūkumu („aš visiškai nesuvokiu, ko manęs klausia“). Tai irgi, gretinant su galimu atminties sutrikimu, yra nieko gero nežadantis signalas, jog policijos padaliniams vadovauja galimai sveikatos normatyvų neatitinkantys asmenys. Kadangi Garliavos šturmas buvo pristatytas kaip „pati didžiausia policijos operacija per Nepriklausomybės laikotarpį“, keistai atrodo asmuo, atsakingas už šios operacijos vykdymą dar tada, kai ne pagal įstatymus veržėsi į namus, juose nesant globėjai, o po metų nieko nebeatsimenantis, kurioje gatvėje ir su kuo stovėjo. Į klausimą, ar operacijoje dalyvavo „Vytis“, apsimetęs naivuoliu, paklausė: „Ar čia vardas?“ Kai į visus klausimus policininkai liudininkai atsako „neatsimenu“, atstovė pastebėjo policijos vadų galimą amneziją – vieną iš ligų, neleidžiančią dirbti policijos sistemoje. Po tokios pastabos kitas policijos šturmo vadovas pasitaisė ir kai ką pradėjo „atsiminti“. Tačiau jeigu tik jis ką nors atsimindavo, į pagalbą skubėdavo teisėjas A. Rauckis, kone viduryje klausimo grubiai pertraukdamas ir elgdamasis taip, jog yra aiškus akivaizdus šališkumas ir išankstinė nuostata dėl bylos šalių: policija šventa ir nekalta, o suimti ir teisiami žmonės – kalti. Susidaro įspūdis, kad teisėjai yra gavę išankstines instrukcijas, kaip nagrinėti bylą, kaip elgtis posėdyje su kaltinamaisiais, su atstovais ar advokatais, kaip grasinti teismo salėje esantiems atviro posėdžio klausytojams. Rugpjūčio 13-osios posėdyje teisiamojo R. Radišausko niekaip neįsiminė kaip sulaikyto net du policininkai liudytojai, tad visai neaišku, kaip jie ir kodėl dar neseniai rašė raportus apie teisiamojo tariamą nepaklusimą policijos reikalavimams.

Jeigu teisėjai tirtų pareigūnų veiksmus, paaiškėtų, jog daugelis Garliavos šturme dalyvavusių policininkų nelabai žino Policijos veiklos įstatymo, pagal kurį turi dirbti, nuostatus. Akivaizdu, jog Policijos departamento generalinio komisaro pavaduotojui R. Požėlai giriantis, kad joks patikrinimas dėl Garliavos įvykių nevyko ir beveik įtikėjus į „policijos nekaltumą Garliavos įvykiuose“, policijos vadams nežinoma, jog vargšai operacijų vadovai net nebeatsimena, kad dalyvavo garsiajame šturme, nebeatsimena netgi, ką ten veikė ir su kokiu būriu stovėjo. Net gatvės pavadinimo neatsimena, o ką jau kalbėti apie karinį sektorių, vieną iš daugelio, į kuriuos tada buvo padalinta Garliava. T. Stauskis nebeatsimena net to, jog didžiulė teritorija buvo atkirsta. Jis manė, jog visur buvo galima laisvai eiti ir važiuoti. Į daugelį klausimų T. Stauskis bandė atsakinėti „neatsimenu“, tačiau išgirdęs, jog, turint sveikatos sutrikimų, dirbti policijoje negalima, staiga „atgavo atmintį“. Matyt, duotas naujas nurodymas neigti Garliavoje įvestos nepaprastosios padėties buvimą, teritorijos į sektorius padalijimą, privačios nuosavybės teisės šturmo rytą suspendavimą. Ypač „laisvai buvo galima važiuoti“ per geležinius „ežius“, kurie kaip kokiame minų lauke buvo išmėtyti maždaug penkių kilometrų atstumu nuo „operacijos vietos – sektoriaus A“ – privataus Kedžių kiemo. VRM viceministras Ž. Pacevičius savo rašte teismui aiškino, jog Viešojo saugumo tarnyba Garliavoje nedalyvavo, tačiau nesugebėjo paaiškinti, kas gi tie policijos padalinio vado M. Kabašinsko minimi „antiriaušininkai“ – su specialiais skydais, šalmais ir dujų balionais, kurių vieną M. Kabašinskas panaudojo „netyčia“. Tai jis aiškino viename teismo posėdyje, o kitame tą faktą jau pamiršo ir teigė, jog dujų jis nenaudojęs. Taigi, kyla klausimas, ar nereikia tirti policininkų, dalyvavusių šturme, sveikatos būklės? Juk gal ne iš blogos valios jie, masiškai suiminėję nieko nepadariusius žmones, nesurašė suėmimo protokolų? Gal jie, policininkai (ir ne policininkai, iki šiol pristatomi kaip „policijos pareigūnai“), patyrė tokį stresą, jog nebesuvokė, kaip reikia vykdyti savo kasdienes funkcijas?

Viešojo saugumo tarnyba, arba „antiriaušininkai“, turbūt irgi praradę atmintį, ir nieko nebeatsimintų, net jeigu visas jų pulkas būtų iškviestas į teismą liudyti. Dar įdomesnis ir svarbesnis rinktinės „Vytis“ pareigūno liudijimas teisme. Anot jo, „Vytis“ saugo ambasadas, o vaiko paėmimo procedūroje dalyvavo pirmąkart. Tad nuo kada ir kodėl toks svarbus padalinys, kaip ambasadų apsaugai skirtas „Vytis“, staiga naudojamas ne savo tiesioginių ir apibrėžtų funkcijų vykdymui? Ir dar keista tai, kad Dialogo grupė atsimena, jog jokioje operacijoje Garliavoje nedalyvavo ir gali tai paliudyti viešai. O juk pernai per garsiąją policijos operaciją per garsiakalbį buvo leidžiamas melagingas įrašas, teigiant, jog „su jumis dirba Dialogo grupė“. Kai teigiama, jog „viešojo saugumo tarnyba operacijoje nedalyvavo, Dialogo grupė dirba su jumis...“, akivaizdus melas ir dar kartą melas. R. Požėla teisme neigė, jog dalyvavo VRM padaliniai, nors jam buvo priminta, jog apie „VRM pulkus“ rašė tą pačią „riaušių“ dieną ir dienraščiai – „Kauno diena“, ir „Lietuvos rytas“, – o apie „antiriaušinį būrį“ vienos televizijos laidoje irgi buvo kalbama. Įdomu dar ir tai, kad R. Požėla teisme aiškino, jog jis dalyvavo kaip „ekstremalių situacijų vadovas“, vėl beveik pažodžiui aiškino savo vaidmenį, citavo Nepaprastosios padėties įstatymą, kur reglamentuota nepaprastosios padėties metu veikianti komendantūra, sudaryta iš VRM, VSD, KAM ir kitų įstaigų pareigūnų. Spėjo pasitaisyti, jog „nebuvo jokios ekstremalios situacijos“. Juk niekas negali patikėti, jog R. Požėla, vienas aukščiausių Lietuvos policijos vadovų, atvyko į Garliavą vykdyti savo pavaldinio – Kauno apskrities komisaro – įsakymą. Keistai skambėtų toks aiškinimas. Baudžiamųjų asmenų atstovei paklausus R. Požėlos, ar jis matė spardomus ir tampomus žmones, jis kone džiugiai atsakė, jog nematė. Kyla klausimas, ar toks nejautrus žmogus, nieko aplink save nematęs Garliavoje, kai žmonės buvo daužomi į tarpukojus ir inkstus, gali eiti tokias aukštas pareigas. O gal kaip tik jis ten ir tinka dėl savo nejautrumo piliečio skausmui? Betgi policijos vadovai turi pasižymėti aukštomis moralinėmis savybėmis. Nejaugi taip ir liksime diktatūriniu Rytų kraštu su visomis iš to iškylančiomis pasekmėmis?

Liepos 30 dieną „nagrinėjant“ E. Matijošaitienės bylą ir dar laukiant eilės kitiems trims „nusikaltėliams“, teisėjas A. Rauckis tapęs labai malonus: nedraudė užeiti pavėlavusiems (jų „nepastebėdavo“), per pertrauką net leido filmuoti salę ir jį patį, patarė parašyti kitiems kaltinamiesiems prašymą, kad būtų skirtas naujas jų gynėjas apsirgus K. Apanavičiūtei. Keista, kad pasikeitė ne tik A. Rauckio, bet ir teisėjo B. Varsackio, iki tol labai grubaus, elgesys. Nagrinėjant Artūro Zadorožnyj tariamą administracinio teisės pažeidimo bylą kažkas pasikeitė. Teisėjas B. Varsackis norėjo pavaizduoti taikų, nešališką ir kvalifikuotą teismą. Jokių įžeidinėjimų, jokių grasinimų nebuvo. Teisėjas B. Varsackis, priešingai nei anksčiau teisėjas A. Rauckis, bylą nagrinėti ne tik netrukdė, bet netgi padėjo savo konkrečiais papildymais, patikslinimais, apklausdavo ginamąjį kartu su gynyba. Visi teisėjai tapo labai malonūs ir paslaugūs. Stebimasi ir džiaugiamasi tokiais pokyčiais Kauno apylinkės teismo administracinių bylų skyriuje. Pasirodo, ir teisėjai kartais gali tapti žmoniški, jeigu to nori. Galima būtų manyti apie visą teisėtvarkos sužmogėjimą ir teigti, kad teismuose teisybę rasti nesunku. Tačiau, deja, apie tai kalbėti dar yra per anksti net ir išteisinus E. Matijošaitienę ar pasikeitus teisėjų, iki tol dirbusių grubiai, elgesiui.

Beje, per gėjų eitynes naudotas absoliučiai tas pats planas kaip Garliavoje. O sraigtasparnį, kuris skraidė demonstrantams ir protestuotojams virš galvų, turi būtent Viešojo saugumo tarnyba. Ir ši tarnyba, kaip teigia teisininkė K. Apanavičiūtė, nepriklauso policijos struktūroms, kaip ir policijos padaliniai ir gėjų eisenos pradžioje žygiavę gaisrininkai bei šonuose stovėję ir ėję Vadovybės apsaugos departamento pareigūnai. Tai yra tik įstaigos „prie VRM“. Juk aišku, kad „įstaiga prie VRM“ nereiškia „policija“, nors tokią mintį bandoma įteigti visuomenei. Gėjų eitynes saugoti visoms VRM ir ne VRM struktūroms gal ir galima. Juk tai yra pati tikriausia „antiriaušinė priemonė“. Tačiau vykdyti vaiko paėmimą pagal tokį patį priemonių planą nėra legalu, tokios priemonės, kurios 2012 m. gegužės 17 d. buvo naudotos prieš vaiką, jo senelius ir kitus susirinkusius žmones, neatitinka LR CPK 764 str. 4 d. reikalavimų. Tokias išvadas daro teisininkė K. Apanavičiūtė.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija