|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
Sirijos krizė Bažnyčios žvilgsniu: globaliniai pavojai ir jų sprendimas
Praėjusią savaitę buvo laukiamas netikėtas, nors ir numatytas kelių valstybių karinių pajėgų puolimas prieš Sirijos Bašaro al Asado (Bachar al Assad), jau pustrečių metų besiginančio nuo prieš jį veikiančių sukilėlių, režimą. Tačiau praėjusios savaitės ketvirtadienį Britanijos parlamentui nepritarus remti JAV vadovaujamą intervenciją į Siriją, prezidentas Barackas Obama liko be svarbiausio pagalbininko Didžiosios Britanijos. Intervencijos idėją labiausiai remia Prancūzija, vadovaujant prezidentui Fransua Olandui (F. Holland). Per pustrečių metų trunkantį sukilimą prieš B. al Asado režimą jau žuvo 110 tūkst. sirų, iš šalies pabėgo daugiau nei du milijonai jos gyventojų, pusė jų per paskutinį pusmetį. Pabėgėliai kelia didelius sunkumus toms šalims, kur jie, genami režimo ir sukilėlių tarpusavio kovų, atvyksta masiškai. Štai į Libaną yra atbėgę beveik vienas milijonas sirų, Jordanijoje ir Turkijoje palapinėse vargsta apsigyvenę po pusę milijono Sirijos piliečių. Kantrybės taurę perpildė rugpjūčio 21-ąją prieš sukilėlių kontroliuojamo Damasko priemiesčio gyventojus cheminio ginklo panaudojimas, nuo kurio tada žuvo beveik 1500 žmonių. Jungtinių Tautų ekspertai, vis dėlto nepaisydami priešiško Rusijos nusiteikimo, surinko duomenis, kad cheminį ginklą panaudojo Asado režimo pajėgos, ir tai verčia abejoti šio režimo teisėtumu. Katalikų Bažnyčia, vadovaujama popiežiaus Pranciškaus, deda visas pastangas sutaikyti kariaujančias Sirijos puses. Į Šventojo Tėvo paraginimą melstis rugsėjo 7-ąją už taiką Sirijoje atsiliepė Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, pakvietęs į tikinčiuosius tą dieną tinkamu laiku melstis už taiką Sirijoje. Šiame numeryje pateikiame apžvalgą apie Bažnyčios ir konkrečiai popiežiaus Pranciškaus pastangas taikiai išspręsti konfliktą Sirijoje. |
||
|
|
||
Malda, Šiluva ir pal. Jonas Paulius II Kun. Vytenis Vaškelis
Malda yra tarsi statūs aukšto bokšto laiptai, kuriais lipdami aukštyn ir retkarčiais pažvelgdami pro siaurus jo langelius žemyn, negalvojame, kiek dar liko pakopų iki viršūnės, bet dėkojame Dievui už tai, kad Jis mums leidžia matyti vis plačiau atsiveriančią gamtovaizdžio panoramą, kuri primena, jog, į viską žvelgiant iš krikščioniško tikėjimo aukštybių, gyvenimo saulėlydžiui artėjant, regimųjų dalykų praeinanti svarba savaime mąžta iki adatos galvutės dydžio, o neregimųjų dalykų vertė tolydžio kyla į pirmąjį planą, nes vis labiau įgyja ryškesnius transcendencijos kontūrus. |
||
|
|
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |