2013 m. rugsėjo 27 d.    
Nr. 35
(2059)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Popiežius iškelia kunigo misionieriaus tarnystę

Mindaugas BUIKA

„Kunigo kaubojaus“ tarnystė

Palaimintasis kun. Chozė
Gabrielis Bročeras

Įsimintina beatifikacija Argentinoje

Popiežiui Pranciškui šiomis dienomis paminėjus savosios kunigystės 60-ąsias metines (šventimus gimtojoje Argentinoje jėzuitas kunigas Chorche Marijus Bergoljas (Jorge Mario Bergoglio) priėmė 1953 m. rugsėjo 21 d., o vėliau tapo Buenos Airių arkivyskupu ir kardinolu) labai tinka vėl prisiminti jo aktualų mokymą apie dvasinio luomo paskirtį „išeiti iš savęs“ šiuolaikinės sekuliarizuotos visuomenės evangelizacijos ir pastoracijos tarnystėje. Gera proga tam būtų susipažinimas su Šventojo Tėvo laišku Argentinos vyskupams, kuris buvo paskelbtas pasitinkant atsidavusia sielovada ir šventumu išgarsėjusio argentiniečio kunigo Chozės Gabrieliaus Bročero (Jose Gabriel Brochero) beatifikaciją. Šis dvasininkas, kurio paskelbimo palaimintuoju apeigoms rugsėjo 14 dieną Argentinoje vadovavo iš Vatikano atvykęs Popiežiaus deleguotas atstovas Šventųjų bylų tyrimo kongregacijos prefektas kardinolas Andželas Amatas (Angelo Amato) SDB, XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje nepaliaujamai rūpinosi užmirštų ir sunkiai pasiekiamų Argentinos kalnų regionų paprastų kaimo žmonių dvasine gerove. Kitaip sakant, savo misijų pašaukimą naujasis palaimintasis įgyvendino tomis sąlygomis, kurias popiežius Pranciškus, pabrėždamas tos veiklos prioritetinę reikšmę šių dienų Bažnyčiai, vadina geografiniais ir egzistencijos pakraščiais.

Dėl savo nuolatinių kelionių jojant ant mulo pas atokiausiose vietovėse gyvenančius valstiečius „kunigu kaubojumi“ („cura gaucho“) vadintas palaimintasis Ch. Bročeras gimė 1840 m. kovo 16 d. Santa Roza de Rio Primero gyvenvietėje netoli Argentinos savanų (pampų) regioninio centro – Kordobos miesto. Jo tėvai buvo paprasti pamaldūs kaimo darbininkai, turėjo dešimt vaikų, iš kurių trys pasirinko dvasinį luomą: dvi kunigo Ch. Bročero seserys tapo vienuolėmis. Sulaukęs vos 16 metų, būsimasis sielovadininkas, nuo vaikystės jautęs dvasinį pašaukimą, įstojo į vietinės diecezijos Loreto Dievo Motinos kunigų seminariją. Kartu su teologijos studijomis jis lankė ir Kordobos universitetą, ten apsigynė filosofijos mokslų daktaro disertaciją. Po kunigystės šventimų, priimtų 1866 m. lapkričio 4 d., buvo paskirtas Kordobos katedros vikaru, vėliau tapo kunigų seminarijos prefektu. Tuo metu Kordobos miestas buvo pakirstas didžiulės choleros epidemijos, ir jaunas kunigas Ch. Bročeras pasižymėjo pasiaukojančia pagalba sergantiems, drąsiu, nepaisant galimo užsikrėtimo, mirštančių žmonių aptarnavimu sakramentais. 1869 metais jis noriai priėmė paskyrimą būti klebonu tolimos didžiulės Šv. Alberto parapijos, buvusios maždaug už 200 kilometrų nuo Kordobos, kurios 4,5 tūkstančių kvadratinių kilometrų kalnuotame plote, beveik neturėjusiame didesnių gyvenviečių, kelių, mokyklų ir ryšių priemonių (pašto ar telegrafo) gyveno apie 10 tūkstančių sunkiai pasiekiamų šeimų, daugiausiai užsiimančių gyvulininkyste (kaimenių auginimu ir ganymu).

Pastoracija ir dvasinės pratybos

Medžiaginė ir dvasinė vietinių gyventojų padėtis buvo tikrai apgailėtina, tačiau kunigas Ch. Bročeras su savo dosnia apaštališka širdimi ryžtingai ėmėsi atnaujinimo darbų, visą savo gyvenimą paskirdamas ne tik Evangelijos skelbimui ir sakramentų nešimui ūkininkų šeimoms, bet ir jų švietimui bei socialinei pažangai. Jis organizavo kaimų ir gyvenviečių kūrimą, statė bažnyčias, steigė mokyklas neturtingųjų vaikams, skatino kelių tiesimą ir akmeninių tiltų statymą nelengvomis kalnų sąlygomis. Rūpindamasis valstiečių dvasiniu ugdymu, kunigas Ch. Bročeras pradėjo rengti jų unikalias maldingas keliones į Kordobą, kur tėvai jėzuitai pravesdavo kelias dienas trunkančias rekolekcijas. Šios piligrimystės, į kurias ištisais arklių ir mulų karavanais išsirengdavo dažnai 500 ir daugiau žmonių, užsitęsdavo savaitę ir ilgiau, ir keliauninkus aukštikalnėse kartais užklupdavo sniego audros. Tačiau po dvasinėse pratybose patirto susikaupimo, maldos ir atgailos ūkininkai sugrįždavo atsinaujinę ir nuspręsdavo pakeisti savo gyvenimą pagal Evangelijos vertybes, o tai nulėmė ir regiono ekonominę pažangą. 1875 metais su tikinčiųjų entuziastinga pagalba kunigas Ch. Bročeras parapijos pagrindiniame Tranzito (Villa del Transito) miestelyje, dabar turinčiame palaimintojo vardą (Villa cura Brochero), pradėjo statyti didelius dvasinių pratybų (rekolekcijų) namus, į kuriuos maldingiems užsiėmimams susirinkdavo iki 700 žmonių.

Vertinama, kad per kunigo Ch. Bročero tarnystės parapijoje laiką šiame dvasiniame centre apsilankė daugiau kaip 40 tūkstančių žmonių ir išgyveno tikrą vidinį atsivertimą. 1974 metais palaimintojo kunigo įkurti dvasinių pratybų namai Argentinos vyriausybės paskelbti valstybės saugomu istoriniu monumentu. Paminėtina, kad nors ir turėdamas aukštąjį teologinį bei filosofinį išsilavinimą, kunigas Ch. Bročeras skelbė Evangeliją paprastais ir visiems suprantamais žodžiais, kaimo žmonėms būdinga kalba. Lankydamas kone kiekvieną didelėje parapijos teritorijoje gyvenančią ūkininkų šeimą, jis atjojęs ant mulo prie arbatos puodelio aptardavo gyvenimo reikalus, išklausydavo rūpesčius ir teikdavo sakramentus. Nė vienas sergantis asmuo nebuvo paliktas be ligonio sakramentų, joks lietus ar šaltis nesustabdė kunigo Ch. Bročero šiose kelionėse. „Būsiu prakeiktas, jei leisiu, kad velnias pagrobtų bent vieną sielą iš mano kaimenės“, – sakė herojiškas dvasininkas, ypač stengdamasis, kad vargšai ir nutolę nuo tikėjimo asmenys sugrįžtų prie Dievo. Šioje pasiaukojančioje tarnystėje globodamas ligonius, jis pats apsikrėtė raupsais ir dėl šios sunkios nelaimės buvo priverstas nutraukti sielovadą bei sugrįžti į gimtinę, kur buvo savo seserų vienuolių prižiūrimas. Tačiau paliktos parapijos tikintieji maldavo kunigą Ch. Bročerą sugrįžti, ir jis vėl persikėlęs į Villa del Transito miestelį, nors ir patirdamas dideles fizines kančias, iki galo liko su savo kaimene.

Dangiškasis užtarėjas konklavoje

Tikroje šventojo garbėje ir dvasinėje ramybėje kunigas Ch. Bročeras 1914 m. sausio 26 d. iškeliavo į amžinybę. Po kelių metų ekshumavus jo palaikus dėl perkėlimo į naują kapavietę, kūnas rastas visiškai nesugedęs. Šio „kunigo kaubojaus“ kultas visą laiką išliko gyvas argentiniečių katalikiškoje tautoje, ir jo mirties jubiliejinės metinės buvo paminėtos valstybiniu mastu. Štai, pavyzdžiui, 1964 metais minint 50-ąsias mirties metines Argentinoje buvo išleistas pašto ženklas su kunigo Ch. Bročero atvaizdu. Jo beatifikacijos bylos vedimą vainikavo 2004 metais popiežiaus Jono Pauliaus II patvirtintas dekretas pripažįstant gyvenimo ir tarnystės herojiškas vertybes. 2012 metų gruodžio 21 dieną popiežius Benediktas XVI patvirtino su velionio kunigo Ch. Bročero dangiškuoju užtarimu įvykusį stebuklą. Paminėtina, kad tuometinis Argentinos sostinės arkivyskupas kardinolas Ch. Bergoljas atidžiai sekė šios beatifikacijos bylos tyrimą, nors naujasis palaimintasis ir nepriklausė jo diecezijai. Kai kurie apžvalgininkai mano, kad kunigo Ch. Bročero užtariamasis įsikišimas iš Dangaus galėjo turėti įtakos paskutinės kardinolų konklavos sprendimui išrenkant dabartinį popiežių Pranciškų su jo mokymu apie kunigo-misionieriaus šiandieninę užduotį.

Rugsėjo 14-osios laiške, adresuotame Argentinos vyskupų konferencijos pirmininkui Santa Fe arkivyskupui Chozei Marijai Aransedui (Jose Maria Arancedo), pasidžiaugęs dėl didžiojo ganytojo, kuris dvelkė avių kvapu ir save padarė vargšu tarp vargšų, iškėlimo į Bažnyčios altorių garbę, Šventasis Tėvas rašė, kad bando įsivaizduoti palaimintąjį kunigą Ch. Bročerą, jojantį ant negražaus mulo prastais keliukais į tolimiausius savo plačios parapijos pakraščius. Neužsisklęsdamas tarp zakristijos sienų, jis sielovados tarnystėje stengėsi pažinti visus bendruomenės narius. Užsukdamas į kiekvienus namus ir teiraudamasis, kokie ūkininkų kasdieniai rūpesčiai, pokalbyje prie arbatos puodelio pakviesdavo į šv. Ignaco Lojolos pavyzdžiu jėzuitų vedamas rekolekcijas, kurios suteikia dvasinę atgaivą. „Šie kunigo Ch. Bročero vizitai kiekvienai šeimai būdavo kaip paties Jėzaus apsilankymas, – rašė popiežius Pranciškus. – jis turėdavo Švč. Mergelės Marijos atvaizdą, maldų knygą su Dievo Žodžiu ir viską, ko reikėjo kasdienių šv. Mišių aukojimui. Jo mokymą apie tikėjimą ir meilę Jėzui visi suprasdavo, tarsi žodžiai sklido iš pačios širdies“. Anot Šventojo Tėvo, būtent toks turi būti kiekvienas šiandienos kunigas misionierius, nebijantis eiti į tolimiausius gyvenamosios aplinkos pakraščius, savuoju skelbimu paliesti kiekvieno žmogaus širdį, sielą ir protą, skatinti atsiversti net didžiausius nusikaltėlius.

Apaštalinė drąsa ir uolumas

„Chozė Gabrielis Bročeras savo pastoracinę veiklą buvo sutelkęs į maldą“, – tęsė pastabas popiežius Pranciškus, paaiškindamas, jog naujasis palaimintasis, pats ilgą laiką praleisdamas maldoje priešais Nukryžiuotąjį, suvokė, jautė ir galėjo efektyviai skleisti iš Jėzaus širdies sklindančius didžiosios meilės spindulius. Šios veiklos kulminacija buvo Dievo teikiamas nuodėmių atleidimas nuoširdžioje penintento išpažintyje per kunigo reiškiamą gailestingumą, akcentavo Šventasis Tėvas. „Tokia kunigo Ch. Bričero apaštalinė drąsa, kupina misijų uolumo ir panašios į Jėzaus užjaučiančios meilės, padėjo jam pačiomis sunkiausiomis sąlygomis išgelbėti iš nuopuolio ir blogio, laimėti Dievui daugybę savo krašto žmonių. Dėl tokios kunigo sielovados tūkstančiai vyrų ir moterų galėjo išsivaduoti iš savo ydų, atsisakyti pykčio. Visi priimdavo sakramentus jo organizuojamose dvasinėse pratybose ir per įgytą tikėjimo stiprybę bei šviesą, pasižadėdavo būti gerais Dievo vaikais, gerais broliais ir seserimis, gerais šeimų tėvais ir motinomis didžiojoje draugų bendruomenėje, įsipareigojusioje visų gerovei, kurioje vienas kitą gerbtų ir vienas kitam padėtų“, – rašė popiežius Pranciškus. Taigi, uolaus ir švento beatifikuoto argentiniečio kunigo pavyzdys labai svarbus ir šiandienos pastoracijai, siekiant, kad Evangelijos liudijimas ir skelbimas būtų visada laiku. Palaimintasis kunigas Ch. Bročeras buvo pavyzdys misijų žengimui į gyvenimo pakraščius, visiems nešant Dievo meilę ir gailestingumą, dalijantis paprastų žmonių rūpesčiais, nepaisant sunkių išbandymų – negailestingos raupsų ligos.

Tokių atsidavusių kunigų misionierių, gatvėmis vaikščiojančių ir tikėjimą skleidžiančių apaštalų, Jėzus nori ir šiandien. „Ch. Bročeras buvo normalus, trapus žmogus, kaip ir kiekvienas iš mūsų, tačiau jis gebėjo pažinti Jėzaus meilę ir leisti, kad jo širdis būtų suminkoma Dievo gailestingumo“, – aiškino Šventasis Tėvas. Tai įgalino palaimintąjį kunigą pakilti iš savanaudiškumo duobės ir su Dievo pagalba įveikti visas malonumų bei patogumų pagundas, kuriomis velnias bando mus susaistyti ieškant lengvesnio kelio mūsų darbuose. „Ch. Bročeras išgirdo Dievo šaukimą ir pasirinko aukojimąsi dėl Jo Karalystės, dėl bendrojo gėrio, žinodamas, jog kiekvienas žmogus savuoju orumu nusipelno būti Dievo vaiku. Jis šiam tikslui liko ištikimas iki galo: net ir apakęs dėl raupsų ligos, jis meldėsi ir aukojo šv. Mišias“, – paminėjo laiške Argentinos vyskupams popiežius Pranciškus. Baigdamas jis kvietė leisti, kad ir šiandien palaimintasis kunigas galėtų su savo mulu ir viskuo, ką nešasi, atjoti į mūsų širdžių namus, kad galėtų pakviesti mus maldai, susitikimui su Jėzumi, kuris „išlaisvins mus iš savęs pačių, kad galėtume išeiti į gatvę ieškoti savo brolių, paliesti Kristaus kūną tuose, kurie kenčia ir kuriems reikia Dievo meilės“. Tik tokiu būdu mes galėsime patirti tą džiaugsmą, kurį juto kunigas Ch. Bročeras, laukdamas tos laimės, kuria jis, kaip palaimintasis, dabar džiaugiasi danguje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija