Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Tapęs laisvės kovų legenda

Paskutinio žuvusio partizano, Lietuvos kariuomenės karo lakūno Kosto Liuberskio-Žvainio 100-osioms gimimo metinėms

Vilmantas Krikštaponis

(Tęsinys. Pradžia nr. 33)

Laikraštėlyje „Partizanų šūvių aidas“ publikuojami straipsniai suskirstyti skyriais, juose randama plataus apibendrinimo straips, sveikinimų įvairių švenčių proga, kreipimųsi į tėvūnijos partizanus, jaunimą, į tautą. Štai keletas pavyzdžių:

Visų mūsų pavergtos ir išblaškytos tautos sūnų ir dukrų mintys prie buvusių laisvos Lietuvos smūtkelių, vienijasi ir stiprėja į vieną galingą tautos dvasią, kurios vienintelis tikslas – iškovoti laisvę Lietuvai.

Pavergtoji lietuvių tauta semiasi jėgos laisvės kovai iš senosios Lietuvos kapinynų, kuriuose jos didvyriai ilsisi po sunkios ir garbingos kovos. Jų dvasios ir šiandien yra gyvos lietuvių širdyse, kurios ragina kilti laisvės kovon prieš pavergėjus.

Nuo 1952 m. liepos 1 d. išeina naujas partizanų lietuviškos minties laikraštėlis „Partizanų šūviams aidint“ – Juozapavičiaus tėvūnijos spaudos organas. Eina kas du mėnesiai. „Brangūs Juozapavičiai! Aušta jau laisvės rytas, ir išmušė valanda šaukti į laisvės kovą visus Lietuvos sūnus ir dukras. Ne vien ginklu kovokime dėl Tėvynės laisvės. Bet turime tautą paruošti ir dvasioje, kad lietuviai priešui būtų atsparūs savo tautine dvasia. Tad į darbą, brangūs Juozapavičiai!“

Redakcija kviečia visus Juozapavičiaus tėvūnijos partizanus į bendrą ir garbingą darbą, prisidėti prie šio leidžiamo laikraštėlio, kas kiek gali remti jį rašiniais ir kūriniais, kurie tautoje keltų moralinį ir tautinį susipratimą. Taip pat kviečiami visi geros valios lietuviai ir lietuvės remti šią laisvąją partizanų spaudą.

Lietuvos jaunime, Tavęs Tėvynėje šiandien laukia dideli ir svarbūs darbai. Kiek tu, jaunas Lietuvos sūnau ir dukra, esi pasidarbavęs savo Tėvynės gerovei šiais sunkiais mūsų Tėvynės okupacijos metais?

Tiesa, daug Lietuvos patriotų jau priglaudė šaltieji kapai nuo žiaurių čekistų rankų. Jau aštuoneri metai, kaip antrą kartą grįžęs žiaurus čekistas be pasigailėjimo mindo mūsų šventą Marijos žemę. O mes, jaunime, ar visi teisingai giname tą šventą Marijos žemę, kurioje mes praleidžiame savo jaunystę, nors ir pavergtoje Tėvynėje.

Ateityje tave, jaunime, šauks Tėvynė į garbingą kovą. Ar nepritrūks tau drąsos išeiti į kovas, kaip kovodavo mūsų bočiai drauge su narsiais mūsų didvyriais – Kęstučiu, Algirdu, Vytautu ir kitais. Jie savo karžygiška drąsa, petys į petį su Lietuvos jaunimu kovėsi su žiauriais mūsų tautos priešais – kryžiuočiais, gudais ir kitais...

Jie brangino kiekvieną Lietuvos žemės plotą ir laistė savo krauju, kad tik tu, Tėvyne, būtum laisva...

Ne vienas Lietuvos sūnus ir dukra savo krauju nulaistė mylimos tėvynės žemę, kad tik jų Tėvynė būtų laisva.

Pasiryžkime pernešti visus sunkumus, kuriuos sutinkame literatūriniame kelyje. Tiesa, sunkumų yra tiek daug, kad sunku visus apibūdinti. Pirmiausia jaučiame inteligentų stoką, kurie imtųsi šio darbo, nes okupantai visiškai sunaikino Lietuvos inteligentiją, o jei ir yra likęs vienas kitas, tai jis stengiasi laikytis nuošalyj arba apstatytas enkavedistais ar šnipais, kurie seka kiekvieną jo žingsnį. Antra, neturime techninių priemonių, kad būtų galima išleisti kokį nors laikraštėlį, atsišaukimą, brošiūrą ar knygą didesniu tiražu. Taip pat neturime pagalbinės literatūros, kuria būtų galima pagilinti savo žinias (...) Dar daugiau apsunkina platus šnipų tinklas ir enkavedistų nuolatiniai persekiojimai. Jei jie kur pajunta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio išleistą laikraštėlį, atsišaukimą ar šiaip kokią brošiūrą, tai enkavedistai ryžtasi žemę perkasti ir likviduoti tuos žmones, kurie drįsta jų melą ir klastą pavaizduoti tikrovę atitinkančiomis spalvomis. Tiesa, šiandien pogrindžio spauda duoda milžiniškų vaisių, nes ji išplaukia iš laisvės trokštančių širdžių.

...Taigi, brangūs vienminčiai, Sąjūdžio talkininkai ir bičiuliai, kurie tik ėmėte plunksną į savo rankas, su meile žadinkite tautinį supratimą, tvirtai reiškite tiesą, įsijauskite tyra siela, kurdami ir užrašinėdami, nepraleiskite mažiausių smulkmenų, kas yra susiję su mūsų tautos naikinimu, taip pat ir su tautos karžygiškumu...

(...) Brangūs tautiečiai, broliai ir seserys, visi į darbą. Bendromis jėgomis prikelsime mūsų brangią Tėvynę laisvam ir nepriklausomam gyvenimui.

Ne visada anuomet pradedantys autoriai ryždavosi tokio profilio darbui (kūrybai), kartais perdaug kukliai vertindami savo gabumus. Tai pažymi ir K. Liuberskis-Žvainys, kuris laiške laisvės kovų rėmėjai ir laikraštėlio bendradarbei V. Džiugytei-Ramunei-Undinei rašė: „Aišku, Tu visu tuo, bent šiuo laiku nepatikėsi, nes talentingi žmonės dažnai būna trumparegiai, ir jie savo puikių darbų tol nepamato, pakol jiems kiti neparodo... Bet ateis diena, kada tu begarsindama šiuos paprastus, už savo Tėvynę kovojančius lietuvius, pati liksi garsi. Todėl, miela Undine, mano patarimas Tau, o kartu ir prašymas – rašyk, rašyk, rašyk!“

Laikraštėlis „Partizanų šūviams aidint“ buvo spausdinamas rašomąja mašinėle per kalkę ant labai plono 20x14 cm formato popieriaus. Išeidavo apie 50 egzempliorių. Išleisti 23 numeriai, ėję periodiškai kas antrą mėnesį. Kai kurie numeriai būdavo netgi daugiau kaip 50 lapų. Laikraštėlių viršelių popierius buvo storesnis, jo kairėje pusėje lapai būdavo susiūti. Viršelyje pavadinimui naudotos spalvos: geltona (Partizanų), žalia (šūviams) ir raudona (aidint). Viršelio pakraščiuose juostelė purkšta geltonai, centre – partizanų kryžius žaliame fone. Laikraštėlį redagavę ir leidę laisvės kovotojai didžiausią laiko dalį skyrė tik leidybiniam darbui. Kartu su ginklais ir amunicija jie nešiojosi rašomąją mašinėlę, popierių, kalkes, dažus, užrašų sąsiuvinius, jau paruoštą bei atspausdintą kitam numeriui skirtą medžiagą. Leidykla, kuri anuomet bazavosi Tyrelio, Jurdaičių, Skaistgirio, Mantoriškių, Žagarės bei Kruopių miškuose, vadinosi „Tankusis pušynas“. Pats laikraštėlis būdavo platinamas Joniškio, Žagarės, Kruopių, Akmenės, Gruzdžių, Kuršėnų, Latvijos Duobelės r. ir kitose apylinkėse. Kai kurie šio laikraštėlio egzemplioriai patekdavo ir į kitas partizanų apygardas.

Nuo pat laisvės kovų pradžios, siekdami išsiaiškinti laisvės kovotojų tapatybę, buvimo vietas ir jų rėmėjus, sovietų saugumo organai stengdavosi įsiskverbti į laisvės kovotojų gretas, kad galėtų kuo greičiau ir sėkmingiau juos sunaikinti. Taip buvo siekta sunaikinti ir Juozapavičiaus tėvūnijos „Ąžuolo“ partizanų būrį. Tai daryta ne vieną kartą.

Kartą 1950 metų pradžioje į Žagarės emgėbistų akiratį kaip laisvės kovų rėmėjas pateko pilietis „N“. Užverbuotas Statkaus slapyvardžiu ir įkalbintas tapti vidaus agentu, jis gavo automatą, porą granatų ir šovinių, kuriuos, kaip buvo įsakyta, paslėpė savo ūkyje. Naujajam agentui kartą nesant namuose (neva, išvažiavęs pas gydytojus į Žagarę), jo ūkyje buvo atlikta krata ir, žinoma, buvo rasti ginklai. Statkaus žmona ir tėvai iš karto buvo sulaikyti, o jo paties visur buvo ieškoma, stengiantis, kad apie tai sužinotų kuo daugiau žmonių.  „Paieškų“ laikas pasirinktas buvo irgi neatsitiktinis – prieš turgaus dieną Žagarėje, tad Statkus ir kiti žmonės netruko sužinoti apie įvykius. Pats Statkus namo nebegrįžo. Jam beliko vienas kelias – pas partizanus. O pastarieji apie plačiai apylinkėje nuskambėjusius įvykius jau viską žino ar gali bandyti sužinoti iš savo rėmėjų.

Nors Statkaus infiltravimo į laisvės kovotojų būrį operacija ir buvo kuo nuodugniausiai apgalvota, tačiau saugumiečiai toli gražu ne viską apmąstė. „Ąžuolo“ būrys tuo metu bazavosi Jurdaičių miške, o agentas Statkus, 1950 m. balandžio 6 d. priimtas į šį būrį, neištvėrė nė savaitės. Persekiojamas nuolatinės baimės, kad partizanai juo nepasitiki ir bet kada gali sušaudyti, jis ilgai nelaukė: progai pasitaikius, kai stovykloje tebuvo likęs vienas K. Liuberskis-Žvainys, Statkus staiga pagriebė tuometinio Juozapavičiaus tėvūnijos vado – A. Trinkos-Algio – krepšį su dokumentais ir pabėgo. Kitą dieną Statkus jau saugumiečiams pasakojo apie laisvės kovotojų nepasitikėjimą juo ir ryžtingus savo veiksmus, teigdamas, jog nušovęs A. Trinką-Algį, geležiniu kurpaliu greičiausiai mirtinai užvožęs K. Liuberskiui-Žvainiui ir sėkmingai pabėgęs.

Tačiau partizanų dokumentai šią istoriją nušviečia kiek kitaip. Genocido aukų muziejuje yra saugoma A. Trinkos-Algio pasirašyta informacija partizanams „Šnipo N. aprašymas“ (dokumente nurodyta tikroji pavardė). Iš jos matyti, kad laisvės kovotojai tikrai Statkumi nepasitikėjo, bet stengėsi pastarajam to neparodyti (net ginklą davė), kol neišsiaiškins visų jo pasitraukimo pas partizanus aplinkybių ir nesužinos ko daugiau apie jį patį. Iš „Ąžuolo“ būrio laisvės kovotojų tik vienas A. Verbickas-Bijūnas jį tepažinojo, ir tai tik iš matymo. Taigi galima daryti išvadas, jog Statkus partizanų aplinkoje nepakėlė dvasinės įtampos arba gana paprastu būdu, nenukentėdamas pats ir nepridarydamas per daug rūpesčių kitiems, atsikratė vidaus agento laisvės kovotojų gretose pareigų. Jo tolimesnis likimas nežinomas, tad pagrįstos galutinės išvados padaryti neįmanoma.

Statkui pabėgus iš „Ąžuolo“ būrio, to paties mėnesio 19–21 d. Vidaus kariuomenė „šukavo“ Jurdaičių mišką, bet nei laisvės kovotojų, nei agento nurodytų lavonų taip ir nerado. Tik šio miško 16-ajame kvartale buvo rastas kapas, kurį atkasus nustatyta, jog čia palaidotas 1949 m. rugpjūčio 30 d. nusišovęs Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės vadas Pr. Muningis-Žvelgaitis. Nors K. Liuberskio-Žvainio ir A. Trinkos-Algio lavonai ir nebuvo aptikti, tačiau į Vilnių saugumiečiai savo vadams pranešė, kad minėti partizanai jau „likviduoti“.

Tų pačių metų pavasarį, Joniškio saugumiečiai į „Ąžuolo“ būrį bandė infiltruoti dar tris savo agentus, bet ir vėl jų klastingos pastangos nuėjo niekais. Daug saugumiečiai tikėjosi iš vidaus agento Beržo, jau išdavusio aštuonis antisovietinio pogrindžio narius. Šios organizacijos vadovas A. Verbickas-Bijūnas, vengdamas arešto suspėjo pasitraukti į mišką, tad saugumiečiai tikėjosi, kad Beržo draugystė su A. Verbickiu-Bijūnu sėkmingai padės įsiskverbti į laisvės kovotojų būrį. Tačiau ir vėl iškilo nenumatyta problema: agentas Beržas pas partizanus sutiko eiti tik kartu su broliu. Tada ir pastarasis buvo užverbuotas Erelio slapyvardžiu. Tuo pačiu metu infiltravimui į laisvės kovotojų gretas buvo rengiamas ir agentas Vilkas, o jo brolis, dar besimokęs Joniškio gimnazijoje, Meškos slapyvardžiu buvo užverbuotas ryšiui tarp agentų ir saugumiečių palaikyti. Visi keturi čia paminėti agentai buvo pažįstami tarpusavyje ir su A. Verbicku-Bijūnu, o agentų Vilko ir Meškos dėdė su pussesere buvo partizanai. Tad reikia manyti, kad šios aplinkybės ir padėjo agentams greičiau atsidurti laisvės kovotojų stovykloje, tačiau nežinia kodėl, jų pasitikėjimo vidaus agentais įgyti taip ir nepavyko. Beržą ir Erelį, partizanams išsiaiškinus jų tikslus ir iš saugumo gautas užduotis, karo lauko teismas pasmerkė mirti. Apie agentą Vilką žinoma tik tiek, kad vidaus agentu laisvės kovotojų gretose jis neįsitvirtino, nes jau tų pačių metų birželį jis buvo panaudotas paieškos grupėse.

Daug „Ąžuolo“ būriui pakenkti saugumiečiams padėjo agentas Medis, Mantoriškių miško eigulys, emgėbistų užverbuotas 1949 metų spalį. Jis jau buvo išdavęs vieną partizanų būrį, kurį saugumiečiams, pasitelkus vidaus kariuomenę ir stribus pavyko sunaikinti, tad saugumiečiams teikė daug vilčių. 1951 metais agentui Medžiui pavyko užmegzti ryšius su „Ąžuolo“ būrio partizanais. Sumaniai veikdamas jis buvo įgijęs pastarųjų pasitikėjimą. Pagal Medžio informaciją tų pačių metų spalio 11 d. surengus operaciją, Mantoriškių miško 66-ajame kvartale saugumiečių buvo suimtas Pr. Rudnickas-Skydas. Su juo buvęs kitas laisvės kovotojas suspėjo pasitraukti. Partizanai tąkart agento Medžio išdavyste nė neįtarė. Pastarieji 1952 metų žiemą jį aplankė dar tris kartus, pažadėdami užeiti ir vėliau. Tad tų pačių metų balandžio 28 dieną Medžio ūkyje įsitaisė saugumo operatyvinė grupė, o jis pats buvo aprūpintas specialiuoju preparatu „Neptun“, skirtu maistui apdoroti. Saugumiečiai tokiu būdu čia suimti ketino vieną ar du laisvės kovotojus ir užverbavus, įtraukti juos į agentų-smogikų būrį, kad galėtų pasiųsti „likviduoti“ Juozapavičiaus tėvūnijos vadą A. Trinką-Algį ir „Vinkšnos“ partizanų būrį. Tačiau ne viskas vyko pagal saugumiečių planą. Laisvės kovotojai pas Medį atėjo tik gegužės 8 dieną, bet labai skubėjo ir atsisakė vaišintis, tad agentas negalėjo prieš juos panaudoti specialiojo preparato. Kitą kartą partizanai pas Medį atvyko tų pačių metų liepos 3 dieną, bet agentas galbūt vis dar nesiryždamas tokiai atvirai išdavystei, laisvės kovotojų tąkart į savo namus neįsileido. Pastarasis saugumiečiams aiškinosi, kad jis, girdi, buvęs labai sutrikęs, o šie agentui sukūrė legendą, kaip pasiaiškinti laisvės kovotojams. Tad net dvi agento Medžio ūkyje tūnojusios saugumiečių pasalos grupės suglumo ir nežinojo, kaip elgtis. Po pastarojo nesusipratimo buvo įrengtas ryšys tarp gyvenamajame name ir ūkiniame pastate įsikūrusių saugumiečių grupių.

1952 m. rugsėjo 2 d. pas agentą Medį užėjo „Ąžuolo“ būrio vadas A. Verbickas-Bijūnas ir V. Rudnickas-Birštonas. Pastarieji pirmiausia Medžio pasidomėjo, kodėl jis jų vidun neįsileidęs liepos 3 d. Medžio paaiškinimas, kad pas jį esą tuo metu lankęsis rajono centre dirbantis brolis, kuris turėjęs ginklą, tad geriau buvę nerizikuoti, laisvės kovotojus patenkino. Medis tąkart pavaišino partizanus medumi ir pienu, tačiau specialiojo preparato panaudoti ir vėl negalėjo, nes visą tą laiką pastarieji buvo šalia jo. Agento Medžio ūkyje buvusios saugumo operatyvinės grupės vyresnysis susisiekė su pamiškėse laukusia pasala ir sužinojęs, kad pastarieji mato dar du laisvės kovotojus, liepęs jų neišleisti iš akių, o sulaukęs iš Medžio išeinančių A. Verbicko-Bijūno ir V. Rudnicko-Birštono, įsakė atidengti į pastaruosius ugnį. Nėra žinoma, ar šie partizanai spėjo pasipriešinti. Emgėbistų pranešimuose tokių šio įvykio detalių nerasta. O tuo metu prie agento Medžio namų dar žuvo J. Remeika-Klaudijus-Tautietis bei „Ąžuolo“ būrio visuomeninės dalies viršininkas E. Trinka-Briedis. Žūties tąkart pavyko išvengti tiktai K. Liuberskiui-Žvainiui ir A. Rudnickui-Žirniui.

Agentui Medžiui neįdavus specialiojo preparato „Neptun“ laisvės kovotojams, saugumiečiai, matyt, nebenorėdami rizikuoti, pakeitė partizanų suėmimo planą. Išaiškėjo ir paties Medžio vaidmuo šioje išdavystėje. O pastarajam atsisakius keltis gyventi į kitą rajoną, Žagarės stribų grupė kurį laiką saugojo šį išdaviką nuo galimo laisvės kovotojų keršto.

Laikraštėlyje „Partizanų šūviams aidint“ 1953 m. 5-ojo numerio puslapiuose, buvo išspausdintas V. Džiugytės-Ramunės eilėraštis „Žuvusiam draugui“, kuriame, pasitelkiama poetinė išmonė ir remiamasi tąkart gyvų išlikusių partizanų gauta informacija:

Kai rugsėjo saulutė raudona skraiste
Vis mieguočiau spinduliais žemei mojo,
Vienoj pamiškėj susirinkę slapčia
Šeši partizanai tarės, galvojo.

Tai iš „Ąžuolo“ būrio draugai jie visi,
Per dieną Žagarės miške stovyklavo,
Bet saulei pradėjus į vakarus slinkti,
Narsiai gynėsi abu nuo draugų atskirti.

Štai Žirnis atbėga kuprine išdraskyta,
O ranka kairioji sunkiai sužeista,
Ir išgirsta draugai šią mintį pasakytą –
„Traukimės, brolužiai, juk pribaigs jie mus čia!“

Pakyla Žvainys, o Tautiečiui sunku.
Nors mėgino, bet štai vėl atvirto
Ir ištaria žodžius skausmingu balsu –
„Žirneli, jau man koją nukirto!“

Tik žvilgsniu trumpu draugus palydėjo,
Kurie traukės gilyn į tankmę,
Lūpos išbalę švelniai šnabždėjo –
„Skubėkit, jūs laukia Tėvynė!“

Ir Žirnis su Žvainiu per ugnį nuėjo,
Automatai vis lojo ir kulkomis lijo,
Jie prasiveržę Žagarės miškan skubėjo,
O kova pamiškėj dar vis nenutilo.

Kai triskart po penkias minutes praėjo
Ir kai Montoriškių miško šūviai prikimo,
Vienišas pistoleto šūvis nuaidėjo,
Ir trumpa automato serija prabilo.

Du draugai skubėję šiuos šūvius pažino,
Iš karto sustojo, nė žodžio netarę,
Rankos iš lengvo prie kepurių pakilo,
O medžiai šnabždėjos apie sunkią nedalią.

Tik Žalakio sodyboj kova vis netilo,
Kur Birštonas su Briedžiu įtemptai kovojo,
Jie prasiveržti į mišką pas draugus mėgino,
Nes apie jų likimą nieko nežinojo.

Iš kiemo prasiveržė jėgom paskutinėm,
Nors rūbai suplėšyti, veidai kruvini,
Bet nebeišlaikė mūšio galutinio,
Nes priešai čia laukė seniai alkani...

Ir užstojo tyla, nes kova pabaigta,
O laukiniai iš džiaugsmo proto neteko.
Partizanus jie spardė su keiksmų daina,
Nes pyko, kodėl jie gyvi nepateko.

Saulė paraudus už kalno skubėjo
Nes matė, kaip žmonės į žvėris pavirto.
O medžiai nuleidę šakas stovėjo,
Tarytum, nuo jų brangią dalį atkirto.

Tik keturi partizanai ilsėjos ramiai,
Lūpose sustingę žodžiai – „Už Tėvynę“.
Laukų vėjelis vaitojo, skrisdamas skubiai.
Jis nešė artimiausiems „sudieu“ paskutinį.

Laikas ėjo. Tik niekšiškų išdavikų dėka saugumo organams pavyko susekti ir, pasitelkus kariuomenę bei stribus, sunaikinti pavienius „Ąžuolo“ būrio kovotojus. Tad iš Juozapavičiaus tėvūnijos „Ąžuolo“ būrio ilgainiui beliko tik trys laisvės kovotojai: tėvūnijos vado pareigas perėmęs St. Erstikis-Papartis-Patašonas, K. Liuberskis-Žvainys ir A. Rudnickas-Žirnis. Nebepajėgdami jų įvilioti į pinkles, 1954 metų pavasarį Šiaulių srities saugumiečiai gavo iš savo aukštesnės valdžios priemonių planą, kuriame nurodoma iškviesti į susitikimą šiuos partizanus, kad juos būtų galima likviduoti. Tai padaryti turėjo Šiaulių srityje veikusi agentų-smogikų grupė. Plane buvo išdėstyti visi galimi atvejai ir griežtai nurodyta, kaip turėtų elgtis smogikai, susitikę akis į akį su laisvės kovotojais. Buvo nurodyta, jog, jei pastarieji susitiktų su visa grupe, agentas Vasaris turėtų likviduoti St. Erstikį-Papartį-Patašoną, Kaštonas – K. Liuberskį-Žvainį, Ryga ir Žvirblis – A. Rudnicką-Žirnį. Atrodo, saugumiečiai nebuvo tikri, kad keturiems agentams-smogikams sėkmingai pavyks susitvarkyti su trim partizanais, tad nutarė uždavinį palengvinti: specialiajai grupei pagelbėti buvo nuspręsta į tas vietoves, kur lankydavosi laisvės kovotojai, pasiųsti karinę grupę, aprengus ją ryšių kariuomenės karių uniformomis.

© 2013 „XXI amžius“