2013 m. spalio 4 d.    
Nr. 36
(2060)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Kelionė po Lazdijų kraštą

Alytaus piligrimai su kelionės gidu
Jonu Juravičium įdėmiai klausėsi
Veisiejų seniūno Zenono Sabaliausko
(kairėje) pasakojimo apie ES paramos
fondų lėšomis atnaujinamą
miestelio centrą

Lazdijuose prie Šv. Onos bažnyčios
jaunieji piligrimai su kelionės
vadovais bei Miroslavo Šv. Vincento
Pauliečio seselėmis po įdomaus
susitikimo su kan. Gvidonu Dovidaičiu

Vasarai baigiantis, vieną rugpjūčio rytą, į kelionę susiruošė per trisdešimt Alytaus valstybinių vaikų globos namų ugdytinių, lydimi direktoriaus pavaduotojų Jūratės Žvaliauskienės, Anelės Adamavičienės bei socialinių pedagogių Ritos Jankauskienės, Virginijos Paulauskienės. Pakeliauti po  Lazdijų kraštą juos pakvietė ilgalaikio neformalaus vaikų švietimo projekto „Dorybių mokyklėlė“ bendradarbiai, Alytaus dekanas ir Šv. Angelų Sargų parapijos klebonas garbės kanauninkas Arūnas Užupis kartu su viešosios įstaigos „Dienos namai“ direktore Kristina Bondareva. Kelionę savo buvimu nuspalvino „Dienos namų“ švietimo projektų dalyvės, Miroslavo (Alytaus dekanatas) Šv. Vincento Pauliečio vienuolijos seserys Lina Cordova, Rubelinda Varela bei savanoris vaizdo operatorius Lukas Marčiulaitis. Kelionės maršrutą pasiūlė ir gidu sutiko pabūti nepailstantis dzūkų krašto istorijos mylėtojas ir puoselėtojas, Alytaus rajono savivaldybės Tarybos narys Jonas Juravičius. Pagrindinis išvykos rėmėjas Alytaus dekanas g. kan. A. Užupis, atvykęs palaiminti keliautojų, palinkėjo visiems kelionėje atrasti kuo daugiau naujų dorybių ir, sugrįžus namo, tapti Dievo meilės veikimo šiame pasaulyje liudytojais.

Seirijuose mokėmės svetingumo ir vaišingumo

Pro didelius autobuso langus gėrėdamiesi slenkančių pro šalį pievų žaluma, ramiai besiganančių karvių bandomis, nedidelėmis tvarkingomis dzūkų sodybomis netrukus pasiekėme pirmą kelionės punktą – Seirijų miestelį, pasižymintį išskirtinai sutvarkyta aplinka. Akis džiugino ne tik gėlynai prie namų, bet ir skoningai, su išmone papuoštos viešosios erdvės prie mokyklos, autobusų stotelės, kultūros centro, socialinių paslaugų centro „Šilas“, seniūnijos. Pamatęs keliautojų nuostabą, mūsų gidas paaiškino: šita tvarka ir grožis – aktyvios ir visuomeniškos miestelio seniūnės Česlovos Šmulkštienės nuopelnas.

Seirijų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje klebonas teologijos licenciatas Vitas Eidukaitis jauniesiems keliautojams širdingai praskleidė maldos namų atsiradimo šiame krašte (pirmoji bažnyčia pastatyta 1537 m.) istorijos puslapius, parodė čia esančius vertingus lenkų meistrų sukurtus senovinius liturginius indus: monstranciją, komuninę, relikvijorių. Pagarbiai prisilietę prie dvasinių dalykų, vėliau seniūnijos atstovės Linos Sakalauskienės buvome palydėti į socialinių paslaugų centrą „Šilas“.

Čia įsikūrusiame vaikų dienos centre jaunieji keliautojai ten dirbančių A. Žmuidzinavičiaus gimnazijos pedagogės Vilijos Kareivienės bei socialinės darbuotojos Ritos Subačiūtės buvo pakviesti išbandyti, žaisti bei naudotis visomis centre esančiomis priemonėmis: bilijardu, stalo tenisu bei futbolu, didžiuliais kamuoliais, lankais, šokdynėmis bei sporto treniruokliais. Aktyviai žaidžiant, moksleivių džiaugsmas liejosi per kraštus... Aprodžiusios visas vidaus įdomybes ir kompiuterių bei muzikos instrumentų kambarį, darbuotojos visus atvykusius pakvietė pasivaišinti vietinių centro lankytojų bei savanorių paruoštomis ir svetainėje gražiai išdėliotomis vaišėmis: įvairių rūšių sumuštiniais, sausainiais, saldainiais, kava bei arbata. Seirijiškių dosnumo bei vaišingumo sušildyti, jaunieji keliautojai pasijuto tarsi Rojaus sode, o šeimininkės atsisveikindamos vis ragino jų nepamiršti, atsilankyti čia dar ir dar kartą.

Lazdijų muziejuje rašėme žąsies plunksna

Pripildyti seirijiškių gerumo, keliavome toliau ir netrukus jau kopėme Lazdijų Šv. Onos bažnyčios šventoriaus laiptais. Mus pasitikęs kanauninkas emeritas Gvidonas Dovidaitis surengė moksleiviams praktinio tikėjimo pamoką klausinėdamas, ką reiškia ir kokiu tikslu maldos namuose atliekami liturginiai veiksmai: žegnojimasis, priklaupimas, pašlakstymas, bendra malda. Išgirdęs teisingus atsakymus, pagyrė jaunuosius keliautojus, trumpai pristatė bažnyčios atsiradimo šiame krašte istoriją: pirmoji pastatyta apie 1560 metus, dabartinė dvibokštė mūrinė stačiakampio plano – apie 1895 metus, atsakė į svečių klausimus. Padėkoję garbiajam dvasininkui, pasukome į Lazdijų krašto muziejų, kur direktorė Daina Pledienė bei muziejininkės Jolanta Patackaitė ir Gintarė Tumosaitė supažindino su to krašto žmonių tarpukario buities papročiais bei padargais. Antrajame muziejaus aukšte aplankėme lietuvių tautos lakštingalos poetės Salomėjos Neries, dirbusios 1928–1931 metais Lazdijų gimnazijoje bei šiuo laikotarpiu sukūrusios eilėraščių rinkinį „Pėdos smėlyje“ memorialinę ekspoziciją. Didžiausią įspūdį vaikams paliko edukacinis rašybos užsiėmimas. Kiekvienas dalyvis, gavęs specialų dailyraščiui suliniuotą popieriaus lapą bei žąsies plunksną ir rašalo, sėdėdamas senajame mokykliniame suole, galėjo išbandyti senovinės rašybos subtilumus. Su įdomia patirtimi ir rašalo pėdsakais ant pirštų, dalydamiesi įspūdžiais, jaunieji keliauninkai atsisveikino su Lazdijais, o priešaky visų laukė trečiasis kelionės punktas – Veisiejai.

Šv. Jurgio bažnyčioje nustebino gausi drožtinių skulptūrų ekspozicija

Veisiejuose mus pasitiko atostogaujantis, gerai nusiteikęs seniūnas Zenonas Sabaliauskas, kuris pirmiausia visus pakvietė į miesto centrinėje dalyje esantį ir šiuo metu tvarkomą Skulptūrų parką. Supažindinęs su įvairių skulptūrų atsiradimo istorija, svetingas šeimininkas vėliau nusivedė į ant kalnelio stovinčią baltą mūrinę Šv. Jurgio bažnyčią, čia iškilusią 1817 metais, veisiejiškių pagarbiai vadinamą Dzūkijos katedra. Čia mus pasitikęs neseniai paskirtas naujas klebonas kun. Žydrūnas Burnys kartu su seniūnu pademonstravo gausią ir įdomią Šv. Jurgio drožtinių skulptūrų ekspoziciją. Pasak seniūno, nuo 2000 metų iki dabar miestelyje aktyvių meno mylėtojų dėka kasmet balandžio – gegužės mėnesiais organizuojami dailės ir medžio drožėjų plenerai „Veisiejų pavasaris“, kurie metams bėgant išaugo, tapo stambesniais, tarptautiniais. Plenerų dalyviai vėliau didelę dalį darbų palieka miesteliui pagražinti. Atsisveikinus  su iškilia Dzūkijos katedra, seniūnas Z. Sabaliauskas nusivedė mus į Veisiejų parką. Parkas, įkurtas Ančios ežero pakrantėje, nustebino solidžiu paminklu, skirtu šiame krašte dirbusiam esperanto kalbos kūrėjui, vertėjui, gydytojui Liudvikui Lazeriui Zamenhofui (1859–1917), didžiule vasaros estrada, tvarkingai išdėstytais suoleliais, rūpestingai prižiūrėtais takeliais ir žaliomis erdvėmis. Klausantis seniūno, Veisiejų krašto mylėtojo, kuris ne tik pasakojo, bet ir paklausinėjo moksleivius bei už teisingus atsakymus apdovanojo juos suvenyrais, istorijų, nesinorėjo palikti šio mielo gamtos kampelio, tačiau mūsų energingasis gidas Jonas Juravičius, žvelgdamas į laikrodį, jau mojo autobuso link.

Kapčiamiestyje supratome vidinių dalykų svarbą

Truputį pavažiavus, pro autobuso langus sumirgėjo galutinis kelionės tikslas – Kapčiamiestis. Prie Emilijos Pliaterytės muziejaus keliautojus pasitiko seniūnas Vidmantas Dambrauskas. Trumpai pristatęs šio, labiausiai į pietus nutolusio, Lietuvos miestelio istoriją, mūsų globą perdavė į rankas muziejininkei Aidai Siaurukienei. Šioji keliautojus išsamiai supažindino su įdomia 1831 metų lenkų ir lietuvių sukilimo prieš Rusijos imperiją dalyvės drąsios ir ryžtingos grafaitės E. Pliaterytės, vadovavusios sukilėlių būriui, istorija. Vėliau dar apžiūrėjome šio krašto šviesuolių bei etnografinę „Dzūkelio trobos“ ekspozicijas. Atsisveikinę ir užvertę kelių prabėgusių šimtmečių Kapčiamiesčio istorijos puslapius, patraukėme link Dievo Apvaizdos bažnyčios, kur mūsų laukė iškalbusis klebonas kun. Jonas Alesius. Išorėje gana kukliai ir neišvaizdžiai atrodantys maldos namai viduje buvo rūpestingai iškalti šviesiomis lentelėmis, visa aplinka skleidė jaukumą bei ramybę. Pasidalinęs parapijos istorija bei bažnyčios atnaujinimo planais, svetingas šeimininkas vėliau palydėjo mus į šalia įsikūrusius parapijos „Gerumo namus“, kur ramų prieglobstį suradę gyvena per dvidešimt senelių. Mus pasitikusi globos namų direktorė Lina Janulevičienė parodė šiuolaikiškai sutvarkytus, neseniai su ES struktūrinių fondų pagalba baigtus įrengti šviesius dviviečius kambarius, didelę jaukią svetainę, valgomąjį, maisto paruošimo bei kitas patalpas. Pažvelgus į pastelinėmis spalvomis dekoruotas sienas, nukabinėtas paveikslais, senelių rankdarbiais bei vidaus gyvenimo nuotraukomis, matėsi, kad seneliai čia apsupti dideliu darbuotojų dėmesiu bei šiluma. Kapčiamiestyje patyrę mus sutikusių žmonių nuoširdumą, supratome, kad vidiniai dalykai žymiai svarbesni už išorinius.

Grįždami namo visi kelionės dalyviai džiaugėsi ne tik išvydę nuostabius gamtos vaizdais, savitą miestelių kultūros paveldą, bet ypač Lazdijų krašte patirtais susitikimais. Vaikų globos namų direktoriaus pavaduotojų J. Žvaliauskienės bei A. Adamavičienės pastebėjimais, kelionėje sutikome daug įdomių pavyzdžių kasdieniams moksleivių ugdymo pokalbiams apie dorybes: svetingumą, dosnumą, vaišingumą, meilę savo kraštui ir artimui, atsakomybę, pakantumą, mandagumą, gailestingumą. Namo kartu su vaikais grįžtame pašviesėję, prisipildę gerumo ir džiaugsmo, pasiryžę patirtą gėrį skleisti savo aplinkoje, dalintis su kitais.

Kristina Bondareva

Luko Marčiulaičio nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija