2013 m. spalio 18 d.    
Nr. 38
(2062)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Formali nepriklausomybė su dvejopa priklausomybe

Formaliai Lietuva savo Nepriklausomybę atkūrė 1990 m. kovo 11 d., tačiau čia tebešeimininkavo okupacinė kariuomenė, pasaulio valstybės mūsų Nepriklausomybę pradėjo pripažinti tik po 1991 metų Sausio įvykių. Rusija Lietuvos Nepriklausomybę pripažino 1991 m. liepos 29 d., tačiau jos kariuomenė iškart nebuvo išvesta. Tik prieš dvidešimt metų, 1993 m. rugsėjo 31 d., kai mūsų diplomatų ir trims Baltijos valstybėms palankaus Rusijos prezidento Boriso Jelcino dėka buvo išvesta okupacinė kariuomenė, Lietuva tapo formaliai suverenia, nepriklausoma valstybe. Tačiau ar realiai tapo ir ar gali tapti nepriklausoma šiuolaikiniame pasaulyje Lietuva, dera pasvarstyti.


Pavojaus šauksmas

Į mano rankas pateko lrytas.lt straipsnis, kuriame rašoma, kad „Šiaulių centre žygiavę pionieriai įsiutino konservatorius“. Rašoma, kad „per „Šiaulių dienų 777“ minėjimą surengtas improvizacijos šou, kai miesto centre žygiavo ir sovietinių pionierių būrys, sukėlė tikrą audrą“, o per socialinius tinklus pasklido penkios nuotraukos. Pasipiktino ne tik gyventojai, bet ir politikai. Toks pasityčiojantis veiksmas įsiutino ne tik konservatorius, bet ir kitus patriotiškai nusiteikusius žmones. Iš tiesų, tai papiktino visus neparsidavusius svetimiesiems ir neišdavusius Tėvynės lietuvius. Kiekvienas doras lietuvis privalo kelti klausimą, kodėl nepriklausomoje Lietuvoje vis mėginama ir mėginama pagražinti okupacijos laikus. Kokios valstybės tie pionieriai? Tie vaikai nėra buvę nei spaliukai, nei pionieriai, nes jie dar per jauni ir nėra tarnavę okupacinei ideologijai. Be abejo, tai slapta veikiančių bolševikų pritarimu vykdyta akcija. Kas leido vadinamiesiems spaliukams ir pionieriams žygiuoti su bolševikų atributika laisvos Lietuvos gatvėmis? O jei žygiuotų Hitlerjugend mokiniai, apsivilkę vokiečių uniformomis, tai garsas nuskambėtų net iki Maskvos? Ir kokį pasipiktinimą ten sukeltų! Vieni ir kiti okupantai yra tragiška Lietuvos praeitis. M. Murzos judėjimas nėra vokiškas, tačiau jų viešas pasirodymas kas kartą sukelia reakciją. Bet kodėl dabar tyli M. Murzos šalininkai? Kodėl tyli Valstybės ir Bažnyčios vadovai ir visi Lietuvos patriotai? Ar jų Šiauliuose jau nebėra? Kaipgi jie su raudona vėliava žygiavo miesto gatvėmis? „Kvailas, neskoningas humoras, iškraipantis istoriją renginys“, – taip Seimo narė Rasa Juknevičienė atsiliepė apie vaikų paradą Šiauliuose. Reikėtų sakyti dar griežčiau: tai nėra paprastas, istoriją iškraipantis renginys, o nusikaltimas. Improvizacijų šou šmėžavusių pionieriškų kaklaraiščių raudonis suerzino R. Juknevičienę, kuri šį renginį pavadino tik istorijos iškraipymu. Tačiau kitų konservatorių balsų negirdėjome. Ar jų nesuerzino? Ko jie tyli? Reikia atminti, kad kovoje su okupantais žuvo beveik 22 tūkstančiai partizanų. Kruvini žuvusių partizanų lavonai būdavo numetami ant miestelių grindinio, kiti partizanai buvo šaudomi KGB rūsiuose. Tik nedaugelis grižo iš konclagerių. Kaip apie tokį „miesto šventės renginį“ su gatvėmis marširuojančiais pionieriais galėjo galvoti išlikęs partizanas, irgi numestas ant miestelio grindinio kaip jau žuvęs, tačiau atsigavęs ir pradėjęs judėti, KGB nugabentas į ligoninę, išgydytas, nuteistas 25 metams lagerio ir, atlikęs „bausmę“, kaip invalidas, pargrįžęs į Lietuvą, dabar gyvenantis Panevėžyje? Partizanų kovos istorijoje galima rasti daugiau šiurpinančių atvejų, kuriuos visi turime atminti.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija