Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Partizanų vadas įamžintas gimtinėje

Albertas Ruginis

Prie akmens, žyminčio, kad čia 1901 metais gimė Pietų Lietuvos partizanų vadas plk. ltn. Juozas Vitkus-Kazimieraitis

Srauniai putoja ir sukasi verpetais Šerkšnės upelio vanduo tarp buvusio vandens malūno pylimo likučių. Žymūs dar kanalo mūrų fragmentai, buvusių malūno pastatų pamatai jau priaugę storų medžių. Aplink pievų ir laukų ramuma. Ir užlieja jausmas, jog tik čia galėjo gimti taurus idealistas, Lietuvai atsidavęs žmogus.

Mintys nusikelia į XX amžiaus pradžią, kada Ketūnų ir aplinkinių kaimų ūkininkai virtinėmis važiuodavo į malūną, kuriame virė intensyvus gyvenimas. Čia 1901 m. gruodžio 10 d. gausioje šeimoje gimė būsimasis legendinis Pietų Lietuvos partizanų vadas plk. ltn. Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Pradžios mokyklą jis baigė Mažeikių apskrities Tirkšlių miestelyje, vėliau mokėsi Mažeikių prekybos mokykloje. 1920 metais įstojo į Kauno karo mokyklą. 1921 metais paskirtas į 4-ąjį Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulką, dalyvavo Nepriklausomybės kovose. 1929–1934 metais studijavo Briuselio karo akademijoje. Grįžęs tarnavo Kauno inžinerijos batalione technikos viršininku. Nuo 1938 metų, gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, dėstė Karo mokykloje inžineriją. Aktyviai reiškėsi kariškoje spaudoje. Vokiečių okupacijos metais Vilniuje dalyvavo kuriant pogrindinę antinacinę ir antikomunistinę karinę organizaciją „Kęstutis“. Pogrindinėje karo mokykloje dėstė karo inžineriją.

Įamžintas atminimas Lietuvos patriotų, kurių palaidojimo vietos nežinomos

Jonas Burokas,

LLKS valdybos pirmininkas

Prie kenotafų

Saulė leidos raudona ant Vilniaus kapų,
Kai duobę kareiviai ten kasė,
Ir paguldė daug brolių greta milžinų
O Viešpats jų priglaudė dvasią.

Maironis

Tautos dainiaus Maironio eilėraščio posmelis primena apie Suvalkų sutarties klastą, Vilniaus krašto užgrobimą, imituojant „sukilimą“ ir „Vidurio Lietuvos“ paskelbimą. 1920 metų spalio 9–13 dienomis nuo patrankų šūvių aidėjo Vilniaus apylinkės – tarp generolo L. Želigovskio „sukilėlių“ ir jaunos Lietuvos kariuomenės vyko aršūs mūšiai. Vilniečiai sakėsi, girdėjo šūvių aidus nuo Pilaitės, kiti – nuo Baltupių pusės. Apie tai labai vaizdžiai prisimena įžymus Lietuvos patriotas M. Riomeris. Jis dalyvavo Šv. Mikalojaus bažnyčioje dviejų žuvusių lietuvių karių laidotuvėse. Ant katafalkų buvo padėti du balti karstai, papuošti baltais žiedais ir žaliais vainikais, bažnyčia buvo pilnutėlė jaunimo ir inteligentijos atstovų. Ypač jį nustebino didelė minia šventoriuje ir už jo ribų. Joje mažiausiai buvo apie 3000 žmonių. Tai buvo tvirtas lietuvių valios, solidarumo, susikaupimo, liūdesio, paskendusio Vilniaus praradimo gedule, demonstravimas. Jis prisimena, kad vieno žuvusiojo pavardė buvo A. Šliupas o kitas – nežinomas karys. Tai buvo žuvusiųjų už Tėvynę įamžinimo Rasų kapinėse pradžia. Šiuo metu Naujosiose Rasose ilsisi Nepriklausomybės kovose žuvę 24 kariai. Dar penkių Nepriklausomybės kovų karių kapai yra senosiose Rasose, vienas jų – minėto Antano Šliupo. Iš penkių kapų trys sovietinės okupacijos metais buvo sunaikinti. Dar sovietmečiu (1984 metais) tuos tris karių kapelius ir kryželius atkūrė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) narys, dabartinis „Varpo“ redaktorius Algimantas Zolubas.

Tapęs laisvės kovų legenda

Vilmantas Krikštaponis

(Tęsinys. Pradžia nr. 33, 36, 37, 38) 

Kostas Liuberskis-Žvainys

Žiemomis K. Liuberskio-Žvainio ir J. Adomaičio-Erdvilo gyvenimas buvo kitoks. Jiems kilo mintis leisti kitą ginkluoto pasipriešinimo periodinį leidinį. Tam tikslui rašomąją mašinėlę K. Liubersniui-Žvainiui iš Rygos parvežė Artūras Gietas, nes senoji buvo likusi pas A. Šliažą. Jiedu išleido keturis paskutinius naujojo laisvės kovotojų periodinio leidinio „Partizanų šūvių aidas“ numerius. Šis laikraštėlis, kaip ir jo pirmtakas, buvo toks pat savo forma ir turiniu, skyrėsi tik pavadinimas. Savo rašinius jame spausdino K. Liuberskis-Žvainys, K. Džiugytė-Vaidilutė-Undinė bei V. Lukošius, pasirašinėdamas „Vaižganto“ slapyvarde.

Memento Mori

„De mortuis aut bene, aut nihil“
(Apie mirusiuosius arba gerai, arba nieko)

(Plutarchas)

Irena BRAŽĖNAITĖ,

dailininkė, žurnalistė,
mokytoja, tautosakininkė

Jeglala aukštuola, ladūto, daj kaip tuj ažaugai, ladūto tūto?
Plačiu viršūnėly, ladūto, dvejom trejom šakelam, ladūto, tūto.
Jeglada aukštuola, ladūto, daj kur tuj ažaugai, ladūto, tūto?
In aukšta kalnalia, ladūto, in Motulas kapelia, ladūto, tūto.

(Aukštaičių sutartinė)

Mūsų protėviai Pasaulio tvarką ir rėdą gražiai suprato, pagarbiai jai pakluso ir tvarkingai joje buvojo jiem skirtą Laiką Žemėje, Požemy ir Dausose, ir tas pasaulis buvo nedalomas vienis, tik žmogus jame galėjo būt ne vienu metu: Žemyna žmogų penėjo, nešiojo, jam mirus palaikus priglausdama savo Požemiuose, o vėlė (sielą pasiskolinom vėliau) iškeliaudavo Dausosna pas protėvius, kurie jos laukdavo, atkėlę Vėlių vartelius ir parengę Vėlių suolelį: „Oi Motinyte, oi Tėvužėli, tai jūs atkelkit Vėlių vartelius, tai jūs prijimkit sava svetelį, sava svetelį, mana sūnelį, jūs jau pirmesniai, jūs jau kytresniai“, – virkauja Motina kare žuvusio sūnelio, prašydama savo tėvų užtarties. Ne paslaptis – ir mūsų išeinantys dažnai pasisako sapnuojantys savo mirusius artimuosius, ateinančius jų išsivest, o jau išėję sapnuose aplanko likusius gyvuosius ir senų senovėj išsiaiškintais sapnų vaizdiniais kaip galėdami paaiškina savo buvimą Tenajos (tenai– red.)...