|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Aleksandras Astramovičius kunigas, poetas, švietėjas Vytautas Žeimantas, Baltarusijos rašytojų sąjungos narys
Nuo Vilniaus iki Kamčiatkos Žinomas baltarusių švietėjas ir kunigas Adomas Stankevičius po kunigo ir poeto Aleksandro Astramovičiaus mirties apie jį parašė: Nešė jis tiesos spindulį, baltarusių tautinio supratimo šviesą. Ir gyvu žodžiu, ir knyga, laikraščiu (...) Jis tikras idealistas, kankintas už idėją. A. Astramovičius gimė 1878 m. lapkričio 26 d. Vilniaus gubernijos Ašmenos paviete, Navasodų kaime, valstiečių šeimoje. Mokėsi Alšėnų pradinėje, vėliau Ašmenos pavieto mokykloje, kurią baigė 1892 metais. Dirbo tėvų ūkyje, tačiau valstiečiu būti nesiruošė, savarankiškai išmoko prancūzų kalbą, ruošėsi kunigystei. A. Astramovičius atvyko į Vilnių, pradėjo tarnauti vienam kunigui, tikėdamasis, kad šis paruoš jį stoti į Vilniaus kunigų seminariją. Tarnavo kelis metus, tačiau veltui, nes lenkas kunigas, pajutęs jaunuolio tvirtą baltarusišką nusistatymą, užsiima intrigomis, įkalba seminarijos vadovybę nepriimti jo mokytis. Vilniuje, kuris buvo natūralus katalikybės centras, A. Astramovičiui nepavyko įstoti į kunigų seminariją. Jis buvo tautiškai susipratęs ir tai badė akis tuometinei dvasininkijos valdžiai, kuri buvo nusiteikusi prieš baltarusius, teigė istorikas daktaras J. Garbinskis 1999 metais Miunchene ir Minske išleistoje knygoje Baltarusių religiniai veikėjai XX amžiuje. 1903 ir 1904 metais jam nepavyko įstoti į Vilniaus kunigų seminariją, bet pateko į caro kariuomenę. Tarnavo trejus metus, tapo puskarininkiu, tačiau ryžto būti kunigu neprarado. 1905 metais jis išvyko į Peterburgą, mokėsi, išlaikė egzaminus vaistininko specialybei gauti. Išmoko lotynų kalbą. Sulaukus 27 metų pavyko įstoti į Peterburgo dvasinę seminariją. Joje buvo žymiai daugiau tautinio pakantumo, todėl ir mokėsi nemažai lietuvių, baltarusių, vokiečių, kitų tautybių jaunuolių. Klierikai baltarusiai buvo sudarę gana aktyvų ratelį, kurio dvasinis įkvėpėjas buvo profesorius Bronislovas Ėpitach-Šypila, ilgus metus dėstęs šioje seminarijoje. Tautiečių ratelyje A. Astramovičius veikia aktyviai, su įkvėpimu. Susipažįsta ir susidraugauja su jaunuoju poetu Janka Kupala, būsimuoju baltarusių klasiku. Pats pradeda kurti eilėraščius, siųsti juos į Vilniaus laikraščius. Ir vėl susilaukia lenkų dvasininkų pasipriešinimo. Jam trukdoma studijuoti, net bandoma neleisti įšventinti į kunigus. Peterburge lenkai turėjo mažesnę įtaką negu Vilniuje. 1910 metais A. Astramovičius tampa kunigu, tačiau jo laukia dar vienas išbandymas skiriamas dirbti į... Kamčiatką. Tolimesnės nuo baltarusiškų parapijų vietos jau nebuvo galima rasti. Baltarusių kalbą į bažnyčią, į mokyklą Tik po metų jam pavyksta atvykti į tėvynę. Jis iš karto bažnyčioje pradeda kalbėti baltarusiškai, siekia įteisinti savo gimtąją kalbą bažnyčioje, dvasiniame gyvenime ir susilaukia priešiškos reakcijos. Jis dažnai kilnojamas iš parapijos į parapiją. Tarnauja dažniausiai mažose bažnytėlėse, tačiau nepalūžta. Tęsia švietėjišką veiklą. Baltarusių švietėjas ir kunigas Adomas Stankevičius Vilniuje 1929 metais išleistoje monografijoje Gimtoji kalba šventovėse (Rodnaja mowa u swiatyniach) A. Astramovičių mini vieną iš pirmųjų XX amžiuje jau sutinkame sąmoningų kunigų-baltarusių, ištikimų Bažnyčios ir savo tautos sūnų, tokių kaip Fr. Budzka, A. Astramovičius, K. Stepovičius, Z. Jakucis, F. Abrantovičius, V. Hadliauskis, V. Šutovičius, P. Tatarinovičius, A. Sikora, J. Rėšalis, I. Tarasėvičius ir daug kitų. Baltarusių, kaip ir lietuvių, tautinis atgimimas prasidėjo praktiškai tuo pačiu laiku ir vyko prieš rusinimo ir lenkinimo politiką. Kova už tautą visų pirma reiškė kovą už savą kalbą, jos išsaugojimą. Šiame pasipriešinime mūsų kaimynai turėjo savos specifikos. Lietuvių kalbos dėl jos savitumo ir išskirtinumo negalėjo savintis nei lenkai, nei rusai. Baltarusių kalbą savinosi ir rusai, ir lenkai, be to, ir vieni, ir kiti teigė, kad baltarusių kalbos iš viso nėra, nes laikė rusų arba lenkų kalbos tarme. Čia aktyviai buvo naudojama ir religija. Baltarusiai katalikai buvo laikomi lenkais, o stačiatikiai rusais. Ir lenkai, ir rusai siekė visiškai sunaikinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldą. Nuo nepriklausomybės iki čekistų kalėjimo Kun. A. Astramovičius, kaip ir kiti pažangūs baltarusiai kunigai, suprato, kad siekiant realiai pasipriešinti nutautinimo politikai, reikia vienytis. Jis įstojo į Baltarusių kunigų sąjungą, 1917 metais dalyvavo Baltarusių katalikų dvasininkų suvažiavime Minske. Be A. Astramovičiaus, į organizacinį komitetą ruošti baltarusių kunigų suvažiavimą Minske įėjo kunigai A. Stankevičius, L. Chviečka, V. Hadliauskis, F. Budžka ir A. Cikota. Suvažiavimas vyko dvi dienas, buvo karštai diskutuojama dėl Baltarusijos ateities. Viršų paėmė saikingesni kunigai. Katalikų kunigų suvažiavimas priėmė rezoliuciją, reikalaujančią tik plačios Baltarusijos autonomijos Rusijos Demokratinėje Federacinėje Respublikoje. Buvo pareikalauta pradėti mokyklose mokyti baltarusių kalba, laipsniškai pradėti vartoti baltarusių kalbą bažnyčiose. Buvo kreiptasi į Metropolitą, kad Peterburgo dvasinėje seminarijoje ir Mogiliovo seminarijoje, tuomet veikusioje Peterburge, būtų mokoma baltarusių kalbos ir Baltarusijos istorijos, kad baltarusių kunigai, dirbantys Žitomiro ir kitose diecezijose, būtų perkeliami dirbti į Baltarusiją. Buvo nutarta sušaukti Mogiliove visuotinį baltarusių katalikų dvasininkų suvažiavimą ir visuotinį Baltarusijos kunigų suvažiavimą, pradėti Peterburge leisti laikraštį Bačkauščyna (Tėviškė). Kun. A. Astramovičiui autonomijos buvo per maža, jis nuoširdžiai palaikė idėją sukurti nepriklausomą Baltarusijos valstybę ir aktyviai padėjo kurti Baltarusių krikščionių demokratų partiją, kuri siekė nepriklausomybės. Jis dalyvavo Baltarusijos centrinės rados veikloje. Ji 1917 m. gruodžio 5 d. Minske surengė visuotinį baltarusių suvažiavimą, kuriame krikščionims demokratams atstovavo kunigai A. Astramovičius, J. Versockis, A. Krepskis ir kiti bei buvęs Vilniaus laikraščio Bielarus redaktorius, rašytojas Antonas Levickis, pasirašinėjęs slapyvardžiu Jadvigin Š. 1918 metais Minske buvo paskelbta Baltarusijos Liaudies Respublikos (BLR) nepriklausomybė. Rados sudarytos Vyriausybės raginimu kun. A. Astramovičius steigė vietinius BLR valdžios organus pavietuose, kūrė didesniuose kaimuose baltarusiškas mokyklas. Deja, Rados siekius sukurti nepriklausomą Baltarusiją sužlugdė Minską užėmusi Sovietų Rusijos kariuomenė. Kai dalį Baltarusijos okupavo bolševikai, 1920 metais kun. A. Astramovičius buvo suimtas, kalėjo Vitebsko gubernijos čekistų kalėjime. Ziazulia baltarusiška gegutė Kun. A. Astramovičius jau bestudijuodamas Peterburge užmezgė artimus ryšius su Vilniuje ėjusiu baltarusišku laikraščiu Naša niva. Pasirašinėjo slapyvardžiu Andrejus Ziazulia (Ziazulia baltarusiškai gegutė). Pirmąjį eilėraštį Merginos daina. A. Ziazulia paskelbė šiame laikraštyje 1909 metais. Jo publikacijos išsiskyrė nacionaline dvasia ir politiniu aštrumu, žadino baltarusių tautinę sąmonę, skiepijo pasipriešinimą lenkinimo ir rusinimo tendencijoms. Jis bendravo su tuo metu Vilniuje gyvenusiais baltarusių rašytojais J. Kupala, J. Kolasu, Z. Veras, kitais, buvo vienas iš aktyviausių baltarusių katalikams skirto savaitraščio Bielarus steigėjų. Daug rašė į šį laikraštį, rėmė jo leidimą finansiškai. Bielarus pradėjo eiti Vilniuje 1913 metais. 1915 metais, miestą užėmus vokiečiams, leidyba nutrūko. Kunigas skelbė savo eilėraščius įvairiuose baltarusiškuose periodiniuose laidiniuose Bielarus, Krynica, Volnaja Belarus, Świetač, Beloruskaja rada, Beloruskae zycce. Vilniuje 1913 metais išleido poezijos rinkinį lotyniškomis raidėmis Iš gimtojo kiemo (Z rodnaha zahonu). Antrą kartą ši knyga buvo išleista Vilniuje 1931 metais. 1923 metais Vilniuje išleidžia eiliuotą pasakojimą Alionos vestuvės (Alenčyna wiaselle). Peterburge 1917 metais išleido poemą Tiesos žodžiai apie baltarusių kalbą ir dalią. Kaimuose rinko baltarusių liaudies dainas, kurias kartu su Antonu Grinevičiumi dėjo į dvitomį rinkinį Baltarusių dainos su gaidomis, kuris buvo išleistas Peterburge 1912 metais. Suprasdamas, kad gimtąja kalba trūksta pažintinės, švietėjiškos literatūros, jis ją vertė į baltarusių kalbą. 1911 metais Vilniuje išėjo A. Ziazulios versta S. Vitkevičius knyga Dėdė badas, vėliau Malinovskio Kaip turtėja čekų valstiečiai. Prikeliamas iš užmaršties Paskutiniai kun. A. Astramovičiaus metai pridengti paslapties skraiste. 1920 metais čekistai jį išleido iš Vitebsko kalėjimo. Jis buvo klebonas bolševikų užimtoje teritorijoje, Siano bažnytkaimyje, esančiame netoli Oršos, tačiau 1921 metų sausio 17 dieną mirė sulaukęs tik 43 metų ir iki tol stebinęs aplinkinius įgimta fizine jėga. Mirė staiga ir iki šiol niekas nežino, kokia liga jis susirgo, ir apskritai, ar sirgo? Bolševikams labai nepalankus kunigas buvo tyliai palaidotas bažnytkaimio kapinaitėse. Ateistinės propagandos skleidėjai pasistengė, kad jis būtų kuo greičiau pamirštas. Tik Baltarusijai tapus nepriklausoma valstybe ir Bažnyčiai vėl užėmus jai deramą vietą, buvo prisimintas kunigas, poetas, švietėjas A. Astramovičius. Apie jį ir jo kūrybą pasirodė pirmosios studijos, jis pateko į naujas Baltarusijos enciklopedijas. Žinomas baltarusių literatūrologas daktaras Uladzimiras Konanas savo straipsnyje Andrejus Ziazulia: katalikiška filosofija ir švietėjiška veikla, skelbtame žurnale Naša vera (2001 m. Nr. 4), A. Ziazulios kūryboje net rado paralelių su Kristijonu Donelaičiu: Sekdamas lietuvių nacionalinės literatūros pradininku K. Donelaičiu, autoriumi epinės poemos Metai, A. Ziazulia lyriniame cikle Baltarusių gamta apdainuoja kiekvieno mėnesio vertybes, baltarusiško pavasario, vasaros, rudens ir žiemos, gimtosios sodybos, lauko, gimtinės merginų ir dainų grožį. 1993 metais Minske buvo pakartotinai išleistas (faksimilinis) A. Ziazulios eilėraščių rinkinys Iš gimtojo kiemo. 2003 metais, kai buvo paminėtos kun. A. Astramovičiaus 125-osios gimimo metinės, ant jo kapo pastatė paminklą, bažnyčioje aukojo šv. Mišias, Siano kraštotyros muziejuje surengė jam skirtą parodą. Dalis kunigo rankraščių saugoma Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Jie dar laukia savų tyrėjų. Lietuvos skaitytojui kun. A. Astramovičius-Ziazulia plačiau pristatomas pirmą kartą. Mums reikia žinoti ir kitų tautybių žymius žmones, kurie dirbo ir gyveno šalia mūsų. Autoriaus nuotraukos
© 2013 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |