Kurianti
Lietuva

2013 metai

Atmintis

Laiko upės

Dailininką, rašytoją, žurnalistą, pedagogą Sevurallage sušaudytą Vytautą Bičiūną prisimenant

Marija Macijauskienė

Natalija Namikaitė ir Vytautas Bičiūnas. 1920 metų vestuvinė nuotrauka iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų

I

Baigiau Kaune vienuolių širdiečių pradžios mokyklos pirmąjį skyrių. Mokyta, ar ne?! Džiaugiausi, kad atvažiavo mano mylimiausia išsiilgtoji Mama manęs parsivežti į Linksmučius (ten gyvenome, kur buvo Pakruojo miškų urėdija; miškų urėdas buvo mano tėvelis Petras Žakavičius), kur mudviejų laukė pardundant automatrica jaunesnės sesytės Gražina ir Kamilė Laimutė su Tėveliu.

Saulė švietė, kad, rodės, kiekvienas praeivis, kiekvienas namas buvo iš pasakos. Aš jaučiausi laiminga, nes Mamytės delne buvo mano rankutė. Vytauto prospektu caksėjo vežikai, pravažiuodavo autobusas ar koks išblizgintas automobilis. Kelias ilgas iki Mamos jaunesnės sesers Natalijos ir jos vyro rašytojo, dailininko ir pedagogo Vytauto Bičiūno namų. Viskas mane domino; akys gaudė vaizdus. Na, štai ir namas Vytauto pr. 93 (dabar ten yra memorialinė lenta, jos autorius – Bičiūnų anūkės Danutės vyras skulptorius Plechavičius). Pakilome į antrąjį aukštą. Jau buvau kiek pavargusi, bet, kai atsivėrė dėdės darbo kambario durys, iškart pajutau, kas esanti. Dvi sienas supo nuo žemės iki lubų knygų knygos. Tiek nebuvau regėjusi, nors tėvai turėjo daug knygų, o ypač žurnalų, kuriuos prenumeruodavo. Tarp langų kabojo pora paveikslų. Įėjus Mamytė pristatė savo pirmagimę. Dėdė sėdėjo kabineto gale ir rašė mašinėle. Išgirdęs apie atvykusiąją madam, dėdė pakėlė galvą, pažvelgė, kaip man atrodė, per akinių viršų, ir rankos mostu pakvietė prieiti arčiau. Iš už nugaros esančio dėklo ištraukė savo knygutę „Aukšlytė“ ir padavė man. Tik pamanykite; buvau labai įvertinta ir pamaloninta. Paskui mama nusivedė pas tetą Nataliją į virtuvę; ruošė pietus. Tetai taip pat buvau pristatyta. Ji neturėjo laiko, tik šūktelėjo savo dukrai (ji buvo už mane šešeriais metais vyresnė): „Jūružėle, štai sąrašas, nueikite abi į krautuvę, tik pasakyk, kad viską atleistų, tegu užrašo į mūsų sąskaitą, kai turėsime kiek pinigų, pirmiausia grąžinsime skolą“. Atsargiai lipau žemyn. Krautuvė buvo pirmame aukšte. Vos įėjus svaigo galva nuo kvapų. Už prekystalio lentynose didesnės ir mažesnės su gražiais popierėliais skardinės dėžutės, buteliai visokie, duona, sviesto forminiai gabalai, įvairios dešros... Ši šalis man buvo nepažįstama.