2013 m. lapkričio 8 d.    
Nr. 40
(2064)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

pradžią prisimenant

Vido Venslovaičio nuotrauka

Sąjūdis Kėdainiuose įsikūrė prieš 25 metus. Iniciatyvinė grupė susirinko 1988 metų rugpjūtį Janinos ir Igno Meškauskų klėtelėje. Sąjūdžio žmonės tapo broliais ir seserimis. Dažni susiėjimai teikė didžiulį dvasinį pasitenkinimą. Jie užtrukdavo ilgai, nes reikėjo daug kantrybės išklausyti ir išgirsti kiekvieną. Susibėgimai dažnai būdavo pagardinami ginčais, o kartais ir viena kita ašara.

Didžioji kelrodė žvaigždė švietė iš Vilniaus, iš Sąjūdžio širdies – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio tarybos, vadovaujamos prof. Vytauto Landsbergio. Ten intelektualai kūrė jau (tuo metu net sunkiai suvokiamą ir įsivaizduojamą) Lietuvos valstybės atkūrimo etapais scenarijų.

Tų planų vykdytojai savuose rajonuose dirbo begalę darbų, tam atiduodami daug sveikatos ir laiko. Nebijota nieko, nors puikiai žinota, kas alsuoja į nugaras. Sąjūdžio aktyvistų valdžia bijojo, ir tai buvo juntama ir matoma kiekviename žingsnyje.

Štai tada ir prasidėjo didžiosios atakos, ypač prieš aktyviausius sąjūdiečius, spaudoje, per vietinį radiją, skleidžiant visuomenei visokius šantažuojančius dalykus. Buvo labai sunku, reikėjo struktūros ir savos spaudos. 1899 metų rugsėjo vidury įvyko pirmasis viešas Sąjūdžio Kėdainiuose pasirodymas – visuotinis mitingas, kuriame dalyvavo 15–20 tūkstančių kėdainiečių.

1988 m. spalio 16 d. visuotiniame sąjūdiečių susirinkime buvo išrinkta Kėdainių sąjūdžio taryba iš 25 asmenų – Saulius Abromavičius, Povilas Aksomaitis, Petras Baltuška, kun. Viktoras Brusokas, Algis Čiurlys, Vaclovas Grigas, Jonas Jucevičius, Vilma Jucevičiūtė, kun. Leonas Kalinauskas, Vincas Kučinskas, Irena Leškienė, Gintas Ligeika, Edvardas Mištautas, Virginijus Pliuskys, Vytautas Polikaitis, Romas Pukštas, Rimgaudas Rimošaitis, Romas Sabulis, Vilimantas Satkus, Stasys Skauminas, Vytautas Smagurauskas, Antanas Svirskis, Algis Tiknius, Ramutė Viliušytė-Šukienė, Algirdas Vrubliauskas.

Sąjūdžio tarybos iniciatyva ir rūpesčiu 1989 m. sausio 3 d. pradėtas leisti laikraštis „Sąjūdis“, o kovo 11 dieną (pakeitus pavadinimą) – „Mūsų nuomonė“, redaktorius – Algirdas Čiurlys.

Kauno gatvės kapinėse buvo statomas kryžius visiems negrįžusiems iš tremties. Virš susirinkusios didžiulės minios galvų vos ne pažeme, keldami baisų gausmą, skraidė Kėdainių karinio aerodromo lėktuvai. Per jų keliamą triukšmą nesigirdėjo kalbančių per mikrofonus. Žmonės neišsigando, nekėlė nuo žemės iš lėktuvų mėtomų proklamacijų, o kryžius stovi iki dabar ir stovės dar ilgai.

1989 metais Kėdainių karinio aerodromo lėktuvas parskraidino iš tolimosios Rusijos amžino įšalo žemėje gulėjusius 120 tremtinių palaikus, nes karinio dalinio vadovybė gavo leidimą iš Maskvos atlikti tokią akciją.

Tas momentas, kai nusileido galingas transportinis lėktuvas, važiuodamas apsuko ratą, sustojo, atidarė galinę angą ir prasidėjo karstų iškėlimas aikštėn, tapo visos daugiatūkstantinės minios, atvykusios iš visos Lietuvos saviškių pasiimti, bendra aimana ir skausmu. Žmonės verkė, dengė karstus trispalvėmis ir gėlėmis, artimieji suklaupė raudose prie saviškių palaikų, o po to išlydėjo amžino poilsio į savas tėviškes.

Tuo pat metu šalia karinio aerodromo Sąjūdis rinko parašus kuo greičiau išvesti Tarybinę Armiją iš Lietuvos.

Po to buvo statomas pats gražiausias Baltijos kelyje varinis kryžius. Nupjovė ir pavogė. Žmonės atstatė vėl. O po kovo 11-osios teko sunkus ir labai pavojingas (mažai kam žinomas ir dabar) darbas – masiškai bėgančius iš Tarybinės Armijos jaunuolius (juos gaudė net karinio komisariato darbuotojai) kur nors suslėpti – „sukaišioti“ į ligonines su nesančių ligų diagnozėmis ir suklastotais tyrimais. Garbė Kėdainių ligoninės gydytojams už tai, garbė (sunku patikėti, bet taip buvo) ir Vilniaus garnizono ligoninės ir net Rygos Šiaurės vakarų apygardos ligoninės gydytojams, garbė Naujosios Vilnios psichiatrinės ligoninės vadovams ir gydytojams, kurie paguldė kelias dešimtis tokių jaunuolių į vieną iš savo korpusų, virš kurio suplevėsavo Raudonojo kryžiaus vėliava (kaip tabu). Tačiau vieną rytą Lietuva pabudo su žinia, kad tose patalpose likusi tik kruvina patalynė ir sulaužytos lovos. Ten buvo ir kėdainiečių.

Nebesužinosime, koks likimas tiems pabėgusiems iš Tarybinės Armijos jaunuoliams buvo numatytas, bet vieno (ypatingo) karinio aerodromo darbuotojo pavojingas jam poelgis – atnešta žinia, kad tą naktį Kėdainių lėktuvas juos išskraidino į Anadyrę, pakeitė situaciją. Ryšys buvo toks visais svarbiais klausimais: žmonės pranešdavo Antanui Terleckui, o šis informuodavo prof. V. Landsbergį, o jis žinią paskelbdavo visai Lietuvai per Lietuvos televiziją maždaug po 15–20 minučių. Sausio 13-oji Kėdainiams atnešė skaudžią žinią – yra aukų, o pirmasis žuvusysis yra kėdainietis Alvydas Kanapinskas. Po kelių dienų nuo žaizdų mirė antroji Kėdainių auka – Vytautas Koncevičius. Juos laidojo visi.

Mano paskirtis buvo (tarybos pirmininko nurodymu) sėsti į policijos automobilį ir per megafoną sakyti: „Dėmesio, dėmesio, Lietuva pavojuj. Rinkimės prie savivaldybės“. Drebėjo visas kūnas ir balsas. Iš visų gatvių ir gatvelių bėgo žmonės, skirstėsi užduotis. Reikėjo apsaugoti ryšio mazgą, savivaldybę, kiti išvažiavo į Sitkūnus, nes Žemaičių plentu jau žlegsėjo tankai.

Rugpjūčio pučas prasidėjo, Lietuvoje dar tebestovint tarybinei armijai. Situacija darėsi vis pavojingesnė. Vykdant Lietuvos valdžios nurodymus, sudaryta rajono valdžia pogrindyje. Jos būstinė – Rajkoopsąjungos rūsiai.

Išslapstę vaikus (jei ateis x valanda), sąjūdiečiai susirinko į (dabar taip manau) komisariato vado organizuotą bendrą Tarybos prezidiumo ir Valdybos posėdį.

Vaizdas buvo toks: už stalo priekyje sėdi keturiese – viduryje tarybos pirmininkas P. Baguška ir valdytojas V. Muntianas, iš kraštų kariškiai. Iš viso buvo gal 20–25 žmonės. Vienas iš kariškių, karinio komisariato vadas, taria: „Pagal mūsų prezidento Michailo Gorbačiovo įsakymą Kėdainių rajono komendantu skiriamas rinktinės dalies vadas, t. y. kariškis“. Posėdis baigėsi staiga, kai vienas sąjūdiečių – savivaldybės tarybos narių – rusiškai tarė: „Jūsų prezidentas mums – ne prezidentas“. O apačioje pagal savivaldybės pastatą jau slankiojo, laukdami savo valandos sugrįžti, buvęs saugumo vadas ir buvęs prokuroras. Tada viskas baigėsi gerai.

Irena LEŠKIENĖ

Kėdainiai

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija