Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Popiežius Pranciškus: vyskupui skirta tarnauti, o ne dominuoti

Mindaugas BUIKA

Šventasis Tėvas konsekravo naujus arkivyskupus

Pirmojo konsekravimo aplinkybės

Nors popiežiaus Pranciškaus pontifikatas tęsiasi jau beveik aštuonis mėnesius, tačiau vis dar pasitaiko specifinių apeigų, kurioms jis vadovauja pirmą kartą, kurios sulaukia plataus katalikiškos visuomenės dėmesio, nes visus domina jo pateikiamo mokymo bruožai. Kaip tik tokia naujovė buvo ir spalio 24 dieną – Šventasis Tėvas vadovavo pirmajam konsekravimui dviejų jo paskirtų vyskupų, kuriems pagal užimamas pareigas tuo pat metu buvo suteiktas ir arkivyskupo titulas. Tose liturginėse apeigose vyskupystės sakramentinius šventimus iš popiežiaus Pranciškaus rankų priėmė naujas Šventojo Sosto diplomatus rengiančios Popiežiškosios Bažnytinės akademijos prezidentas 55 metų italas arkivyskupas Giampieras Gloderas ir apaštališkuoju nuncijumi į Ganą siunčiamas 58 metų prancūzas arkivyskupas Jeanas-Marie Speichas. Šios konsekracijos šv. Mišių homilijoje Šventojo Tėvo išsakytos mintys apie ganytojiškos tarnystės principus aktualios ir plačiai komentuotos, kadangi dieną prieš tai, spalio 23-iąją, Vatikane buvo paskelbtas sprendimas dėl 52 metų Limburgo (Vokietija) vyskupo Erenzo-Peterio Tebartzo van Elso suspendavimo, kol sudaryta komisija ištirs iškilusius kaltinimus dėl perdėto išlaidavimo jo rezidencijos statybos projektuose ir neva prabangaus gyvenimo būdo bei dalinio diecezinės dvasininkijos ir tikinčiųjų bendruomenės pasitikėjimo praradimo.

Žinoma, minėtu atveju sekuliaristinė žinaisklaida ir kitos jėgos, kurioms būdingos aiškios ar sumaniai po „objektyvumo“ skraiste pridengtos antibažnytinės nuostatos, stengiasi konfliktinę situaciją Limburgo vyskupijoje sutirštinti. Tačiau ir pats jaunas šios diecezijos vyskupas savo apaštaliniame kreipimesi į bendruomenę yra pripažinęs savo padarytas kai kurias klaidas bei pažadėjęs jas ištaisyti.

Taigi, popiežiaus Pranciškaus paskatos dėl nuosaikumo pirmosios jo vadovautos konsekracijos metu yra naudingos ne tik Bažnyčios hierarchams, bet svarbios visiems dvasininkams ir tikintiesiems, kurie turėtų žinoti, ko Šventasis Tėvas tikisi iš savo vyskupų, mūsų ganytojų, ir pagal jo išdėstytus kriterijus vertinti jų veiklą. Pabrėžtina, kad minėtoje homilijoje popiežiaus Pranciškaus svarstymų pagrindas buvo aiškus tarnavimo prioriteto iškėlimas pagal tos dienos liturginiuose Evangelijos skaitiniuose girdėtą paties Jėzaus išsakytą paraginimą savo apaštalams: „Jei kas iš jūsų nori būti didesnis, tebūnie jūsų tarnas, ir kas panorės būti pirmasis, tebūnie jūsų vergas“ (Mt 20, 26–27, Mk 10, 45), nes ir žmogumi tapęs Dievo Sūnus į šį pasaulį atėjo, ne kad Jam būtų tarnaujama, bet kad pats tarnautų su radikaliausiu pasiaukojimu. Todėl ir kiekvienas vyskupas, kaip tikrasis pirmųjų apaštalų įpėdinis, turi būti ne valdytojas, bet tarnas – Viešpaties ir bendruomenės, pas kurią yra siunčiamas.

Rodyti pamaldumo pavyzdį

Homilijos pradžioje neatsitiktinai atkreipęs dėmesį į apaštališkąją įpėdinystę, Šventasis Tėvas sakė, kad būtent tai nustato ir vyskupų bažnytinį atsakingumą, ir Evangelijos sklaidą bei visą sielovadą. „Mūsų Viešpats Jėzus, savo dangiškojo Tėvo pasiųstas žmonių atpirkimui, išsiuntė dvylika apaštalų į pasaulį, kad jie, kupini Šventosios Dvasios galios, skelbtų Evangeliją visoms tautoms, suburdami jas apie vieną Ganytoją, jas sutelkdami ir vesdami į išganymą“, – aiškino Popiežius. Taigi, vyskupų nepertraukiama įpėdinystė, gyvuojanti Bažnyčioje nuo seniausių laikų, išsaugo šią svarbiausią ganytojišką paskirtį ir Išganytojo veikimą iki laikų pabaigos. Kristus per vyskupo ir jo artimiausių bendradarbių kunigų misiją bei tikėjimo sakramentus tęsia išganymo Evangelijos skelbimą ir Bažnyčios, savo mistinio Kūno, papildymą naujais nariais. Būtent per vyskupo apaštališkąją ištikimybę ir išmintį pats „Išganytojas veda Dievo tautą žemiškoje piligrimystėje į amžinąją laimę, – patvirtino Šventasis Tėvas. – Todėl su suprantamu džiaugsmu ir padėka nauji broliai rankų uždėjimu yra priimami į Vyskupų kolegiją, atiduodant jiems, kaip Kristaus mandatą gavusiems ganytojams, reikiamą visuotinę pagarbą. Reikia visuomet prisiminti prasmingą Jėzaus Kristaus evangelinį mokymą, kad tie, kurie klauso vyskupų, Jo klauso, o tie, kurie paniekina vyskupus, paniekina Išganytoją ir patį dangiškąjį Tėvą, kuris Jį siuntė. Tačiau tai pirmiausia reiškia tarnystę, o ne garbingu titulu paremtą bažnytinį valdymą, todėl vyskupui skirta tarnauti, o ne dominuoti“.

Tęsdamas savo pastabas, jis kalbėjo apie ganytojiškos tarnystės įpareigojimą visada skelbti Dievo Žodį tiek palankiomis, tiek ir nepalankiomis ar netgi priešiškomis ir kankinystę žadančiomis sąlygomis. „Reikia paskatinti teisiuosius, perspėti klystančius su visu nesikeičiančios Bažnyčios doktrinos tvirtumu, kad malda ir sakramentų šventimo galia jie atsiverstų ir įgytų turtingą dangiškųjų malonių poveikį. Vyskupas pats turėtų rodyti pamaldumo pavyzdį ir, jeigu jis nesimeldžia Viešpačiui, yra tik pusiau vyskupas su neišvengiamu nukrypimu į supasaulėjimo ydas“, – perspėjo Šventasis Tėvas. Jis priminė, kad su pavyzdingu pamaldumu vyskupas turi sekti Gerojo Ganytojo pavyzdžiu ir gerai pažinti globojamą tikinčiųjų kaimenę iki nedvejojančio gyvybės atidavimo už ją. Išskirtinė vyskupo meilė su tėviškais ir broliškais bruožais pirmiausia skirta artimiausiems bendradarbiams ir pagalbininkams kunigams ir diakonams. „Niekada nesielkite taip, kad kunigai turėtų ilgiau laukti jūsų audiencijos: tuoj pat atsiliepkite ir būkite jiems artimi“, – mokė Popiežius Pranciškus konsekruojamus arkivyskupus. Pagal iškeltą neturtingos Bažnyčios vargšams principą jis ragino naujuosius ganytojus rodyti gailesingą meilę varguose atsidūrusiems ir pažeidžiamiesiems su reikiamu dosnumu ir materialine bei dvasine pagalba. Dangiškojo Tėvo ir Jo Sūnaus vardu tvarkydami ir prižiūrėdami Dievo Bažnyčią, vyskupai gali tikėtis Šventosios Dvasios paramos jų žmogiškųjų jėgų silpnume.

Ganytojo širdies platumas

Dera aptarti ir Šventojo Tėvo pastabas, pateiktas rugsėjo 18 dieną Vatikane susitikus su beveik šimtu per praėjusius vienerius metus paskirtų naujų vyskupų. Tomis dienomis Popiežiškajame Regina Apostolorum universitete Vyskupų kongregacija ir Rytų Bažnyčių kongregacija jiems buvo suorganizavusi specialius kursus. Juose kaip ir audiencijoje pas popiežių Pranciškų dalyvavo ir du neseniai paskirti Lietuvos Bažnyčios hierarchai – Panevėžio vyskupas ordinaras Lionginas Virbalas SJ ir Kauno vyskupas augziliaras Kęstutis Kėvalas. Pradėdamas pasisakymą Šventasis Tėvas, nurodydamas prieš 50 metų vykusį Vatikano II Susirinkimą, pasirėmė jame paskelbtos Dogminės konstitucijos apie Bažnyčią „Lumen Gentium“ mokymu, kad visi vyskupai, būdami bendrystėje su Romos vyskupu, regimos vienybės šaltiniu ir pagrindu Bažnyčioje, patys turi stiprinti tarpusavio kolegialumą ir bendradarbiavimą. Kaip tik šiam tikslui ir skiriami minėti kasmetiniai kursai paskirtiems naujiesiems vyskupams su bendra piligrimyste prie apaštalo šv. Petro kapo ir tarpusavio susipažinimu bei maldingu tarnystės apmąstymu. Cituodamas šv. Petro pirmojo laiško žodžius: „Ganykite jums patikėtą Dievo kaimenę ne iš prievartos, bet su noru, kaip Dievui patinka, ne dėl bjauraus pelno, bet gera valia, ne kaip jums pavestųjų valdovai, bet kaip kaimenės pavyzdys“ (1 Pt 5, 2–3), popiežius Pranciškus sakė, kad šitie pirmojo apaštalo žodžiai turi būti iškalti kiekvieno vyskupo širdyje.

Tęsdamas apmąstymus, ką reiškia Viešpaties pašauktam ganytojui „nuolatinis ir kasdienis rūpinimasis savo tikinčiųjų kaimene“ („Lumen Gentium“, 27), Šventasis Tėvas susitelkė į tris tos tarnystės bruožus: didžiadvasišką visų priėmimą, ėjimą kartu su tikinčiųjų bendruomene ir ištikimą pasilikimą su ja. Žinoma, kad didžiadvasiškas visų priėmimas yra priešingybė siauram korumpuotam apsiribojimui tik artimų, pažįstamų ar giminaičių interesų patenkinimui, nes tai visiškai nesiderina su visuotinių ganytojiškų pareigų atlikimu ir plačiais evangelizacijos užmojais. „Tebūnie jūsų širdys pakankamai plačios, kad joje būtų priimti visi vyrai ir moterys, visi žmonės, kuriuos sutiksite kasdienybėje, pas kuriuos eisite ir kreipsitės lankydami parapijas ir kiekvieną bendruomenę, – aiškino popiežius Pranciškus naujiesiems vyskupams. – Visada reikia, kad surastų atsaką tie, kurie beldžiasi į ganytojų sielos duris, kad rastų jas atviras per mūsų švelnumą, maloningumą ir prieinamumą, kad tokiu būdu patirtų Dievo tėvišką rūpestį ir suvoktų, kad Bažnyčia yra geroji motina, kuri visada priima ir myli“. Kartu su tokiu svetingu priėmimu vyskupui reikia eiti su tikinčiųjų kaimene jos gyvenimo kelionėje, būti jos narių reikalų terpėje. „Tai reiškia bendravimą su kiekvienu ir visais, kurie į jus kreipiasi, dalinantis jų džiaugsmais ir viltimis, sunkumais ir kentėjimais kaip broliai ir draugai, bet ypatingai, kaip tėvai, kurie gali išklausyti, suprasti, padėti, patarti ir vesti“, – sakė Šventasis Tėvas.

Išgirsti Dievo tautos balsą

Popiežius šiuo atžvilgiu vėl pabrėžė būtinumą meilingai rūpintis savo kunigais, kurie yra artimiausi ir nepakeičiami vyskupo bendradarbiai. Tame dvasiniame rūpinimesi nereikia užmiršti kiekvieno kunigo žmogiškų poreikių, kurie gali būti labai individualūs ir jautrūs, bet būtini jo gyvenimui ir sielovadiniam reiklumui. „Laikas, praleistas sau, savo kunigams, niekada nėra tuščiai išeikvotas! – tikino popiežius Pranciškus. – Priimkite juos, kada jie to prašo. Neleiskite, kad į jų telefono skambutį nebūtų atsiliepta“. Dalinamasis savo asmeniška patirtimi jis perspėjo, kad jeigu į kunigo prašymą priimti bus atsakyta, kad nėra laiko, tada jis į savo vyskupą pradės žiūrėti ne kaip į rūpestingą tėvą, bet kaip į abejingą, užsiėmusį įstaigos vadovą, ir kurio sunku laukti užuojautos ir supratimo. Žinoma, gali būti atvejų, kad prašomam susitikimui ar pokalbiui norimą dieną tikrai nėra laiko, bet atsiliepti vis tiek būtina ir tartis dėl kitos priėmimo datos. Svarbu, kad kunigas visada jaustų vyskupo nuoširdų artumą ir pasirengimą pagelbėti.

Einant kartu su savos diecezijos tikinčiųjų kaimene, būnant jos reikaluose, svarbu, kad ganytojas, anot Šventojo Tėvo, pats kurėtų avių kvapą – būtų nuolankus ir artimas. Priešingybė yra vilko kvapas, juntamas ir po dirbtiniu avies kailiu, kada žmonės pernelyg griežto vyskupo tiesiog bijotųsi ir nenorėtų su juo atvirauti. Akcentuodamas vyskupišką rūpestingumą, Popiežius nurodė Jėzaus, Gerojo Ganytojo, pavyzdį, pabrėždamas, kad reikia drąsiai eiti į pačius diecezijos pakraščius, egzistencijos periferijas, kur daug kentėjimo, vienišumo ar net nuosmukio su aštriomis moralės problemomis. Tai sietina su naująja nutolusios nuo Dievo ir Bažnyčios aplinkos evangelizacija. Šventasis Tėvas pakartojo savo žinomą teiginį, kad Dievo tautos ganytojas turi mokėti žengti kaimenės priekyje, kad rodytų kryptį; kaimenės viduryje, išlaikydamas jos vienybę, ir gale, saugodamas, kad niekas neišklystų iš tikrojo kelio. Taip gyvendamas tikinčiųjų bendruomenėje ir įsiklausydamas į jos narių balsus, vyskupas gali girdėti, ką Dvasia kalba Bažnyčiai, ir vesti lojalų bei konstruktyvų dialogą organizuodamas darnią diecezinių struktūrų veiklą. Popiežius Pranciškus sakė, kad neįmanoma įsivaizduoti vyskupo, kuris glaudžiai nebendradarbiautų su Kunigų taryba, Pastoracine taryba, Finansinių reikalų taryba ir kitomis institucijomis bei patarėjais.

Aktyvus pastoracinis dalyvavimas įgalina geriau susipažinti su vietine liaudies kultūra, papročiais ir tradicijomis, kuriose atsiskleidžia vietinės tikinčiųjų bendruomenės šventumo lobiai. Tokia pažintis su ištikima ganytojiška tarnyste patikėtai kaimenei reikalauja iš vyskupo santūrumo bei asketiškumo, vengiant prabangos ir skandalingos princo psichologijos su liūdnomis pasitikėjimo praradimo pasekmėmis. „Būkite rūpestingi ir nepaslyskite į dvasinį karjerizmą, nes tai yra tikrai vėžio forma“, – perspėjo vyskupus Šventasis Tėvas. Jis pabrėžė, kad ne tik žodžiais, bet ir praktišku liudijimu ganytojai turi būti savo tikinčiųjų ugdytojai. Iš tikrųjų pats tikėjimo skelbimas reikalauja gyventi tuo, ko mokoma, nes misija ir gyvenimas kiekvienam dvasininkui yra neatskiriami.

Nuolatinio rezidavimo samprata

Pagaliau trečias popiežiaus Pranciškaus iškeltas vyskupo ganytojiškos tarnystės bruožas – pasilikimas su savo diecezine bendruomene, jo įsitikinimu, reiškia nesiekti būti perkeltam į aukštesnes pareigas, į didesnę arkivyskupiją, vengti ilgesnių religinio turizmo kelionių po platųjį pasaulį. Vyskupas yra tarsi jam paskirtos bendruomenės bažnytinis sutuoktinis ir todėl turi būti jai ištikimas, pasilikti su ja ir rūpintis savosios diecezijos reikalais, o tapimas oro uosto vyskupu būtų papiktinantis skandalas. Nuolatinio rezidavimo samprata išlieka aktuali ir niekada neišeina iš mados net ir šiais didelio mobilumo laikais: ji tiesiog būtina geram ganytojiškam valdymui, aiškino Šventasis Tėvas, pasiremdamas direktyvinio dokumento „Apostolorum Successores“ nuorodomis. „Žinoma, rūpinimasis kitomis vietinėmis Bažnyčiomis ir visuotine Bažnyčia gali priversti jus atsitraukti iš savosios diecezijos, bet tik tuo atveju, kai tai yra būtina, ir tai neturi tapti reguliaria praktika“, – sakė jis vyskupams.

Popiežius Pranciškus pabrėžė, kad nuolatinis rezidavimas savo diecezijoje yra svarbus ne tik dėl gero organizuotumo užtikrinimo, bet ir turi gilias teologines šaknis, kurios palaiko ganytojų šeimyniškų saitų su bendruomene gyvybingumą. Jie iš tikrųjų gali būti nuoširdūs vyskupai, lydintys savo tikinčiuosius su meile, švelnumu, gailestingumu ir tėvišku tvirtumu bei būtinu diskretiškumu. To linkėdamas Šventasis Tėvas atkreipė dėmesį, jog vyskupas turi gebėti pripažinti savo žmogišką ribotumą ir neprarasti „gero humoro jausmo“. Tai irgi turi būti prašoma Viešpaties malonė. Baigdamas pokalbį popiežius Pranciškus prašė vyskupų perduoti sveikinimus ir palaiminimą jų diecezinėms bendruomenėms ir kvietė melstis už jį, patikindamas, kad nuolat prisimena vietinius ganytojus savo maldose.

© 2013 „XXI amžius“