2013 m. lapkričio 15 d.    
Nr. 41
(2065)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Kauno arkivyskupo 75 metų jubiliejaus paminėjimas

Šv. Mišių koncelebracijai vadovavo
jubiliatas arkivysk. Sigitas Tamkevičius

Visi drauge sugiedojo „Lietuva brangi“

Dvasininkų vokalinis ansamblis skyrė
ganytojui senąjį seminarijos himną

Lapkričio 10-sios, sekmadienio, popietę pilnutėlėje Kauno Arkikatedroje Bazilikoje, švenčiant iškilmingą Eucharistiją, dėkota Dievui už Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus SJ 75 gyvenimo metus. Po liturgijos šventė tęsėsi arkivyskupijos konferencijų salėje.

Arkikatedroje Bazilikoje

Jubiliejaus proga padėkos Viešpačiui šv. Mišių švęsti susirinko gausi bendruomenė. Eucharistiją kartu su jubiliatu koncelebravo apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Luigi Bonazzi, kardinolas Audrys Juozas Bačkis, visų Lietuvos vyskupijų ordinarai su pagalbininkais vyskupais ir per 70 kunigų. Liturgijoje drauge meldėsi Stačiatikių (Ortodoksų) Bažnyčios Vilniaus ir visos Lietuvos arkivyskupas Inokentijus, Lietuvos Evangelikų liuteronų Bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis, Seimo ir Vyriausybės atstovai, Kauno miesto meras ir savivaldybės tarnautojai, universitetų, kolegijų, mokyklų bei įvairių organizacijų vadovai ir gausiai susirinkę miesto tikintieji. Giedojo prof. Petro Bingelio vadovaujamas Kauno valstybinis choras.

Pradėdamas Eucharistiją ir sveikindamas susirinkusius, jai vadovavęs arkivysk. S. Tamkevičius prašė dėkoti ne tik už jo gyvenimo metus – šiais Tikėjimo metais ypač padėkoti Viešpačiui, kad visus per Krikšto malonę pakvietė būti Jo draugais. Savo homilijoje vėliau ganytojas prisiminė tuos gyvenime sutiktus žmones, kurie padėjo jam subrandinti ir toliau nuolat branginti ištikimybę Dievui ir pašaukimui. „Aš save priskiriu prie tų laimingųjų, nes jei ne motinos tikėjimas bei pamaldumas, nebūčiau buvęs nei Mišių patarnautojas, nei subrandinęs pašaukimo į kunigystę, nei stovėčiau prieš jus kaip vyskupas“, – sakė arkivyskupas, prisimindamas savo tėvelius. Su dėkingumu jis prisiminė kunigus, sutiktus dar vaikystėje savo parapijoje. Tai buvo kunigai, pasak arkivyskupo, kurių pavyzdys jam buvo labai svarbus. „Parapijos kleboną atostogų metu matydavau kiekvieną dieną ir visuomet rasdavau jį skaitantį, rašantį arba dirbtuvėje prie staliaus varstoto, – prisiminė arkivyskupas. – Darbo kambaryje ant sienos buvo kryžius ir išpiešti žodžiai: „Ora et labora“ – „melskis ir dirbk!“ Turtinga klebono biblioteka pasidarė pačia mėgstamiausia mano vieta, gal net konkuravusi su altoriumi. Tos knygos mano gyvenime suvaidino išimtinai svarbų vaidmenį – išmokė sąmoningo tikėjimo ir paskatino jį praktikuoti. Todėl kiekvienam jaunuoliui patarčiau daug dėmesio skirti geroms knygoms. Dėkoju Dievui už kitą kunigą, kuris mano vaikystės metais slapstėsi nuo NKVD ir su kuriuo retsykiais bendravau. Tai – šviesios atminties saleziečių direktorius kun. Antanas Skeltys SDB, kuris išmokė mane branginti Eucharistiją ir dažnai ją priimti. Iš jo rankų gavau knygelę apie jaunąjį don Bosko ir ją perskaitęs panorėjau būti panašus – akrobatas ir kunigas“. Arkivysk. S. Tamkevičius prisiminė kunigus, sutiktus seminarijoje, ir paminėjo rektorių kan. Kazimierą Žitkų, prefektą kun. Vincentą Sladkevičių, dvasios tėvą Pranciškų Tamulevičių. Arkivyskupas prisiminė vienminčius kunigus sovietmečiu, kai pūtė priešiški vėjai, kunigus, paskatinusius pasirinkti vienuolinį jėzuito gyvenimą, o svarbiausias jų buvo Pranciškus Masilionis SJ, kuris vedė ne vienas aštuonių dienų rekolekcijas dar tebesimokant seminarijoje ir vėliau kunigiškos tarnystės metais. Arkivyskupas dėkojo Dievui už gyvenimą, Krikšto malonę ir pašaukimą į kunigystę. „Negaliu nepadėkoti už išbandymo valandas kariuomenėje, kalėjime, lageriuose ir Sibire, kai, Benedikto XVI žodžiais tariant, pūtė priešingas vėjas, – sakė arkivysk. S. Tamkevičius. – Tai buvo proga prisiliesti prie Jėzaus kryžiaus ir su visišku pasitikėjimu pulti į dangaus Tėvo glėbį. Tik Dievo Apvaizda galėjo pervesti per visus tuos labirintus, kuriuos kūrė Bažnyčios nedraugai. Vyskupo tarnystė buvo Dievo dovana ne asmeniniam pasimėgavimui valdžia ar garbe, bet statybai Bažnyčios – Dievo tautos, bundančios laisvam gyvenimui. Dėkoju Dievui už Bažnyčiai ištikimus kunigus, ypač dėkoju už pasauliečius, kurie mane supo per 22 vyskupo tarnystės metus. Drąsiai sakau, kad tokių pagalbininkų galėtų pavydėti bet kuri pasaulietinė institucija“, – pabrėžė arkivyskupas. „Nesijaučiu nei didvyris, nei šventasis, o esu tik žemės keleivis“, – sakė ganytojas, pasidžiaugdamas, jog „nuostabus yra Viešpats ir dar nuostabiau jis elgiasi, paprastą žmogų pakviesdamas Jam tarnauti“.

Homiliją arkivyskupas užbaigė išsakydamas savo giliausią troškimą visiems apaštalo Pauliaus paraginimo žodžiais: „Bodėkitės pikto, laikykitės gero. Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile; lenktyniaukite tarpusavio pagarba. Nebūkite apsileidę, bet uolūs, karštos dvasios, tarnaukite Viešpačiui. Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge, ištvermingi maldoje“ (Rom 12, 9–12).

Šv. Mišių Visuotinėje maldoje melstasi už Bažnyčią, už popiežių Pranciškų, už visus vyskupus bei kunigus, dėkota Dievui už arkivyskupą Sigitą, jo tėvišką širdį ir tikėjimo liudijimą, melstasi už visą arkivyskupijos bendruomenę. Maldoje buvo prisiminti ir amžinybėn išėję arkivyskupo tėvai, bendražygiai.

Eucharistijos pabaigoje sveikinimo žodį taręs nuncijus arkivysk. L. Bonazzi išsakė džiaugsmą, kad pats Jėzus Kristus surinko švęsti Eucharistiją minint jubiliejų arkivyskupo, kurį galima atpažinti kaip Gerąjį Ganytoją, už savo avis atiduodantį gyvybę. „Ačiū tau, Viešpatie, už dovaną, kurią davei arkivyskupo asmenyje“, – sakė nuncijus, perduodamas arkivyskupui popiežiaus Pranciškaus kvietimą ir toliau išgyventi savo tarnystę Kauno arkivyskupijoje, o visiems – ir toliau juo sekti taip, tarsi tai būtų pirmoji šios tarnystės diena, kol Viešpats panorės atsiųsti naują ganytoją.

Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininką Lietuvos vyskupų vardu sveikinęs Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas atkreipė dėmesį, jog šis jubiliejus sutampa su Tikėjimo metų šventimu, o visas arkivyskupo gyvenimas buvo gražus tikėjimo liudijimas, tikėjimo drąsos ir bendrystės pavyzdys. „Lydėsime jus savo malda, kad ir toliau šviestumėte tikėjimo šviesa“, – sakė arkivysk. G. Grušas.

„Mes, ortodoksai, labai jaučiame jūsų šilumą, jautrumą ir išmintį“, – sveikinimo žodyje sakė Vilniaus ir visos Lietuvos arkivyskupas Inokentijus, atkreipdamas dėmesį, jog kuo labiau stiebiamės į šią dangiškąją Jeruzalę, tuo labiau esame pasaulio nekenčiami. Arkivyskupas Inokentijus aukštai įvertino ganytojo pastangas tvirtai ginti krikščioniškuosius pamatus sovietmečiu ir šiandien, linkėdamas ilgiausių metų ir su tuo pačiu ryžtu toliau darbuotis Viešpaties vynuogyne (sveikinimą lietuviškai perskaitė Arkangelo Mykolo vienuolyno vyresnysis Vladimiras Seliavka).

Lietuvos Evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis sveikindamas arkivyskupą dėkojo už jo „milžinišką įdirbį, pasišventimą ir darbus, kurie leidžia mums šiandien džiaugtis laisve“. „Jūsų gyvenimas buvo kupinas išbandymų“, – sakė vyskupas M. Sabutis ir atkreipė dėmesį, jog juose arkivyskupas buvo ir yra ištikimas savo pašaukimui iki galo, neprisitaikydamas, nenutylėdamas, o pasišventimu tiesai yra pavyzdys visiems krikščionims – tikintiesiems, kunigams ir vyskupas.

Arkikatedros bendruomenės vardu arkivyskupą pasveikino ir arkikatedros administratorius kun. Evaldas Vitulskis.

Prieš ganytojiškąjį palaiminimą, dėkodamas visiems, arkivysk. S. Tamkevičius sakė šioje Eucharistijoje labiausiai džiaugėsi, jog yra Bažnyčios bendruomenės narys ir kad šioje tikinčiųjų bendruomenėje kiekvienas yra Viešpaties palaimintas.

Šventinis minėjimas arkivyskupijos salėje

Vėliau šventė persikėlė į arkivyskupijos konferencijų salę. Kauno arkivyskupui metropolitui pilnutėlėje salėje šiltais sveikinimo bei padėkos žodžiais ir muzikos kūriniais dėkota, kad didžiąją savo gyvenimo dalį atidavė tarnaudamas Dievui ir žmonėms, kad yra jų gerbiamas ir mylimas ganytojas (dauguma sveikintojų atsiliepė į jo prašymą dovanoms bei gėlėms skirtas išlaidas paaukoti įsteigtai Pal. Jono Pauliaus II parapijai Kaune). Kad ganytojas, sykiu ir Kauno miesto Garbės pilietis, yra brangus visai miesto bendruomenei, pabrėžė ir Kauno meras Andrius Kupčinskas, už nuopelnus miestui įteikdamas arkivyskupui S. Tamkevičiui I laipsnio Santakos garbės ženklą.

Arkivyskupo gyvenimo knyga – ką tik išleistų atsiminimų „Viešpats mano šviesa“ fragmentai, skaitomi Tomo Ladigos, asmeninio albumo nuotraukos atvertė šventės dalyviams ganytojo gyvenimo ir tikėjimo kelionės puslapius, bylojančius, kad viskas joje atiduoda Dievo garbei ir Bažnyčios gėriui. Visus sujaudino Kauno Arkikatedros Sumos choro sugiedota Švč. Jėzaus Širdies litanijos ištrauka – būtent ją arkivyskupas mini savo knygoje kaip įsimintiniausią akimirką atvykus stoti į Kunigų seminariją Kaune. Visa salė sykiu su seminarijos pirmakursiu Vincentu sugiedojo 27-ąją psalmę – „Viešpats yra mano šviesa“ – tapusią ganytojo gyvenimo moto ir vyskupo herbo žodžiais.

Arkivyskupą sveikino Kauno katalikiškų mokyklų vadovai, universitetų rektoriai, Jėzaus Draugijos provincijolas Lietuvoje ir Latvijoje t. Gintaras Vitkus SJ, Lietuvos moterų vienuolijų aukštesniųjų vyresniųjų konferencija, pogrindžio bendražygis Petras Plumpa, vyresnis brolis Vladas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos vardu – pirmininkas Povilas Jakučionis, Vyriausybės vardu – premjero patarėjai Jūratė Juozaitienė ir Antanas Vinkus, Seimo nariai.

Nuotaikingoje šventėje netrūko muzikos – tarp ištraukų iš atsiminimų knygos ir sveikinimo žodžių, arkivyskupui giesmes skyrė Kauno sakralinės muzikos mokyklos merginų ansamblis „Pastoralė“, Kybartų, kur kitados tarnavo klebonu, jaunimas. Specialiai šiai progai į vokalinį ansamblį susibūrę visų laipsnių dvasininkai – klierikai, diakonai, kunigai ir netgi vyskupas Kęstutis Kėvalas – skyrė ganytojui senąjį seminarijos himną (kurio žodžius, beje, yra parašęs arkivyskupo bendražygis, „Aušros“ redaktorius kun. Lionginas Kunevičius, o muziką – buvęs seminarijos dėstytojas mons. Pranciškus Tamulevičius) ir išskirtinai šiai šventei sukurtą giesmę „Tavimi, Viešpatie, pasitikėjau“.

Pabaigoje visi drauge sugiedojo „Lietuva brangi“. Nuoširdžiai dėkodamas už šią jubiliejaus šventę ir sveikinimus arkivyskupas Sigitas Tamkevičius sakė, jog Lietuvoje yra labai daug gerų žmonių: „Ačiū, kad jūs jais esate. Linkiu ir toliau būti gerais Bažnyčios ir Lietuvos statytojais. Šiandien dėkojau Dievui už gyvenimo, pašaukimo dovaną. Linkiu ir jums, kai Viešpats ragins jus į gera, atsiliepti jam taip“.

Pagal Kauno arkivyskupijos
Informacijos tarnybos pranešimą
Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija