2013 m. lapkričio 22 d.    
Nr. 42
(2066)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Krašto gynėjų šventė

Nors Lietuvos kaimynės Rusija, Lenkija ir Vokietija nebuvo palankiai nusiteikusios dėl Lietuvos valstybingumo atkūrimo, Lietuvos Respublikos Nepriklausomybė buvo paskelbta 1918 m. vasario 16 d. ir apginta ginklu, kovojant trimis frontais. Pirmasis Lietuvos Respublikos ministrų kabinetas buvo sudarytas 1918 m. lapkričio 11 d. Nepriklausomybės kovų patirtis ir karinė prievolė ugdė ir stiprino piliečių tautinę ir valstybinę savimonę. 1918 m. lapkričio 11 d. pradėjo veikti Pasienio apsaugos tarnyba, vėliau pervadinta į Krašto apsaugos ministeriją. Lietuvos Kariuomenės Atkūrimo Aktas buvo priimtas 1918 m. lapkričio 23 d., paskui buvo įkurtas Lietuvos Kariuomenės  Generalinis štabas, kuris ėmėsi kariuomenės organizavimo reikalų. Ši diena minima kaip Lietuvos Kariuomenės diena.

1934 metais Kauno Karo muziejaus sodelyje buvo palaidoti Nežinomo kareivio palaikai. Okupacijos metais šiai sakralinei vietai dėmesio nebuvo skiriama. Padėtis iš esmės pasikeitė atkūrus valstybingumą. Kauno ir Vilniaus savanoriai 1990 metais prie šio kapo iškilmingai prisiekė Lietuvos Respublikai. Skaudu, kad Laisvės Kovų vado generolo Jono Žemaičio-Vytauto ir daugelio kitų kovotojų palaikai ilsisi bekraščiuose, neįvardytuose GULAG‘o kapinynuose. Vilniaus Lukiškių aikštėje turėtų rastis Nežinomo Laisvės kovotojo kapas, kuriam nusilenkti galėtų ne tik tautiečiai, Valstybės piliečiai, bet ir įžymūs Lietuvos svečiai.

Lietuvos karo akademijai suteiktas Generolo Jono Žemaičio vardas. Gen. J. Žemaitis kartu su devynių apygardų vadais 1949 m. vasario 16 d. žiaurios okupacijos sąlygomis pasirašė dokumentą, liudijantį pavergtos Tautos siekį nusimesti okupacijos jungą ir atkurti okupanto sutryptą Lietuvos valstybingumą, įgyvendinant piliečių teisę savo žemėje tvarkytis pagal nacionalinės Teisės ir  Vakarų demokratijos tradicijas.

Edmundas Simanaitis

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija