Kurianti
Lietuva

2013 metai

Penktadienio pokalbiai

Kol gyveni, tol esi laimingas

Romas Sadauskas savo sodyboje Demeniškių kaime

Ar toli žurnalistika nuo grožinės kūrybos? Kas lemia, kad vieni žurnalistai dirba laikraščiuose ar žurnaluose, apie grožinę kūrybą nė pagalvodami, o kiti pradeda leisti knygą po knygos, išbando įvairius žanrus. Apie tokius gyvenimo vingius ir, žinoma, patį gyvenimą kalbėjomės su daugiau nei 20 knygų išleidusiu žurnalistu, publicistu ir rašytoju Romu Sadausku, lapkričio 21 dieną paminėjusiu savo 75-metį. R. Sadauskui ir jo broliui dainininkui Danieliui Sadauskui lapkričio pradžioje suteikti Lazdijų rajono Garbės piliečių vardai.

Laiko upės

Marija Macijauskienė

(Tęsinys, pradžia nr. 40, 41)

Kalinys Vytautas Bičiūnas Nuotrauka iš knygos „Po raudonąja žvaigžde“ (2011)

„Užgesus“ vienam teatrui, V. Bičiūnui užteko energijos kurti naują. Taip atsirado palyginti trumpai gyvavęs „Žvaigždikis“. Šio teatro tikslas irgi buvo apvažiuoti Lietuvą su nauju repertuaru. Aktoriai dirbo pagal sutartis. Ilgainiui dalis to teatro aktorių pasijuto per mažai (finansiškai) įvertinti ir pakėlė balsą, kaltindami teatro vadovą ir režisierių V. Bičiūną pasisavinant dalį lėšų, gautų už parduotus bilietus, kai teatrą gastroliuojant apguldavo minia iš toliau ir arčiau atvykusių žiūrovų. Vytautas Bičiūnas buvo įskaudintas ir nutarė spaudoje viešai pasakyti, kad gastrolėms rekvizitas, transportas, aktorių apgyvendinimas ne pigiai kainuoja, ir po to teatrą uždarė, daugiau prie tos idėjos negrįždamas. V. Bičiūno sumanymas buvo geras išjudinti provinciją kūrybinei veiklai, tačiau dabar suprato, kad, laikui bėgant, svarbiausias darbas turi būti prie rašomojo stalo; ypač, kai sumanymų, idėjų ir užsakymų buvo daug. Čia suminėtiems teatrams parašė pluoštą mini pjesių, tinkančių gastrolėms, komiškų, dramatiškų ir su gyvenamuoju metu susietų...

Kronika

Nešti vėjo sparnais

Daiva ČERVOKIENĖ

Gynė Dineikaitė (centre) savo poezijos rinkinio pristatyme

Kada žmogus pajunta pašaukimą savo keliui? Poetė vienuolė Gynė Dineikaitė, tik pernai įstojusi į Lietuvos rašytojų sąjungą, o šiemet išleidusi penktąją savo poezijos knygą „Nešk Vėjo sparnais“, sako, kad pašaukimą būti vienuole pajutusi paauglystėje, būdama 14 metų. Pokariu dėl TBC jai atsivėrė kaverna, prasidėjo kraujoplūdis, temperatūra paliko iki 40 laipsnių karščio. Gynė gulėjo beveik be sąmonės, bet atsimena, kaip užėjusiai kaimynei mama pasakė, kad dukrai greitoji džiova, pasak gydytojo, daugiau nei dvi savaites negyvens. Jai šmėstelėjo mintis: „Aš tikiu Dievu, bet drungnai. Jeigu mirsiu, nereikės nė judesio (pajudinti pirštą buvo sunku – red.), bet jeigu gyvenčiau, labai norėčiau stipriai mylėti Dievą“. Po kelių dienų tėtis pasakė: „Jeigu nori mylėti Kristų, reikia jį pažinti“, ir padovanojo Evangeliją. Gynei pasirodė, kad jis skaitė jos mintis... Taip nuo 14 metų ji pradėjo skaityti Evangeliją ir pakilusi iš ligos patalo, norėjo būti vienuole.

Kronika

Sugrįžimai apmąstymų labirintais

Sonata Vitkutė

Rašytojas, pedagogas, žurnalistas Rimantas Greičius Pagėgių bibliotekoje

Vieną spalio popietę Pagėgių savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotojos pagėgiškius pakvietė į susitikimą su rašytoju, pedagogu, žurnalistu Rimantu Greičiumi. Nors rašytojas gyvena Prienuose, tačiau, kaip jis pats teigia, Pagėgiai – tarsi jo antrieji namai. Juk visa R. Greičiaus šeima iki 1949 metų tremties į Sibirą gyveno Pagėgiuose: tėvelis buvo Pagėgių Kristijono Donelaičio gimnazijos direktorius, o Rimantas mokėsi  iš pradžių Pagėgių pradinėje mokykloje, o vėliau – tėvo vadovaujamoje gimnazijoje. Po ilgų tremties metų Rimantas Greičius į tėvynę sugrįžo jau su savąja šeima – žmona ir vaikais. Įgijęs rusų kalbos ir literatūros mokytojo specialybę rašytojas 25 metus dirbo pedagoginį darbą, o vėliau save išbandė ir žurnalistinėje veikloje. Spaudos leidybos srityje jis darbuojasi jau daugiau negu 25 metus.

Kronika

Naujas pašaukimas

Vytautas BAGDONAS

Kazimiero Tamošiūno tapybos darbai eksponuoti Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejuje vykusiame tradiciniame Svėdasų krašto talentų sambūryje „Ieškokime „deimančiukų“ savyje ir šalia savęs“

Kazimierą Tamošiūną Svėdasų krašte pažinojo daugelis. Jis dirbo tuometiniame kolūkyje agronomu. Sugebėjo telkti žmones darbams, su visais surasdavo bendrą kalbą, buvo reiklus, pareigingas specialistas. Taigi, Kazimieras buvo žinomas kaip agronomas, žemės ūkio specialistas. Tuometinį Salų žemės ūkio technikumą baigusieji K. Tamošiūną pažinojo ir kaip šios mokymo įstaigos dėstytoją, o tie, kas domėdavosi gimtojo krašto istorine praeitimi, mielai tomis temomis galėdavo pabendrauti su Kazimieru: apsiskaitęs, besidomintis kraštotyra, tėvynės patriotas turėdavo apie ką pasikalbėti ir su jaunu, ir su garbaus amžiaus žmogumi...

Kronika

Rašytojo jubiliejinis vakaras su nauja knyga

Petras IVANOVAS

Rašytojas Vasilijus Baranovskis

Zarasų krašto muziejuje įvyko graži šventė. Ne taip dažnai į šią kultūros šventovę svečiai atvyksta ne tik įvairių Lietuvos ir Latvijos kampelių, bet ir iš Lenkijos. Muziejuje buvo paminėtas svarbus šiam kraštui įvykis – dienos šviesą išvydo nuostabi zarasiškio rašytojo Vasilijaus Baranovskio knyga „Laikai ir likimai“. Joje – geriausi šio žinomo rašytojo grožinės literatūros, publicistikos kūriniai, šio krašto tyrinėjimo darbai. Buvo ir dar viena proga – knygos autoriui neseniai sukako 80 metų.

Kronika

Nuomonę išsako karikatūromis

Bronius VERTELKA

Kniaudiškių bibliotekos darbuotoja Sandra Voveriūnienė ir karikatūristas Jaunius Augustinas

Prieš kurį laiką Panevėžio miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Kniaudiškių filiale veikė druskininkiečio gydytojo Jauniaus Augustino karikatūrų paroda „Žiūrėk abejomis“. Tai buvo pirmasis viešas Dzūkijoje gyvenančio menininko kūrybos pristatymas Aukštaitijos sostinėje.

Parodos atidaryme kalbėjusi bibliotekos darbuotoja Sandra Voveriūnienė paminėjo, jog autorius savo satyriniais piešiniais nebijo pasakyti tiesos. J. Augustinas neslėpė, kad rado pašiepiančių atsiliepimų, net grasinimų savo adresu, o Kauno Karininkų ramovė atsisakė jo karikatūras eksponuoti. Pavadinimą „Žiūrėk abejomis“ šiai parodai davęs todėl, kad reikia žvelgti ne vien tik savo akimis, bet ir per tikrovės prizmę. Supažindindamas su kūrinėliais, ypač aštrių žodžių nepagailėjo filmui „Niekas nenorėjo mirti“, kurį, anot jo, galima rodyti nebent studijuojantiems meną, bet ne visuomenei. Kino juostoje vaidinę aktoriai neturėtų tuo didžiuotis. Juk tai – kaip didžiulis skausmas žuvusiems partizanams, užaugintiems prieškario Lietuvos.