2013 m. lapkričio 29 d.    
Nr. 43
(2067)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kurianti
Lietuva


ARCHYVAS

2013 metai


XXI Amžius


Kronika

Konferencijoje prisiminė ne tik kraštiečius

Bronius VERTELKA

Bendra konferencijos pranešėjų
nuotrauka su bibliotekos direktore
Rima Maselyte (stovi trečia iš dešinės)

Kalba kultūros viceministras
Romas Jarockis

Konferencijų salėje

Panevėžietis dailininkas, Sibiro
kankinys Zigmantas Plėštys
(kairėje) šnekučiuojasi
su kan. dr. Robertu Pukeniu
Autoriaus nuotraukos

Panevėžys. Spalio 16-ąją Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje vyko XIV mokslinė konferencija „Panevėžio kraštas ir žmonės amžininkų atsiminimuose“. Susidomėjimas ja buvo didelis: į konferencijų salę gausiai susirinkusiųjų skaičius nemažėjo iki renginio pabaigos.

Pirmoji į konferencijos dalyvius kreipėsi bibliotekos direktorė Rima Maselytė, sakydama, kad nepastebime vakarykščios dienos akimirkų, o svarbiausia lieka rytdiena. Tam, kad būtų priminta praeitis, pernai 90-metį šventusi biblioteka pradėjo naują konferencijų, skirtų dokumentinio paveldo aktualizavimui ir sklaidai, ciklą. Jo autorė – Genovaitė Astrauskienė, viena pirmųjų apdovanota Seimo įsteigtu G. Petkevičaitės-Bitės jubiliejiniu medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ už pilietinę iniciatyvą valstybės stiprinimo labui. Jau vyko konferencija „Panevėžio krašto kultūrinio gyvenimo atspindžiai epistoliniame palikime“. Direktorė pranešė malonią žinią: netrukus skaitytojus turėtų pasiekti mokytojos Aleksandros Šilgalytės atsiminimų knyga „Plačiame gyvenimo vieškely“. Jos rankraštis buvo saugomas bibliotekoje. „Biblioteka yra ta vieta, kur galima rasti tai, ką užrašė kiti, kur galima atnešti saugoti tai, ką užrašėte jūs“, – baigdama sakė direktorė.

Paskui kalbėjęs kultūros viceministras dr. Romas Jarockis pastebėjo, kad ši biblioteka yra viena iš didžiausių kultūros šviesos nešėjų Aukštaitijoje. Jam, kaip istorikui, buvo aktualu, kad Panevėžys turėtų dar vieną kultūros židinį – Šv. Zitos gatvėje esantį miesto Garbės pilietės, rašytojos, visuomenininkės G. Petkevičaitės-Bitės namelį, kuris šiandien yra prastos būklės. Šį klausimą jau aptarė kartu su Kultūros paveldo departamentu (salėje buvo ir jo direktorė Diana Varnaitė). Viceministras vylėsi, kad pastato remonto reikalai pasisuks panevėžiečių kultūrininkų naudai.

Seimo narys Povilas Urbšys atvykti negalėjo, tad susirinkusius sveikino jo padėjėja Nomeda Simėnienė. Darbščiosioms bibliotekos „bitutėms“ Margaritai Mašalienei, Genovaitei Astrauskienei ir Audronei Palionienei (taip jas pavadino) ji įteikė Seimo nario padėkas ir asmenines dovanėles.

Konferencijoje pateikta 16 pranešimų, kiekvienam jų buvo skirta ne daugiau kaip 15 minučių. Pirmasis pranešimą „Kas esi ir kas neprarandama“ skaitė prof Algis Mickūnas (Ohajo universitetas (JAV), Vytauto Didžiojo universitetas, Mykolo Riomerio universitetas). Jis laiką fiksavo dar senelio dovanotu laikrodžiu, vadino jį „dziegoriumi“. Filosofijos profesorius bemat visus patraukė savo nebloga lietuviška tartimi ir gera iškalba bei atmintimi, nors lapkričio 29-ąją jam sukaks 80 metų. „Aš esu jūsų krašto žmogus“, – ne kartą pasididžiuodamas pabrėžė jis. Savo pasisakyme daug vietos skyrė lietuvių kalbai ir teigė, kad ji – bene gražiausia pasaulyje. Vienas mokslininkas ją palygino su rytmečio rasa. Pasaulis atrodytų vargingesnis, jeigu nebūtų lietuvių kalbos. Prof. A. Mickūnas neslėpė: kada kalba ispaniškai, angliškai ar vokiškai, tai suskamba gražiau, kadangi tuo metu galvoja lietuviškai. O lietuviškos dainos tiesiog prašosi dainuojamos. Į klausimą iš salės, ar emigruojantys nepraras lietuviškų šaknų, prof. A. Mickūnas atsakė: „Čikagoje yra lietuvių bendruomenė. Savaitgaliais, kai ji susirenka, didžiulėje aikštėje nėra vietos, kur pastatyti automobilį. Išeiviai dainuoja, groja armonika, vaišinasi cepelinais“. Ir pats profesorius buvo primiršęs kalbėti lietuviškai, bet grįžęs į gimtąjį kraštą tai prisiminė.

Temą „Kunigo dvasia mano prisiminimuose“ gvildeno Panevėžio Šv. Juozapo globos namų kapelionas mons. Juozapas Antanavičius ir G. Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai padovanojo savo asmeninę biblioteką. Jis beveik 60 metų atidavė kunigo darbui. Monsinjoras dalinosi prisiminimais apie pirmąjį savo kleboną – prelatą Antaną Kripaitį. Gražus buvo jo tikėjimas, mokėjo su jaunais kunigais sutarti, jiems atlikdavo išpažintį, paremdavo grįžusius iš Sibiro tremties. Kartą gavo anoniminį laišką, kad klebonas šv. Mišias aukojo girtas, nors jis buvo abstinentas. Paaiškėjo, kad tuo metu kunigas susvyravo kęsdamas fizinį skausmą. Vienos kaimiškos parapijos klebonas kažkodėl nenorėjo priimti dirbti kito kunigo. Jiedu susitiko, kada pietavo Kristaus Karaliaus katedros kunigai. Prelatas pamatęs, kad atvykėlis klebonas nepanoro su juo pasisveikinti, sušuko: „Ką darai, broli?“

„Jonjuozio gyvenimas, arba kunigo Jono Rimšos (1905–1996) autobiografija“ – tai Bronislavos Lapinskaitės iš Pasvalio krašto muziejaus pranešimo tema. J. Rimša gimė Svėdasų miestelyje. Įšventintas kunigu dirbo Rokiškyje, Traupyje, Daujėnuose, Ramygaloje ir kitose vietovėse, remontavo Anciškių ir Biržų bažnyčias. Atvykęs vikarauti į Uteną, rado 418 pavasarininkų. Jam čia darbuojantis pavasarininkų gretos padidėjo net dviem šimtais. Kun. J. Rimšos palaikai ilsisi Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriuje.

Rengdama konferencijai pranešimą „Vizualieji pri(si)minimai: fotografija atminčiai“ dr. Zita Pikelytė (Panevėžio kraštotyros muziejus) išstudijavo penkių Panevėžio krašto žymių žmonių – mokytojos Pranciškos Žalnieriūnaitės, feljetonistės Liūnės Janušytės, dramos teatro vadovo Juozo Miltinio, vargonininko, pedagogo, dirigento, kompozitoriaus Mykolo Karkos, vaikų rašytojo, pedagogo, gamtininko Mato Grigonio – fotografijas. Juk jos – ir epochos įvardijimas, dažniausiai sukeliąs prisiminimų srautus. Žmonės fotografijose nori atrodyti gražesni negu asmeniniame gyvenime.

Lionė Lapinskienė (Panevėžio M. Karkos pagrindinė mokykla, Komunikacijos centras „Kalba. Knyga. Kūryba“) kalbėjo apie Aleksandros Šilgalytės atsiminimus „Plačiame gyvenimo vieškely“ – Lietuvos švietimo istorijos atspindį XX amžiaus pirmoje pusėje. Jie turi pasirodyti atskira knyga. Tai buvo talentinga beletristė, puiki pedagogė, aktyvi skautė, puoselėjo katalikiškas tradicijas. Per 34 mokytojavimo metus A. Šilgalytė dirbo 14 mokyklų, paskutinioji jų – Panevėžio penktoji vidurinė mokykla.

„Pranas Skardžius amžininkų atsiminimuose“ – dr. Eglės Žilinskaitės-Šinkūnienės (Vilniaus universitetas) pranešimas. Rengdama jį rėmėsi kalbininko giminaitės Agnės Lukšytės ir mokytojos Elenos Gabulaitės prisiminimais. Panevėžio vyrų gimnaziją P. Skardžius baigė aukso medaliu. Gimnazijoje jį vadino antruoju Jablonskiu. Iš viso išleistos devynios P. Skardžiaus knygos, apie 1200 straipsnių ir apie 200 recenzijų.

Pranešimą „Lietuvos kariuomenės karininko Kazio Grigaičio (1915–1949) gyvenimo istorija“ skaitė jo žmona Danguolė Jonaitienė (Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjunga). Labai jauna ji už jo ištekėjo, susilaukė dukros, bet jų santuokinis gyvenimas truko tik pusantrų metų. Sovietinis teismas K. Grigaitį nuteisė 10 metų lagerio ir penkeriems metams tremties. Paskutinį kartą Danguolė savo vyrą matė 1946 m. rugpjūčio 14 d. Išsaugojo jo 54 atvirlaiškius ir laiškus. K. Grigaitis mirė lageryje būdamas 34 metų. Šiemet birželio 13-ąją Kazys ir Danguolė būtų šventę savo sutuokinio gyvenimo 70-metį. Netekusi vyro, Danguolė antrą kartą ištekėjo už Algirdo Jonaičio. Pernai jie šventė santuokos 60-metį.

Pranešimą „Antanas Černa: prisiminimuose strigęs pokaris ir sovietmečio „statybos“ susirinkusiems skaitė Dalia Meškonytė (Šiaulių universitetas, Radviliškio rajono Pociūnėlių pagrindinė mokykla). Prelegentė pasakojo apie savo senelį, kilusį iš Paįstrio krašto. Tarp gyvųjų jo nebėra 28 metai. Kai jis mirė, D. Meškonytei buvo 10 metų. A. Černa karo vaizdus, karo, pokario kolūkių kūrimo, kolūkinio kaimo išgyvenimus sugebėjo perteikti eiliuotai.

„Prasminga jūsų konferencija – ji tarsi prisilietė prie mūsų tautos žaizdų“, – išklausęs pranešimą apie A. Černą sakė dr. kan. Robertas Pukenis. Jis prisiminė A. Černą kaip tikintį, itin mielą žmogų. Jo eiles Vilko slapyvardžiu spausdino pogrindinis literatūros almanachas. Kan. R. Pukenis paskaitė A. Černos eilėraščių.

Konferencijoje buvo ir kitų pranešimų: „Memuaristikos rašymo strategijos“ (Vilma Popovienė, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas), „Paramemuariniai objektai, suponuojantys atsiminimų erdves“ (Arvydas Karaška, Lietuvos kompozitorių sąjunga), „Amžininkų atsiminimai – krašto identiteto raiška“ (Vitalija Kazilionytė, Pasvalio Mariaus Katiliškio viešoji biblioteka), „Juozapo Kazakevičiaus viešosios veiklos nuostatos ir „Amžių kronikos“ parengimo motyvai“ (Arūnas Astramskas, Lietuvos istorijos institutas), „Vytauto Civinskio memuarinis dienoraštis: ką sužinome apie Panevėžio kraštą“ (Veronika Denisenko, Vilniaus universiteto biblioteka), „Alfonsas Mikulskis – Panevėžyje pamirštas muzikas“ (prof. habil. dr. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė), „... turėjau gražų gyvenimą“ (G. Petkevičaitė-Bitė): iš neskelbtų atsiminimų apie Gabrielę Petkevičaitę-Bitę“ (Juozas Brazauskas, Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazija) ir „Žvilgsnis į vieną memuarinę publikaciją: aktoriaus Gedimino Karkos (1922–1991) prisiminimai apie Panevėžio dramos teatro studiją“ (Angelė Mikelinskaitė, Juozo Miltinio palikimo studijų centras).

Konferencijos dalyviai turėjo progą susipažinti su ne viena bibliotekos erdvėse veikiančia paroda. O vienas iš konferencijos pranešėjų, iš Vilniaus atvykęs buvęs panevėžietis A. Karaška pasveikintas su 70-mečiu.

Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija