2013 m. gruodžio 6 d.    
Nr. 44
(2068)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Įpareigojantis mokyklos vardas

Vardas gali įpareigoti ir tapti pavyzdžiu, kokiam būti ir kokiu keliu eiti, kaip nepasiduoti ir nenurimti, ieškant tikrųjų vertybių. Toks pavyzdys yra kunigo Alfonso Lipniūno vardas, su kuriuo savo istoriją jau 20 metų kuriame mes, Alfonso Lipniūno progimnazija. Šiam įvykiui paminėti mokyklos bendruomenė, palydėdama rudenišką spalį, skyrė visą savaitę, kurios metu vyko tokie renginiai ir akcijos – „Padovanok mokyklai gėlę“, „Susikabindami rankomis apjuoskime mokyklą“, „Spaudžiu ranką mokyklai“ bei „Švarių rankų šokis 13“, – organizuotos sportinės varžybos, savivaldos valandos, kunigo Alfonso Lipniūno gyvenimo iliustravimo parodos. Renginiai tik dar kartą parodė, kad esame kūrybingi, vieningi, iniciatyvūs, aktyvūs ir draugiški, kad mums svarbi atsakomybė puoselėti mokyklos ugdomas vertybes lygiuotis į vardą kunigo, skleidusio ir tebeskleidžiančio didžiąją šviesą, kuri reikalinga kaip įkvėpimas. Savaitė, skirta Alfonso Lipniūno vardo pagerbimui, pasibaigė dviem dideliais renginiais – šv. Mišiomis Kristaus Karaliaus Katedroje ir minėjimu mokykloje. Pasidžiaugdami svarbiu įvykiu – 20 metų vardo suteikimo švente – mokyklos bendruomenei ir svečiams mokiniai parodė trumpą inscenizaciją – istoriją žmogaus, kuris išsivaduoja iš nuodėmių ir atranda tikrąjį džiaugsmą tik todėl, jog ieško Dievo ir eina jo nurodytu keliu. Kunigo vaidmenį inscenizacijoje atlikęs mokyklos kunigas Domingo Avellaneda IVE kvietė prisiminti, jog kiekvienas esame tik keleivis, kurį Dievas priima su džiaugsmu net ir tada, kai esame nusidėję, nes nusilenkiantis Aukščiausiajam apdovanojamas ramybe, džiaugsmu, palaima. Būtent toks žmogus, gyvenęs ilgesiu eiti ir vesti arčiau Dievo, buvo kunigas Alfonsas Lipniūnas.


Stipriai žiniai – stipri muzika

Lapkričio 9-ąją Tauragės miestas šurmuliavo jaunais balsais. Visi traukė į kasmetinį XII šiuolaikinės krikščioniškos muzikos festivalį „Sielos 2013“. Šakių Šv. Jono Krikštytojo parapijos jaunimas irgi nekantraudamas laukė šio koncerto, tad pilnas autobusas šakiečių į Tauragę atvyko net gerokai anksčiau!

Festivalį pristatęs Tauragės Švč. Trejybės parapijos klebonas kan. Alvydas Bridikis sakė: „Gera mums čia būti (Mt 17, 4)! Mes esame viena Kristuje, tad skelbkime, kad visi esame Dievo tautos vaikai!“


Dėl Vileišių nuotraukos

„XXI amžius“ pavasarį per kelis numerius spausdino tekstą „Vakarai su Barbora Vileišyte“. Gegužės 17 dienos numeryje prie teksto buvo spausdinama ši nuotrauka, prie kurios pateiktas toks prierašas. Inžinieriaus Petro Vileišio (sėdi fotelyje) broliai. Stovi (iš dešinės): Anupras Vileišis, advokatas Jonas Vileišis, Barboros Vileišytės tėvas, ir dr. Antanas Vileišis. Metai nežinomi (apie 1930 m.). Turėtų būti: stovi Antanas, o sėdi prie staliuko Anupras. Petro Vileišio brolis advokatas Jonas Vileišis yra Barboros Vileišytės dėdė. Barboros tėvas – ne P. Vileišio brolis Jonas, o P. Vileišio sūnus Jonas. Rašote, kad nuotraukos metai nežinomi (skliausteliuose nurodote apie 1930 m.). 1930 metais Petro ir Antano Vileišių gyvųjų tarpe nebuvo. Nors tiksli šios brolių Vileišių nuotraukos data nežinoma, tačiau ji daryta Vilniuje ne vėliau kaip Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse. Vėliau visi keturi  broliai Vileišiai susitikti nebegalėjo, nes Petras gyveno ir dirbo Gruzijoje (į Lietuvą grįžo 1921 metais), Antanas mirė 1919 metais.


Tauragiškių spektaklis

Tauragės parapijos jaunieji
aktoriai ir režisierė Onutė
Biknerienė po spektaklio

Šilalės miesto skelbimų lentoje pasirodė spalvinga afiša, kviečianti lapkričio 17-osios sekmadienį, po Sumos, Šilalės Kultūros centro salėje pasižiūrėti Tauragės Švč. Trejybės parapijos jaunimo spektaklį „Šv. Agnietė“. Taigi po Sumos šv. Mišių, kurias aukojo Šilalės parapijos vikaras kun. Justinas Palubinskas, gausus jaunimo bei garbaus amžiaus tikinčiųjų būrys kartu su kunigais – dekanu kan. dr. Algiu Genučiu ir vikaru J. Palubinsku – pasuko į Šilalės Kultūros centrą pasižiūrėti spektaklio. Tai – istorija apie nesenstančias vertybes: drąsą, didvyriškumą ir šventumą, besislepiantį žmogiškoje kasdienybėje.


Katedroje – sakralinės muzikos vakaras

Telšių Katedroje groja senosios
muzikos ansamblis „Canto Fiorito“

Lapkričio 22-ąją, muzikos ir visų muzikų globėjos Šv. Cecilijos dieną, po vakaro šv. Mišių, Telšių Šv. Antano Paduviečio Katedroje vyko viduramžių sakralinės muzikos koncertas, skirtas 600-osioms Žemaičių krikšto metinėms. Sakralinę muziką atliko tarptautinis senosios muzikos ansamblis „Canto Fiorito“, vadovaujamas Rodrigo Calveyra (Brazilija, Prancūzija). Savo balsais ir atlikimu gausiai susirinkusius klausytojus žavėjo solistai: Ieva Gaidamavičiūtė (sopranas), Renata Dubinskaitė (mecosopranas), Saulė Šerytė (mecosopranas), Nerijus Masevičius (bosas) bei instrumentalistai – Ieva Baublytė (gotikinė arfa) ir Rodrigo Calveyra (išilginė fleita). Skambėjo Johannes Ciconia, Guillaume de Machaut, Anthonello de Caserta, Zaninus de Peraga ir nežinomų viduramžių autorių sakraliniai kūriniai. Ansamblio vadovas, padedamas vertėjos, klausytojams pristatydavo kiekvieną atliekamą kūrinį, todėl visi atėjusieji į sakralinės muzikos vakarą turėjo puikią progą ne tik išgirsti profesionaliai atliekamą muziką, bet ir praplėsti savo žinias apie viduramžių kultūrą, to meto muzikos atlikimą, kūrėjus bei sakralumo sampratą ir puoselėjimą.


Moderni mada bažnyčiose netinka

Atviras laiškas Lietuvos Vyskupų Konferencijos vadovams ir tikintiesiems

Sparčiai bėgant amžiams, įvairiais civilizacijos gyvavimo tarpsniais kito ne tik papročiai, tradicijos, bet ir drabužių mados, neatsiejamos nuo epochos stiliaus. Kiekvienoje epochoje, atnešusioje vis kitokių naujovių, buvo koreguojamas ir aprangos stilius, stengiantis jį kuo tobuliau priderinti prie žmogaus kūno. Pastaraisiais šimtmečiais ypatingas dėmesys buvo skiriamas moterų aprangos stiliui. Nuo viduramžių iki šių dienų tas nenumaldomas mados šėlsmas įnešė didžiausių pokyčių žmonijos gyvenime. Dabar juk matome, kokią aprangą dėvi mūsų mielosios moterys ir merginos. Mados lieka madomis, jos keisis ir toliau, tačiau mūsų viešajame gyvenime būtina atkreipti dėmesį į tai, kokius drabužius mes, moterys, turime dėvėti kasdienėje buityje ir kokius Dievo namuose. Niekam ne paslaptis, jog skirtingo tikėjimo, skirtingų religijų šalyse galioja tam tikros etikos taisyklės, kuo ir kaip turi vilkėti pasauliečiai, ypač moterys.


Kad užmarštis nenuneštų...

Tytuvėnų moterų klubo „Raskila“
narės. Centre – kunigai Rimantas
Žaromskis ir Rimvydas Adomavičius

Žmogus gyvas tol, kol gyvi prisiminimai apie jį. Banali tiesa, bet gyvenimas ir žmonės ją vis patvirtina. Tai padarė ir tytuvėniškiai bei miestelio svečiai, susirinkę į Tytuvėnų Mergelės Marijos, Angelų Karalienės, bažnyčią paminėti kunigo, poeto, eseisto bei visuomenės veikėjo Ričardo Mikutavičiaus. Tytuvėnų parapija XX amžiaus antros pusės viduryje keliolikai metų buvo tapusi iškilaus dvasininko tarnystės vieta, tad ne tik vietiniai, bet ir kitų parapijų tikintieji iki šiol prisimena kunigo aukotas šv. Mišias, pamokslus bei įvairius su tuometiniu Tytuvėnų klebonu susijusius gyvenimiškus epizodus.


Kartu su broliais

Grupė Lenkijos lietuvių
Šv. Kazimiero draugijos VII
suvažiavimo Seiniuose dalyvių

Lenkijos lietuvių Šv. Kazimiero draugijos VII suvažiavimas prasidėjo šv. Mišiomis Seinų bazilikoje. Jas aukojęs kun. Petras Gucevičius pamoksle akcentavo Bažnyčios priedermę skirtingų kultūrų bendrystei, skatinant visus Dievo dovaną – atgautą laisvę – vertinti, gaivinti, mylėti Dievą, darbą ir žmogų.

„Lietuvių namuose“ susirinkę suvažiavimo delegatai klausėsi Seinų konsulės, Užsienio reikalų departamento, įvairių organizacijų atsiųstų sveikinimų, draugijos pirmininko Algirdo Vektoriaus išsamios ataskaitos. Virtualioje erdvėje stebėdami draugijos organizuotas piligrimines keliones po Lietuvą širdimi susilietėme su broliais didžiai pagarbai Sausio 13-osios aukoms Antakalnio kapinėse, nusilenkėme Panevėžio bazilikoje esančiam didžiausiam pasaulyje šv. Kazimiero paveikslui, prisiminėme garbius rašytojus Anykščiuose... Visų renginių neišvardinsi.


Nuotraukų paroda – bažnyčioje

Gasparas Aleksa pristatė
kiekvieną nuotrauką

Braidome rudens rūbų klostėmis. Semiamės iš rudens maldyno išminties ir liūdesio. Susimąstome apie būties prasmę. Suklaupę prieš altorių atveriame širdis Kūrėjui. Kiekvienas išsako savo maldą, troškimus ar padėkas Dievui, dovanojusiam mums gyvenimą.

Vieną sekmadienį Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčioje po šv. Mišių galėjome susipažinti su nuotraukų paroda iš Šventosios Žemės. Gydytojas, rašytojas, fotografas Gasparas Aleksa gavo literatūrinį apdovanojimą ir už jį turėjo galimybę aplankyti Šventąją Žemę bei įamžinti jos kerinčius vaizdus. Ne kiekvienas turi tokią galimybę, todėl tikintieji tą sekmadienį neskubėjo skirstytis į namus, bet pasiliko paklausyti įdomaus piligrimo pasakojimo bei apžiūrėti fotografijų iš Šventosios Žemės.


Ir maldoje, ir veikloje...

Mes, Zarasų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos Gyvojo rožinio draugijos nariai, nuo 2013 metais paskelbtų Šv. Tėvo Benedikto XVI Tikėjimo metų ir šiemet spalį kasdien meldžiamės bažnyčioje Rožinio malda prie Švč. Mergelės Marijos stebuklingojo paveikslo, aprobuoto 1610 metais Vilniaus vyskupo A. Vainos, šv. Marijos globa nesudegusio per didžiuosius to meto gaisrus. Tikėjimo metų pabaigai per Kristaus Karaliaus iškilmingą šventę kaip padėkos ženklas Švč. Mergelei Marijai pagamintas votas, kuris pašventintas ir pakabintas prie Švč. M. Marijos paveikslo votams skirtoje vietoje.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija