Kurianti
Lietuva

2013 metai

Penktadienio pokalbiai

Jono Basanavičiaus premijos laureatai rekonstruoja Mažosios Lietuvos kultūros paveldą

Kultūros ministras Šarūnas Birutis ir Jono Basanavičiaus premijos laureatai Marija ir Martynas Purvinai Algirdo Miko Žemaitaičio nuotrauka

Martynas Purvinas (kairėje) ekspedicijoje Pagėgių krašte

Marija ir Martynas Purvinai – architektai, istorikai ir etnografai, su dviračiais apkeliavo bene visą šalį tyrinėdami senuosius Lietuvos kaimus ir liaudies architektūrą, urbanistiką, kraštovaizdį, fiksuodami, piešdami ir fotografuodami etnografines sodybas ir statinius, senas kapines ir įdomesnius antkapius jose. Šiemet už etninės architektūros, Mažosios Lietuvos kultūros tyrimus ir populiarinimą jiems skirta prestižinė 1992 metais įsteigta Jono Basanavičiaus premija. Architektus premijai pristatė Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija. Šiam sprendimui pritarė Vyriausybė. Premijos teikėjų teigimu, M. Purvinas ir M. Purvinienė savo darbais daug prisidėjo, kad Mažosios Lietuvos kultūros paveldo rekonstravimas būtų paremtas faktais, o gaivinama ir tęsiama tradicija būtų autentiška.

2010 metais išleista tyrėjų parengta monografija „Mažosios Lietuvos kapinės ir antkapiniai paminklai. I knyga“. 2011 metais pasirodė M. Purvino knyga „Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai“, parengta Mažosios Lietuvos enciklopedija. Mokslininkai daug prisidėjo ir prie simbolinio Mažosios Lietuvos panteono kūrimo – 1990 metais M. Purvinienė sumanė pastatyti simbolinį paminklą iškiliausiems Mažosios Lietuvos žmonėms ir kartu su vyru bei kitais bendraminčiais ėmė kurti Bitėnų-Rambyno kapinaičių panteoną. Premija, kurios dydis šiemet – 65 tūkst. litų, M. Purvinui ir M. Purvinienei įteikta lapkričio 22 dieną.

Ką veikti svajojote jaunystėje?

Martynas: Vaikystėje norėjau tapti eiguliu ir gyventi miške. Turbūt todėl, kad tėvas buvo botanikas, nuo vaikystės vartydavau knygas apie augalus.

Marija: Nors esu baigusi septynmetę muzikos mokyklą, svajojau tapti architekte ar dizainere. Nusvėrė architektūra.

O kaip pasirinkote architektūros studijas?

Martynas: architektūros studijos – beveik netyčia. Nuo 5 klasės mokiausi Kauno vidurinėje dailės mokykloje, kur pasirinkau tapytojo specialybę, bet geriau sekėsi dauguma kitų mokslų. Į architektūrą stoti apsisprendžiau bene paskutiniais 11 klasės mėnesiais, nes jutau, kad dailė – ne man, trūko meninių gabumų.

Marija: 1965 metais su sidabro medaliu baigiau Ukmergės 2-ąją vidurinę mokyklą, įstojau į Kauno Politechnikos instituto Statybos fakulteto architektūros specialybę ir baigiau 1970 metais.

Kaip susidomėjote etnografija ir Lietuvos lokaliniais tyrimais, kaimų istorijos fiksavimu? Nuo 1972 metų tai darote sistemingai...

Martynas: Studijuodamas architektūrą linkau prie kraštovaizdžio. Sovietmečiu etnografijos beveik nebuvo, ji neturėjo trukdyti „komunizmo statyboms“, apie etnokultūrinius ir panašius dalykus beveik neturėjau supratimo, kai ką įdomaus pasiskaitydavau apie rusų tautą – ten buvo leidžiama daug daugiau kalbėti apie praeitį. 1972 metais Vilniaus inžineriniame statybos institute parengiau mokslinę disertaciją apie kraštovaizdį. Apie 1979 metus K. Čerbulėnas ir K. Šešelgis pradėjo organizuoti studentų vasaros ekspedicijas, remiamas tuometinės LTSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos, į paminklinius Lietuvos kaimus. 1972 metais mane pasiuntė vadovauti keliems studentams ir užfiksuoti Aukštaitijos kaimelių želdinius. Palaipsniui įsitraukiau į tą veiklą ir įklimpau ilgam, gudresnieji pabūdavo tik epizodiškai. 1980 metais pats turėjau perimti vadovavimą toms ekspedicijoms, kurių paskutinę organizavau 1986-aisiais.

Marija: Pradėjau nuo sakralinės architektūros tyrimų Statybos ir architektūros institute Kaune. Labai norėjau dirbti urbanistikos srityje. 1978–1986 metais dirbau to paties instituto Urbanistikos sektoriuje, tyriau Lietuvos senuosius miestus bei miestelius, rengiau rekomendacijas jų istorinio paveldo apsaugai ir plėtrai. 1986 metais pradėjau dirbti Architektūros teorijos ir perspektyvinių problemų sektoriuje, neoficialiai įsijungiau į Mažosios Lietuvos kultūros paveldo tyrimus.

1990–1991 metais kartu su vyru pradėjome nuosekliai registruoti Mažosios Lietuvos (Klaipėdos ir Karaliaučiaus krašto) architektūros ir urbanistikos paveldą, keliaudami pėsčiomis ir dviračiais atlikome papildomą vertybinę rekognoskuotę, pažymėdami duomenis ir idėjas būsimam tradicinių vertybių eksponavimui, kūrybiškiems jų atgaivinimo būdams, projektų koncepcijoms. Tai dirbame iki šiol. Nuo tada nuosekliai tyrėme ir Mažosios Lietuvos kapines, fiksuodami kiekvieną radinį, parengdami kapinių planus. 2010 metais Kauno technologijos universiteto leidykla išleido mokslo monografiją „Mažosios Lietuvos kapinės ir antkapiniai paminklai. 1 knyga“. Joje apibūdintos Smalininkų-Baltupėnų (Jurbarko r.), Lauksargių-Piktupėnų (Tauragės r., Pagėgių sav.), Rusnės- Minijos (Šilutės r.) apylinkių senosios kapinės.

Kaip dirbate šį darbą? Kiek jam svarbūs archyvai, ekspedicijos?

Martynas: Jaunystėje intuityviai daugiau darbavausi natūroje – sakydavau, kad archyvai gali palaukti, o senesni mediniai trobesiai kasdien griūva, išmiršta senieji žmonės. Dabar galiu daugiau laiko skirti archyvams, nes natūroje surinkta begalė medžiagos, kurią dar reikia apdoroti, paversti knygomis.

Marija: Kartu su vyru kasmet dalyvaujame „Versmės“ leidyklos kraštotyros ekspedicijose, įvairiuose šalies regionuose tiriame tradicines sodybas, senojo kaimo architektūros paveldo liekanas. Dalyvauju įvairių visuomeninių organizacijų, susijusių su protestantiškos kultūros paveldo laivininkų kultūros ir Žemaitijos istorinių vertybių atskleidimu, apsauga ir pritaikymu, veikloje. Istorinė architektūra yra ne vien atskiri paminklai, kurių studijos savaime yra įdomus dalykas, turi pasaulėžiūrinę reikšmę, yra ir miesto, miestelio, kaimo architektūrinė terpė. Kiek joje yra istoriškumo, paveldo, vertybių? Kaip ją praturtina ir nuskurdina šiuolaikinė architektūra? Tai matoma natūroje. Nuo 1994 metų su vyru epizodiškai dirbame Vokietijos archyvuose ir bibliotekose, rinkdami žinias apie Mažosios Lietuvos istoriją ir atskiras vietoves. 1997–2007 metais buvau „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ (MLE) 1-ojo, 2-ojo ir 3-iojo tomų architektūros skyriaus vedėja, talkinau rengiant straipsnius, iliustruojant beveik visus MLE skyrius. Enciklopedijai rinkau medžiagą Lietuvoje ir Vokietijoje, archyvuose, bibliotekose ir iš privačių asmenų.

Ar skiriasi kaimų istorija skirtinguose Lietuvos regionuose? Kokie skirtumai reikšmingiausi?

Martynas: Nuo seno regionai turėjo savo ypatybių. Pavyzdžiui, Dzūkijos giriose gyventa kitaip negu derlingose Vidurio Lietuvos žemėse. Daug ką sovietmetis nušlavė, kai ką paryškino. Pavyzdžiui, Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje buvo daugiausia turtingų ūkininkų, kuriuos ištrėmus ir sunaikinus jų sodybas, liko didelės tuštumos anksčiau klestėjusiose vietose. Kitur biedniokų kaimai išliko mažiau paliesti.

Marija: Manau, galima apibūdinti, kad Mažoji Lietuva – visai atskiras dalykas.

Kiek laiko skyrėte Mažosios Lietuvos kultūros tyrimams? Tai lėmė, kad Martynas kilęs iš šio krašto ar ir kiti motyvai?

Martynas: Vadovaudamas ekspedicijoms buvau įstrigęs Rytų Lietuvoje, kur buvo dauguma tada oficialių paminklinių kaimų. Kai bandydavau planuoti ekspedicijas į Mažąją Lietuvą, išgirsdavau „veto“. 1987 metais buvau paskelbtas „nesovietiniu dėstytoju“, tyrusiu senuosius kaimus, vedusiu studentus į bažnyčias, tegul ir į architektūros paminklus, o ne prie paminklų sovietinio režimo veikėjams. Po svarstymų ir pasmerkimo likau be darbo, beveik atsitiktinai tą vasarą atsidūriau Rusnėje. Ten pamačiau dar tebestovint daugybę labai įdomių (kitokių nei Rytų Lietuvoje) senų pastatų, puoliau juos fotografuoti ir aprašinėti. Taip „atradau“ Mažosios Lietuvos kultūrą ir paveldą, naujai į juos pažvelgiau, nors ten teko lankytis nuo vaikystės. Taip 1980-aisisis pradėti Rusnės architektūros paveldo tyrimai, kuriuos pratęsiau 1987 metais. Kaip tik tais metais pradėta daugiau kalbėti ir rašyti apie praeitį, prabilta ir apie Mažąją Lietuvą – sovietmečiu uždraustą kraštą. Teko „atrasti“ ne tik to krašto paveldą, bet ir jo liūdną istoriją. Ten „įklimpau“, teatrališkai galėčiau sakyti, protėvių krašto pelenai beldėsi į širdį. Sovietmečiu teko slėpti savo kilmę, anketose meluoti, nors vis tiek atsirasdavo uolių veikėjų, atrasdavusių, kad esu „prūsas“ ir gal „fašistas“, gal turiu giminių užsienyje ir kitų baisių nuodėmių. Deja, po 1945 metų gimines, išeivius iš Mažosios Lietuvos, praradau visomis prasmėmis: vyresnieji jau kapuose, jaunesni – nepažįstami.

Marija: 1986 metais pradėjusi dirbti Architektūros teorijos ir perspektyvinių problemų sektoriuje, kartu su vyru įsijungiau į Mažosios Lietuvos kultūros paveldo tyrimus. Atgimimo metais pradėjau gilintis į Lietuvos jūrinio paveldo vertybes. Kartu su vyru dalyvavome penkiuose konkursuose, kurie Lietuvai, kaip jūrinei valstybei, buvo itin svarbūs. Publicistiniuose straipsniuose nagrinėjome skaudžius su buvusiu okupaciniu režimu ir Lietuvos, kaip atskiros jūrinės valstybės, laivininkystės kultūros atgaivinimu susijusius klausimus. Dėl to teko fiziškai ir morališkai nukentėti, būti atleistiems iš darbo, ekspedicijose – užpjudytiems šunų, 1997 metais prie namų vyras buvo užpultas, sumuštas, ranka sulaužyta, galvą teko operuoti.

1990–1991 metais kartu su vyru keliaudami pėsčiomis ir dviračiais, pradėjome nuosekliai registruoti Mažosios Lietuvos (Klaipėdos ir Karaliaučiaus krašto) architektūros ir urbanistikos paveldą atlikome papildomą vertybinę rekognoskuotę, pažymėdami duomenis ir idėjas būsimam tradicinių vertybių eksponavimui, kūrybiškiems jų atgaivinimo būdams, projektų koncepcijoms.

Kuo išsiskiria šis regionas šalies kontekste?

Martynas: Moksliškai skiriama Mažoji Lietuva ir Didžioji Lietuva, ši apima Žemaitiją, Aukštaitiją, Dzūkiją ir Suvalkiją. Istorinės aplinkybės lėmė esminį Mažosios Lietuvos skirtingumą. Praeityje Didžiąją Lietuvą po XVI amžiaus dažnai vadindavo Lenkų Lietuva, po 1795 metų – Rusų Lietuva. Mažoji Lietuva nuo 1525 metų gyvavo ir vystėsi pasaulietinės Prūsijos kunigaikštystės, kurios oficiali valstybinė religija buvo liuteronybė, teritorijoje. Protestantiškame krašte atsirado ir gyvavo lietuviška raštija (M. Mažvydas), ten kelis šimtmečius mokyklose vaikai mokyti, pamaldos šventovėse aukotos lietuvių kalba. Mažojoje Lietuvoje veikė kita ekonominė sistema, efektyvesnis Prūsijos valstybės ūkis nei carinės Rusijos nustekentoje Didžiojoje Lietuvoje. Daug veiksnių formavo to krašto išskirtinumą, deja, neretai suprantamą kaip „svetimumą“.

Marija: Kaip žinome, Mažojoje Lietuvoje per protestantų bažnyčią, kunigo Christian Donalitius (jis pats taip pasirašinėdavo, tada šiuolaikinės rašybos nebuvo) poeziją plito lietuviška ir lietuviškumui artima dvasia. Mums brangus turėtų būti Kristijonas Donelaitis, neniekinant ir jo lotyniškos pavardės formos, vokiškų tekstų, kitų tuometinės epochos atspindžių.

Kaip pastebėjo Jus garbingai premijai pristačiusios Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos atstovai, daug prisidėjote, kad Mažosios Lietuvos kultūros paveldo rekonstravimas būtų paremtas duomenimis, o gaivinama tradicija būtų autentiška. Ar istorinių duomenų skelbimas tiesiogiai susijęs su kultūros paveldo rekonstravimu?

Marija: 1990–1991 metais kartu su vyru parengėme Bitėnų-Rambyno kapinaičių, kaip simbolinio Mažosios Lietuvos panteono, atkūrimo ir sutvarkymo koncepciją. Padedant Vydūno draugijai, tuometinei Lietuvininkų bendrijai ir to krašto autochtonams, šviesaus atminimo šilutiškiui želdintojui Juliui Balčiauskui, dovanojusiam ir puoselėjusiam augalus, tęsiame nebyliųjų liudininkų – beveik išnykusios protestantiškos kultūros antkapinių paminklų, kapinių atgaivinimą. Pradžioje atkūrėme medinius krikštus, vėliau – metalo, akmens paminklus. Taip buvo sukurti Mažosios Lietuvos patriarcho Martyno Jankaus šeimos paminklai, pastatytas kompozitoriaus ir Mažosios Lietuvos veikėjo Valterio Kristupo Banaičio kaltinis kryžius, akmens paminklas kultūros veikėjams J. ir M. Vanagaičiams. Aukščiausioje kapinių vietoje prie būsimųjų simbolinių kapų eilės atsirado Vydūno (dr. V. Storostos) antkapis, jo atminimą ženklinantis figūriniais želdiniais ir kukliu akmeniu, atvežtu iš laikinojo palaidojimo vietos Detmonde (Vokietija). Pradėta kurti ir įvadinė panteono dalis – juodos spalvos akmens altorius su Biblija viršuje. Stengiuosi nepataikauti siauram lietuvybės supratimui, bet meninėmis formomis ir ženklais atkurti gilesnius, pamatinius kultūros klodus visų pirma Bitėnų-Rambyno kapinaitėse, Rambyno kalną paliekant kitokių koncepcijų realizavimui.

Martynas: Jau senai suformuluota, kad nepažįstantieji savo istorijos teliks vaikai, nesubrendėliai. Kalbama apie ėjimą į Europą. Civilizuoti kraštai pasižymi ne vien sočiu gyvenimu, bet ir savimonės lygiu. Visapusiškam subrendimui ir išsilavinimui būtinos ir savo krašto istorijos pamokos. Lietuva šiuo klausimu buvo labai nelaiminga. Kai Vakarų šalyse dešimtys išsilavinusių specialistų nagrinėjo savo kraštų istoriją, rengė fundamentalius veikalus, Rusijos okupuotoje Lietuvoje domėjimas praeitimi buvo užgniaužiamas – žinias apie senovę rankiojo pasišventėlis Simonas Daukantas, dar keli šviesuoliai, vėliau savą praeities koncepciją bandė kurti Teodoras Narbutas, negalėjęs remtis jokiais gausiais kitų specialistų tyrimais.

Dar XIX amžiuje Vakarų šalyse leistos fundamentalios knygos apie tų kraštų senųjų kaimų ypatybes. Deja, Lietuvoje beveik iki XXI amžiaus nedaug težinoma apie mūsų senus kaimus, vis dar stinga „abėcėlinių“, chrestomatinių žinių apie praeitį, naujos kartos dar turi klaidžioti nežinioje.

Kaip manote, ar krašto pažinimas, kraštotyrinis darbas nėra iš tų dalykų, kurie ugdo meilę gimtinei, skatina prieraišumą jai? Ar tai negali būti emigracijos stabdis?

Martynas: Be abejo, su savo krašto ir gimtinės praeitimi susipažinęs žmogus, gerai žinantis savo giminės istoriją, protėvių likimus, bus kitoks nei „mankurtas“, nieko nežinąs apie praeitį. Net gyvenimo aplinkybių nublokštas kitur, jis nepamirš gimtinės, gal kada įstengs ir sugrįžti.

Manau, šiandieninėje masinėje emigracijoje kiek atsispindi ir po 1945 metų vykę procesai – draudžiant domėtis tikrąja istorija užaugo jau ne viena krašto praeities nežinančių ir jam abejingų žmonių karta.

Marija: Kol kas belieka pavydėti italams ar kitiems, net ir emigracijoje dažnai palaikantiems savo tradicijas, nepamirštantiems savųjų šaknų. Deja, daugokai išeivių iš Lietuvos lengvai meta šalin savo lietuviškumą.

Kas labiausiai džiugina ir gąsdina šiandieninėje Lietuvoje?

Martynas: Jau ne vieną dešimtmetį gąsdina oficialių žinybų (Kultūros paveldo departamento, Kultūros paveldo centro ir t. t.) neveiksnumas, nesugebėjimas ir nenoras rimčiau rūpintis Lietuvos praeities vertybėmis. Neretai klesti šarlataniškumas („tušti puodai garsiau skamba“). Tai – nebrandžios visuomenės požymiai.

Ne viena savivaldybė daugiau užsiima politinėmis rietenomis, pelningų lėšų skirstymu, o ne ilgalaike stabilia vietinės kultūros politika, kuri teiktų stabilumo tenykščių žmonių gyvenimui.

Džiugina vis dar neišnykstantys pavieniai entuziastai, atskirų žmonių pasišventimas kilniems darbams, pavyzdžiui, tokių, kaip jau Amžinybėn išėjęs šilutiškis Julius Balčiauskas, daugybę metų rūpinęsis Mažosios Lietuvos kultūros paveldo reikalais.

Marija: Gąsdina, kad tradicinę architektūrą nuvertina tiek kūrėjai, tiek vartotojai. Visąlaik norima ją nugriauti, sudeginti kaip senienas ir pastatyti ką nors šiuolaikiško. Apeliuojama į vaikaičius, kuriems esą to reikia. Iš tikro, jei prarasime tuos paskutinius tradiciškumo likučius, laukia labai vienpusiška ateitis.

Kokie darbai kirba Jūsų galvose dabar, ką esate sumanę ateinantiems metams?

Martynas: Tikimės pratęsti ciklą „Mažosios Lietuvos kultūros paveldas“, kurį 2010 metais pradėjo mūsų su Marija veikalas „Mažosios Lietuvos kapinės ir antkapiniai paminklai. 1 knyga“ – Lietuvoje pirmas toks darbas apie vieno etnokultūrinio regiono kapinių paveldą. Netrukus turi pasirodyti mano monografija „Mažosios Lietuvos kaimų istorinė raida. 1 knyga“, kurioje apibūdinami 46 žvejų kaimai prie Kuršių marių. Taip tęsiamas mokslo monografijų ciklas „Lietuvos kaimų istorinė raida“. Tikiuosi išleisti knygas apie dvarų sodybas Pagėgių apylinkėse, panemunių gyvenvietes tarp Smalininkų ir Ragainės.

Marija: Antroje knygoje „Mažosios Lietuvos kapinės ir antkapiniai paminklai“ bus apibūdintos senosios Priekulės apylinkių kapinės, kitose numatome pateikti Kuršių Nerijos, Šilutės, Pagėgių, Vilkyškių, Drevernos, Vanagų ir kitų apylinkių senųjų kapinių tyrimų duomenis.

Rengiame ir rengsime paminklų ir paminklinių ženklų projektus Mažosios Lietuvos istorijos įvykiams, veikėjams, sunaikintoms sakralinėms vertybėms atminti, teiksime siūlymus Klaipėdos krašto gyvenviečių paveldo išsaugojimui.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Daiva ČERVOKIENĖ

© 2013 „XXI amžius“