2013 m. gruodžio 27 d.    
Nr. 47
(2071)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kurianti
Lietuva


ARCHYVAS

2013 metai


XXI Amžius


Kronika

Knygoje įamžintas kunigas

Vytautas Šulskis prie
kun. Pranciškaus Basčio portreto

Knygos „Kun. Pranciškus
Bastys“ viršelis

JURBARKAS. Lapkričio 15 dieną čia pristatyta ariogališkio Vytauto Šulskio knyga „Kun. Pranciškus Bastys“. Renginys prasidėjo giesme ir maldomis prie kunigo kapo Skirsnemunės Šv. Jurgio bažnyčios šventoriuje. Šv. Mišias už kunigą Pranciškų Skirsnemunės bažnyčioje aukojo Jurbarko dekanas mons. Kęstutis Grabauskas ir Skirsnemunės klebonas kun. Egidijus Periokas.

Jurbarko viešojoje bibliotekoje knygos pristatymas prasidėjo Vadžgirio sakralinio ansamblio (vadovė Lina Lukošienė), 2009 metais pelniusio „Aukso paukštę“, atliekamais kūriniais. Sakralios muzikos užburtai pilnutėlei žiūrovų salei bibliotekininkė Jūratė Korsakaitė kaip „mažą vyriškį, bet didelį žmogų“ pristatė knygos autorių V. Šulskį – mokytoją lituanistą, literatą, skaitovą, kraštotyrininką, bibliofilą, bitininką, kataliką, užsispyrusį žemaitį. Su Jurbarku autorius susijęs tuo, kad 1952–1963 metais dirbo Šimkaičių septynmetėje mokykloje. Bibliotekininkė Jūratė prieš gerus metus su juo ten ir susipažino B. Kondrato knygos „Kraštiečių pėdsakais“ pristatyme (V. Šulskio biografija yra šioje knygoje). Jai paklausus, ką dabar rašąs, V. Šulskis atsakė: „Turiu čia parašęs knygą apie kunigą Pranciškų Bastį, bet trūksta lėšų jai išleisti, tai taip jau ir liks...“ Jūratė suprato, kad toks dalykas „likti“ negali, ir sako, nuo pat tos akimirkos neabejojusi, kad knyga bus išleista. Ji padėjo autoriui atnaujinti kontaktus su kunigo giminėmis, surinkti nuotraukas, suorganizavusi išankstinę knygos prenumeratą, jos leidybai surinko lėšų. Prisidėjus V. Šulskio klasės draugams (kunigo P. Basčio mokiniams) bei autoriui pridėjus savų pinigėlių, buvo sukaupta reikalinga suma.

Kun. P. Bastys (1915 10 02–1939 06 03–1984 07 02) gimė Skirsnemunės parapijoje, mokėsi Jurbarko gimnazijoje, Kauno kunigų seminarijoje. 1942–1949 metais buvo Ariogalos parapijos vikaras, mokyklose vaikus mokė tikybos. Čia matė ir patyrė žiauraus karo žingsnius; buvo raginamas trauktis į Vakarus, o atsisakius – ginklu buvo varomas iki Raseinių, bet laimingas atsitiktinumas padėjo – liko dirbti ir aukotis Tėvynėje. Trumpai padirbėjęs Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvu, buvo paskirtas Lekėčių klebonu, vėliau ir Panemunės dekanato dekanu (paskui šis dekanatas buvo padalytas Aleksoto ir Šakių dekanatams). Nuo 1959 iki 1970 metų dirbo Tytuvėnų klebonu. Tai buvo sunkiausi jo darbo ir veiklos, bet kartu ir gražiausio žydėjimo, kaip kunigo sielovadininko ir sumanaus statybininko ir restauravimo vadovo, metai. Pirmiausia pakeitęs susidėvėjusį bažnyčios stogą (dengė pats kartu su kitais darbininkais), restauravo visą bažnyčios ansamblį, lyg žadindamas iš gilaus miego didžius meno šedevrus. Kai pavargo, pasiprašė iškeliamas. Vienuolika metų uoliai darbavosi klebonaudamas Seredžiuje. Bet jau smarkiau pradėjo sirguliuoti ir buvo paskirtas Ukmergės altaristu. Mirė 1984 m. liepos 2 d. Ukmergėje, o palaidotas tėviškėje, Skirsnemunės bažnyčios šventoriuje. Kunigo Pranciškaus gyvenimas, anot amžininkų, buvo nužymėtas malone, darbu ir kančia. Tikintieji sakydavę, kad jis labai panašus į šv. Pranciškų Asyžietį. Gal neatsitiktinai ant jo rašomojo stalo gulėjo Leonardo Andriekaus eilėraštis „Šv. Pranciškaus malda mirštant“.

Knygos autorius V. Šulskis nuveikė išties didžiulį darbą – pervažiavo Lietuvą, rinkdamas žmonių atsiminimus, kunigo laiškus, nuotraukas, kunigų pamokslus, sakytus per kun. P. Basčio laidotuves ir mirties metinių minėjimus. Atrinko kunigo laiškus, dienoraščių ir asmeninių užrašų fragmentus. Knygą autorius pradėjo rašyti 1990 metais. Tuo metu dar ne visi žmonės buvo patikėję, kad su nepažįstamais žmonėmis galima atvirauti, todėl kai kurie kunigai savo atsiminimų taip ir nepateikė. Užgriuvus bėdoms (mirė žmona, sušlubavo paties sveikata), mokytojas knygos rašymą buvo pamiršęs. Jis pats savo eilėraščiuose rašo: „Visa žemė mirė“, „Iš mano pasaulio iškrito ir gėlės, ir laimė visa“, „Einu tartum šešėlis, tartum pametęs galvą“. Taigi knygos rašymas atsinaujino 2012 metų rudenį. Paaiškėjo, kad autorius turi dar ne visą medžiagą – kunigo laiškai ir dienoraščiai likę pas jo seserį, kuri per tą laiką jau irgi iškeliavo į Amžinybę... Su Dievo pagalba viskas atsirado ir sugulė knygon.

V. Šulskis padėkojo už pagalbą J. Korsakaitei ir konkrečiais pavyzdžiais papasakojo apie šventuoju vadinamą kunigą Pranciškų Bastį. O savo kalbos pabaigoje paskaitė (atmintinai!) Lacrimos eilėraštį „Kokio norime Tavęs“. Bibliotekininkė sakė, kad už finansinę pagalbą pirmiausia reikia dėkoti kunigo Basčio giminėms ir visam gimtajam Geišių kaimui. O dėl kitokios pagalbos, tai ji buvusi prasta pagalbininkė: nesugebėjo autoriaus įtikinti netgi tuo, kad žino kaimo, kuriame gyvena, pavadinimą. Knygoje liko klaidų – autorius atkakliai nenorėjo jų ištaisyti. „Bet svarbiausia ne tai, – sakė ji. – Svarbiausia, kad knyga yra, mes laikome ją savo rankose ir iš jos į mus žvelgia didelė, šviesi, graži asmenybė... Gerų, protingų akių, žmones mylintis ir žmonių mylimas kunigas. Skaitydami knygą, galime atgaivinti savo prisiminimus, sužinoti naujų faktų, galime šią knygą pasiūlyti paskaityti bet kam, su pasididžiavimu pasakydami: „Štai kokį mes turime kunigą!“

Ištraukėlių iš kunigo dienoraščių ir laiškų paskaitė A. Giedraičio-Giedriaus gimnazijos devintokės Dovilė ir Martyna. Tą pačią gimnaziją 1934 metais baigė ir Pranciškus Bastys.

Savo dėdę prisiminusi kunigo dukterėčia M. Janavičienė sakė, kad dabar, iš svetimų žmonių, apie jį sužinojusi daug naujo. Ji visų giminių vardu padėkojo autoriui ir bibliotekininkei Jūratei už pastangas prisidedant prie knygos atsiradimo ir šio renginio organizavimo.

Renginio metu demonstruotos skaidrės su kunigo bei jo šeimos nuotraukomis ir bažnyčių, kuriose dirbo, vaizdais.

Kaip paskutinį šventės akcentą jo vedėja Jūratė perskaitė keletą kunigo parapijiečių minčių apie jį: „Bastelis – taip mes iš meilės jį vadinom... Tai buvo Kristaus kunigas“, „Kur buvo kančia, ten budėjo kunigo Basčio širdis“, „Viską darė tobulai ir iš kitų reikalaudavo tobulo darbo. Jo visas gyvenimas buvo pamokslas be žodžių“, „Prie kapo duobės jis buvo pavadintas dvasios kunigaikščiu. Ilgai jis bus bažnyčios pasididžiavimas ir pavyzdys kunigams“.

Renginyje veikė V. Šulskiui skirta literatūros paroda. Visas joje buvusias eilėraščių knygas bibliotekai dovanojo autorius.

Jūratė Korsakaitė,
Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
vyresnioji bibliotekininkė kraštotyrai

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija