Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Kurianti
Lietuva

Brolybė, taika ir atvirumas Dievui

Apie popiežiaus Pranciškaus kreipimąsi Pasaulinei taikos dienai

Mindaugas BUIKA

Šventasis Tėvas paleidžia taikos balandį

Pranciškaus Asyžiečio tradicijos pratęsimas

Dar kartą patvirtindamas žymiausio broliškos artimo meilės ir taikos skleidėjo šv. Pranciškaus Asyžiečio (1181–1226) vardo pasirinkimo prasmingumą, popiežius Pranciškus savo pirmajam kreipimuisi 2014 metų Pasaulinei taikos dienai parinko temą „Brolybė – taikos pamatas ir kelias į taiką“. Toks kasmetinis taikos minėjimas Katalikų Bažnyčioje jau 47-ąjį kartą vyks per Naujųjų metų šventę, sausio 1-ąją, kuri liturgijoje minima ir kaip Švč. Mergelės Marijos, Dievo Sūnaus Gimdytojos, iškilmė. Kad šis sutapimas neatsitiktinis ir pamaldumo Marijai bruožas taikos skelbimui svarbus, patvirtina ir tai, kad kreipimąsi Šventasis Tėvas paskelbė gruodžio 8 dieną Švč. Mergelės Marijos Nekalto prasidėjimo liturginėje šventėje. Po kelių dienų pristatydamas šį solidų dokumentą, kuriame brolybė, kaip esminė žmogiškų taikos santykių dimensija, nagrinėjama iš Šventojo Rašto ir Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo pozicijų, Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas afrikietis kardinolas Piteris Turksonas (Peter Turkson) dar kartą priminė, kaip po išrinkimo į apaštalo Petro sostą popiežius Pranciškus žurnalistams aiškino vardo pasirinkimo priežastis. „Pranciškus yra taikos žmogus, tad jo vardas įsismelkė man į širdį... Man jis – neturto ir taikos vyras, kūriniją mylintis ir globojantis vyras... Jis yra žmogus, teikiantis mums taikos dvasią, neturtėlis...“ – kalbėjo Šventasis Tėvas kovo 16 dienos audiencijoje apie šv. Pranciškų Asyžietį, kurio dažniausias kreipinys buvo „brolis“.

Kronika 

Paroda, atskleidžianti autentišką katalikišką žemaičių tikėjimą

Kan. teol. lic. Andriejus Sabaliauskas

Parodos lankytojai įdėmiai apžiūri eksponatus

Gruodžio 5 dienos popietę Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame muziejuje, iškilmingai atidaryta paroda „Žemaičių krikšto ženklai“ – jau antroji paroda šiais metais, skirta Žemaičių krikšto 600 sukakčiai paminėti. Pirmoji tokio pobūdžio paroda, arba šios parodos pirmoji dalis, iškilmingai buvo atidaryta gegužės 24 dieną, kada pagrindinis dėmesys buvo skirtas Žemaičių vyskupijos istorijai.

Šios parodos atidaryme dalyvavo Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė, Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, jo augziliaras ir generalvikaras vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, Vyriausybės atstovas Julius Ratkus, Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos rektorius kan. Viktoras Ačas, kiti šios seminarijos vadovai bei visi klierikai, Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos rektorius mons. Žydrūnas Vabuolas, Lietuvos Vyskupų Konferencijos generalinis sekretorius kun. Kęstutis Smilgevičius ir kiti sekretoriato darbuotojai, Telšių miesto ir savivaldybės administracijos direktorius Saulius Urbonas, istorikas prof. Vytautas Ališauskas ir kiti iškilūs svečiai, mokslininkai bei muziejin inkai.

Kronika

Apdovanoti medžio drožėjų konkurso nugalėtojai

Pirmąją vietą užėmęs medžio drožėjas iš Alytaus Artūras Janickas ir jo kūrinys „Šv. Jonas Nepomukas“

Vilnius. Lapkričio 30 dieną Šv. Jono gatvės galerijoje įvyko III Lietuvos medžio drožėjų kūrinių parodos-konkurso „Šventieji ir piligrimai“ uždarymo renginys, kurio metu apdovanoti konkurso nugalėtojai.

Konkurso darbų paroda vyko lapkričio 6–30 dienomis Šv. Jono gatvės galerijoje Vilniuje. Parodoje dalyvavo 24 liaudies menininkai iš visų Lietuvos geografinių regionų (Žemaitijos, Aukštaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos), buvo eksponuojami 44 konkursiniai darbai. Parodoje buvo pristatoma penkiolika skirtingų šventųjų ir Jėzaus, angelų, piligrimų skulptūrėlių, Jėzaus nukryžiavimo, pietos ir keletas kitų skulptūrinių kompozicijų.

Etnografija

Advento giesmių tradicija

Kazimiera Statkuviene dalijasi prisiminimais apie kalėdojimo tradiciją. Dešinėje – kun. Saulius Stumbra

KLAIPĖDA. Gruodžio 7-ąją Etnokultūros centre susirinko miestelėnai ir svečiai į „Tradicinių giedojimų“ ciklo vakarą „Adventinės giesmės“. Vakaro metu adventines giesmes giedojo Vilniaus Bernardinų parapijos kantičkinių giesmių kolektyvas, vadovaujamas Zitos Dragūnaitės, vakarą vedė Klaipėdos universiteto doktorantas kun. Saulius Stumbra.

Nepabūgę siautusios vėtros susirinkę vakaro dalyviai, turėjo puikią progą pasiklausyti ir kartu pagiedoti Advento liturginiam metui skirtų giesmių. Svečiai iš Vilniaus pasidalijo iš senelių išmoktų ir ekspedicijų metu surinktų giesmių turtais, turtingomis melodijomis ir iškalbingais tekstais, kurie ir po kelių šimtų metų sugeba prakalbinti modernų žmogų, kviesdami apmąstyti tikėjimo paslaptis.

Laikas ir žmonės

Sakraliniai portretai praturtino miesto paveldą

Jolanta Račaitė

Prisiliesti prie sakralinių portretų tapybos žanro marijampolietei menininkei Neringai Krivičienei buvo tarsi likimo dovana

Sakralinė tapyba – specifinis žanras. Daugiausia šio meno darbų sukurta ankstesniais, sakralinio meno klestėjimo laikais, ypač Bizantijos epochoje. Vis dėlto šis specifinis meno paveldo fondas atnaujinimas ir dabar, nauji sakralinio meno kūriniai papuošia bažnyčias bei vienuolynus. Tik tai atsitinka ne taip jau dažnai (turime mintyse ne restauravimą) ir toli gražu ne kiekvienam šių dienų menininkui tenka prisiliesti prie šio žanro specifikos.

Palankiai susiklosčiusios aplinkybės atitiko menininkės kūrybos pobūdį

Marijampolietė menininkė, Dailės mokyklos mokytoja Neringa Krivičienė šią retą galimybę turėjo. Jos nutapyti kunigo Vincento Senkaus, Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio portretai papildė mieste įsikūrusio Marijonų vienuolyno fondus, o šios menininkės sukurtas kunigo, istoriko bei visuomenės veikėjo Jono Totoraičio portretas dabar eksponuojamas Kazio Griniaus muziejuje. Portretų etapo tąsa, kurią sąlygojo minėtų sakralinių kūrinių tapymas – jau pasauliečių LDK kunigaikščio Vytauto Didžiojo ir grafienės Pranciškos Butlerienės atvaizdai. Pirmasis iš jų dabar – Kraštotyros muziejaus, antrasis – Marijampolės kolegijos nuosavybė.

Penktadienio pokalbiai

Jono Basanavičiaus premijos laureatai rekonstruoja Mažosios Lietuvos kultūros paveldą

Kultūros ministras Šarūnas Birutis ir Jono Basanavičiaus premijos laureatai Marija ir Martynas Purvinai Algirdo Miko Žemaitaičio nuotrauka

Marija ir Martynas Purvinai – architektai, istorikai ir etnografai, su dviračiais apkeliavo bene visą šalį tyrinėdami senuosius Lietuvos kaimus ir liaudies architektūrą, urbanistiką, kraštovaizdį, fiksuodami, piešdami ir fotografuodami etnografines sodybas ir statinius, senas kapines ir įdomesnius antkapius jose. Šiemet už etninės architektūros, Mažosios Lietuvos kultūros tyrimus ir populiarinimą jiems skirta prestižinė 1992 metais įsteigta Jono Basanavičiaus premija. Architektus premijai pristatė Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija. Šiam sprendimui pritarė Vyriausybė. Premijos teikėjų teigimu, M. Purvinas ir M. Purvinienė savo darbais daug prisidėjo, kad Mažosios Lietuvos kultūros paveldo rekonstravimas būtų paremtas faktais, o gaivinama ir tęsiama tradicija būtų autentiška.

Penktadienio pokalbiai

Meilė tėvynei prasideda nuo gimtinės

Skulptorius prof. Gediminas Karalius

Prof. Gediminas KARALIUS – vienas pirmųjų nepriklausomos Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų. Su žinomu skulptoriumi, kuris šiemet minėjo 71-ąjį gimtadienį, kalbėjosi žurnalistas Bronius VERTELKA.

Jūsų gyvenimas bėga tarp Vilniaus ir Vadoklių. Kas jus čionai atveda?

Traukia arčiau į ten, iš kur išėjau, didžiulė tėviškės trauka. Kaip gandrai grįžta pavasarį, taip ir žmogų  trauka grįžti į tą aplinką, kur gimė, kur augo, kas yra pažįstama ir priimtina. Nenorėjau ateiti visiškai tuščias, todėl Vadokliuose pastačiau paminklą Vyčio apygardos partizanams atminti.

Paveldas

Baigti unikalia fasadų sienine tapyba pasižyminčios bažnyčios restauravimo darbai

Eimantė Daukšaitė

Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčia Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

Unikali medinė daugiakampė Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčia pastaraisiais metais sulaukė didelio restauratorių dėmesio ir šiandien beveik visi darbai yra baigti.

Bažnyčia nuo 2011 metų tvarkyta keliais etapais. Pirmiausia dėl avarinės stogo padėties, kai kolonos galėjo nebeatlaikyti stogo svorio ir šis būtų įgriuvęs, sutvirtintos konstrukcijos, o pats stogas uždengtas skarda. Vėliau atlikti papuvusių tašytų rąstų sienų restauravimo darbai, sienojų apkalimas lentomis ir dažymas. Restauruoti langai, priekinės ir šoninės durys, laiptai, akmeninis šiaurinio fasado grindinys, tinkuotos kolonos, pakeista lietaus nuvedimo sistema. Restauravimo darbų projekto vadovė – Audronė Lainauskaitė.

Paveldas

Atgijo bažnyčios stogas

Gelvonų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia

Gelvonai. Lapkričio pirmomis savaitėmis Širvintų rajone baigtas restauruoti Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios stogas. Gelvonų miestelyje esanti bažnyčia prieš restauravimo darbus buvo prastos būklės – dėl surūdijusios stogo dangos į maldos namų vidų jau sunkėsi vanduo. Tvarkomieji paveldosaugos darbai pradėti vykdyti 2012 metų gegužę. Nuo to laiko atlikti medinių bažnyčios stogo konstrukcijų restauravimo darbai, mediena padengta medžiagomis, saugančiomis nuo gaisro, graužikų, puvimą sukeliančių mikroorganizmų, pelėsių ir grybelių. Darbų metu restauruoti trys kryžiai, atlikti stogo skardinės dangos ir kitų fasado elementų apskardinimo darbai. Pakeista lietaus nuvedimo ir įrengta apsaugos nuo žaibo sistemos. Kultūros paveldo objekto restauravimo darbų vadovas – Zenas Kaminskas, darbų rangovas – UAB „Nivara“.

Šv. Mikalojaus bažnyčioje – šv. Mišios Rytų katalikų apeigomis

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Šv. Mikalojaus bažnyčioje Evangeliją skaito kun. t. Pavlo Jachimecas OSBM, kairėje stovi Vilniaus dekanas, parapijos klebonas kun. Medardas Čeponis

Šv. Mikalojaus bažnyčioje šį pavasarį, balandžio 30 dieną, šv. Mišias rusų kalba aukojo Vladimiro (prie Kliazmos) Švč. Mergelės Marijos, Rožinio Karalienės, bažnyčios klebonas t. Sergiejus Zujevas kartu su parapijos klebonu dekanu kun. Medardu Čeponiu ir vikaru dr. kun. Mindaugu Ragaišiu. Tąkart aštuoni piligrimai iš Rusijos keliavo Dievo tarno arkivyskupo M. Reinio vardo įamžinimo keliais Lietuvoje. Šv. Mikalojaus bažnyčia daug kuo sietina su šiuo Dievo tarnu, jis įamžintas lango prie Šv. Mikalojaus altoriaus vitraže.

Išnašos

Jam visa Lietuvos žemė buvo šventa

Romas BACEVIČIUS

Knygos „Vyčio apygardos partizanų vadas Danielius Vaitelis-Briedis“ viršelis

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) šiemet išleido naują leidinį „Vyčio apygardos partizanų vadas Danielius Vaitelis-Briedis“. Jį parengė jonaviškis Vaclovas Slivinskas. Knyga išėjo minint D. Vaitelio 100-ąsias gimimo ir 65-ąsias žūties metines. Jis gimė 1913 m. rugpjūčio 5 d. Panevėžio apskrities Vadoklių valsčiaus Geležių kaime, o žuvo 1948 m. gegužės 13 d. Taujėnų valsčiuje, Lėno miške prie Juodsvinės kaimo, kartu su savo pavaduotoju Jonu Kilijonu-Miku ir štabo apsaugos būrio vadu Antanu Šyviu-Šalapka atsitiktinai užklupus čekistams. Kartą D. Vaitelis yra pasakęs: „Kai aš žūsiu, neieškokit mano kapo, nes Lietuvoje yra visur šventa žemė“.

Kariuomenės kūrėjų savanorių dovanos

Knygos susilaukė moksleivių dėmesio

Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius (toliau – LKKSS VAS) gruodžio 13 dieną aplankė Šalčininkų rajono Jašiūnų ,,Aušros“ vidurinę mokyklą. Jos bibliotekai buvo perduota dovana – 27 dėžėse daugiau kaip 700 knygų, skirtų 200 visų amžiaus grupių mokyklos moksleivių ir 30 mokyklos mokytojų. Knygų perdavimo renginio metu pilnutėlėje aktų salėje kariuomenės kūrėjai trumpai papasakojo apie organizacijos istoriją, tikslus ir nuveiktus darbus. Buvo priminta, kad ši lietuvybės rėmimo akcija jau ketvirtoji Šalčininkų krašte per dvejus metus (2012 metais knygų buvo perduota Baltosios Vokės, Poškonių ir Dieveniškių lietuviškoms mokykloms), tačiau ši yra pati solidžiausia. Vyrai juodomis beretėmis paaukojo daugiau kaip 3000 Lt naujoms knygoms nusipirkti, o sudėjus kitų organizacijų ir piliečių paaukotus pinigus bei padovanotas knygas akcijos bendra vertė viršijo 10 tūkst. litų sumą. Gera žinia ir tai, kad akciją parėmė kur kas daugiau institucijų bei visuomenės atstovų nei pernai. Tarp jų buvo Vilniaus universiteto profesūra ir buvę auklėtiniai, prof. Vytautas Landsbergis, Krašto apsaugos ministras Juozas Oleka, Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Arvydas Pocius, Specialiųjų operacijų pajėgų Kovinių narų tarnyba, Vytauto Didžiojo Jėgerių batalionas, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos, „Geležinio Vilko“ brigados karininkai, Lietuvos šaulių sąjungos, LKKSS Marijamolės ir Šiaulių skyrių, Tautininkų sąjungos nariai, UAB „Grota“ darbuotojai, Lietuvos karininkų sąjungos Jonavos skyriaus atsargos kariai, Lietuvos mažų ir vidutinių leidėjų asociacija.

Lietuva neoliberalizmo vandenynuose

Edvardas ŠIUGŽDA

Mūsų politikai mėgsta pasidžiaugti, kad įstojimas į Europos Sąjungą ir NATO padarė tai, kad Lietuva per visą savo istoriją niekada nebuvo tokia saugi ir klestinti, kokia yra dabar. Tačiau tokių kalbėtojų pateikiamas prieškario ir dabartinės Lietuvos valstybingumo dvidešimtmečių lyginimas, visada įžvelgiant didesnius dabartinės Lietuvos valstybės „pasiekimus“, nėra įtikinamas ne vien todėl, kad 1940 metais buvo prarasta nepriklausomybė, anot jų, liudijanti autoritarinės ir nedemokratinės „smetoninės“ Lietuvos nesėkmę, bet peržiūrėjus pavojingas demografinių pasikeitimų tendencijas. Štai prieškario Lietuvos Respublikos metais šalies gyventojų skaičius išaugo nuo maždaug 2,6 milijono iki daugiau kaip 3 milijonų, o posovietinės nepriklausomybės laikotarpiu Lietuva nuo 3,7 milijono sumažėjo iki mažiau nei 3 milijonų. Nagrinėjant pragmatiškai, atkreiptinas dėmesys į mūsų tariamai „sustiprėjusią“ gynybinę galią: jeigu 1940 metais Lietuvos karinėse oro pajėgose buvo 120 lėktuvų ir beveik pusė jų – Lietuvoje pagaminti Antano Gustaičio sukonstruoti ANBO kartu su prancūziškais karo lėktuvais, tai dabartinės Lietuvos oro erdvę saugo keturi NATO naikintuvai ir daugiau nieko. O juk prieškario Lietuva savo ūkį kelti buvo pradėjusi „nuo žagrės“, ko, deja, negalima pasakyti apie dabartinę Lietuvą. Kodėl įvyko tokia disproporcija? Paprasčiausiai todėl, kad Lietuvos piliečiai važiuoja dirbti ir mokėti mokesčių į šalis, gaminančias arba įstengiančias įpirkti šiuolaikinius naikintuvus. Tokių išvykusių piliečių susidarė jau beveik milijonas. Taip lietuviai prisideda prie tų šalių gerovės kūrimo, tačiau nykstanti Lietuva gauna „oro policijos“ apsaugą. Bet politinis Lietuvos elitas nė nerausta iš gėdos dėl tokios iškaulytos „dovanos“. Jis giriasi tautai, kad pavyko „išsikovoti“ „oro policijos“ misijos pratęsimą.

Atsisveikinimas

Sausio 2-ąją sukaks 22 metai, kai vadovauju katalikiškam laikraščiui „XXI amžius“ – tiek laiko praėjo nuo 1992 metų sausio antrosios, kai pradėjau dirbti redakcijoje. Visko patyriau – ir džiaugsmo, ir nuoskaudų, ir netekčių, ir praradimų – ir žmogiškąja, ir plačiąja prasme. Tačiau dabar tenka pagaliau pasakyti – gana, tenka išeiti iš vyr. redaktoriaus pareigų! Ir tai ne tik dėl didžiulio neįsivaizduojamo krūvio, kuris tenka dirbančiam laikraštyje darbuotojui. Ir ne dėl prarastos sveikatos, kuriai dėmesio niekada negalėjau skirti – 12–15 valandų per parą tenka skirti darbui prie kompiuterio. Tai – greičiau atsakas į tuos nesusipratimus, patirtas skriaudas, netgi pažeminimus, apie kuriuos nelabai norėtųsi kalbėti. Aišku, išties pradžiugina, kai gatvėje sutiktas nepažįstamas žmogus pasisveikina ir apsikabindamas sako: „Nuoširdžiai dėkoju už katalikišką laikraštį. Tai – puikus laikraštis, labai jo pasiilgstu – užsiprenumeruoti nepajėgiu, tad įsigyju bažnyčioje, bet ne visada galima rasti ir gauti. Tik kaip nors išlaikykite jį, neapleiskite“. Deja, padėtis yra niūresnė. Ne visada galime tikėtis, kad bet kurioje bažnyčioje jūs rasite „XXI amžių“, kad bet kuris tikintysis skaito katalikišką laikraštį, dažniau sutiksite tokį kataliką, kuris apie šį laikraštį, einantį jau 24-tus metus, netgi nėra girdėjęs, nes ne visi dvasininkai paragina jį skaityti, ne visur galima jį pamatyti. Tačiau dėl tų mūsų nuoširdžių skaitytojų, dėl tų, kurie laukia katalikiškojo „XXI amžiaus“, nes 50 metų negalėjo skaityti jokio katalikiško laikraščio (nebent pogrindyje leisto leidinio, kurio skaitymas okupacijos metais galėjo užtraukti didelę nemalonę), ir verta buvo dirbti.