2013 m. gruodžio 27 d.    
Nr. 47
(2071)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Brolybė, taika ir atvirumas Dievui

Apie popiežiaus Pranciškaus kreipimąsi Pasaulinei taikos dienai

Mindaugas BUIKA

Šventasis Tėvas paleidžia taikos balandį

Lapkričio 25 dieną popiežius
Pranciškus audiencijoje Vatikane
priėmė Rusijos prezidentą
Vladimirą Putiną ir aptarė
su juo tragišką krikščionių padėtį
pilietinių kovų apimtoje Sirijoje

Pranciškaus Asyžiečio tradicijos pratęsimas

Dar kartą patvirtindamas žymiausio broliškos artimo meilės ir taikos skleidėjo šv. Pranciškaus Asyžiečio (1181–1226) vardo pasirinkimo prasmingumą, popiežius Pranciškus savo pirmajam kreipimuisi 2014 metų Pasaulinei taikos dienai parinko temą „Brolybė – taikos pamatas ir kelias į taiką“. Toks kasmetinis taikos minėjimas Katalikų Bažnyčioje jau 47-ąjį kartą vyks per Naujųjų metų šventę, sausio 1-ąją, kuri liturgijoje minima ir kaip Švč. Mergelės Marijos, Dievo Sūnaus Gimdytojos, iškilmė. Kad šis sutapimas neatsitiktinis ir pamaldumo Marijai bruožas taikos skelbimui svarbus, patvirtina ir tai, kad kreipimąsi Šventasis Tėvas paskelbė gruodžio 8 dieną Švč. Mergelės Marijos Nekalto prasidėjimo liturginėje šventėje. Po kelių dienų pristatydamas šį solidų dokumentą, kuriame brolybė, kaip esminė žmogiškų taikos santykių dimensija, nagrinėjama iš Šventojo Rašto ir Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo pozicijų, Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas afrikietis kardinolas Piteris Turksonas (Peter Turkson) dar kartą priminė, kaip po išrinkimo į apaštalo Petro sostą popiežius Pranciškus žurnalistams aiškino vardo pasirinkimo priežastis. „Pranciškus yra taikos žmogus, tad jo vardas įsismelkė man į širdį... Man jis – neturto ir taikos vyras, kūriniją mylintis ir globojantis vyras... Jis yra žmogus, teikiantis mums taikos dvasią, neturtėlis...“ – kalbėjo Šventasis Tėvas kovo 16 dienos audiencijoje apie šv. Pranciškų Asyžietį, kurio dažniausias kreipinys buvo „brolis“.

Kreipimosi Pasaulinei taikos dienai įžangoje jis pabrėžia, kad tikroji taika ir socialinis teisingumas tiesiog neįmanomi be įsitvirtinusio broliško dvasingumo žmonių santykiuose, kuris remiasi pripažinimu, jog visi esame Dievo vaikai, susieti antgamtine tėvyste. Brolybės skatinimui yra svarbi prigimtinė šeima, kurioje tikrosios brolybės pradedama mokytis, per tėvo ir motinos papildančius vaidmenis auklėjant vaikus. „Šeima yra bet kokios brolybės šaltinis ir taikos pamatas bei pirmutinis kelias link jos, nes ji pašaukta savo meile užkrėsti pasaulį“, – rašo popiežius Pranciškus. Dabartiniame pasaulyje dėl žmonių mobilumo ir besiplėtojančios išvystyta technologija paremtos komunikacijos tarpusavio ryšių gausėja, tačiau brolybės stiprėjimo nejuntama. Dokumente primenama teisinga popiežiaus emerito Benedikto XVI pastaba, kad „globalizacija padaro mus kaimynais, bet ne broliais“. Už tai atsakinga tikėjimo krizė su visiems bendro ir visus mylinčio Dievo Tėvo supratimo stoka, brolybę ugdančios šeimos krizė bei naujų ideologijų iškilimas su perdėto individualizmo, egocentrizmo ir globalinio abejingumo įsivyravimu. Reikšdamas susirūpinimą dėl tokios padėties, Šventasis Tėvas savo Kreipimesi perspėja dėl „atmetimo“ mentaliteto įsivyravimo, kuris „skatina niekinti ir likimo valiai palikti silpniausius, tuos, kurie laikomi „beverčiais“ (arba tiesiog juos sunaikinti per „nepatogių“ negimusių kūdikių žudymą atliekant abortus arba „švelnų susidorojimą su sunkiais ligoniais ir seneliais taikant eutanaziją – M. B.).

Šventasis Raštas apie Dievo tėvystę

Pristatydamas pašaukimo į brolybę bei kliūčių jos įgyvendinimui ištakas Biblijoje popiežius Pranciškus primena Pradžios knygos pasakojimą apie pasaulio sukūrimą. Anot jo, visi esame pirmųjų tėvų Adomo ir Ievos palikuonys, kitų broliai ir seserys. Tačiau jau patys pirmieji jų sūnūs – Kainas ir Abelis – savo santykiuose neįvykdė šio pašaukimo sąlygų: vyresnysis brolis Kainas, kuris buvo žemdirbys, supykęs, kad Dievas priėmė ne jo, bet jaunesnio brolio Abelio, gyvulius auginusio piemens, auką, jį iš pavydo nužudo. Dėl to yra Dievo pasmerkiamas. Taigi atsisakant priešintis blogiui yra paniekinamas Dievo planas į pirminį pašaukimą būti tikru dvasiniu dangiškojo Tėvo vaiku ir elgtis su kitu kaip su savo broliu. Pasakojimu apie Kainą ir Abelį mokoma, kad žmonijai įdiegtas pašaukimas broliautis, tačiau jai būdinga ir dramatiška galimybė tą pašaukimą išduoti, daro išvadą Šventasis Tėvas. Jis pabrėžia, kad apie tai liudija visa istorija ir dabartis su gausybe karų bei kitų neteisybių: „Daugybė žmonių miršta nuo rankos brolių ir seserų, negebančių laikyti save tokiomis abipusiškumui, bendrystei ir pasiaukojimui sukurtomis būtybėmis“.

Tikrosios brolybės atkūrimui reikia grąžinti tikėjimą, kad vienas vienintelis Tėvas yra Dievas ir todėl mes visi esame broliai, kaip moko Jėzus Kristus (plg. Mt 23, 8–9). Ir ši krikščioniška Dievo tėvystės samprata, anot popiežiaus Pranciškaus, yra „ne kokia nors abstrakti, miglota ir istoriškai neveiksminga tėvystė, bet asmeninė, kryptinga ir nepaprastai konkreti Dievo meilė kiekvienam žmogui“. Ta tikroji brolybė pirmiausia atkuriama Jėzuje Kristuje, kuris per savo meilę Tėvui iki kryžiaus mirties atpirko žmogiškąją prigimtį. Taip „Kristus tampa nauju ir galutiniu pradu mūsų visų, pašauktų atpažinti Jame vienas kitą kaip brolius, nes visi esame to paties Tėvo vaikai“, – aiškina popiežius Pranciškus. Tada kiekvienas žmogus „kitą gali priimti ir mylėti kaip Dievo sūnų ar dukterį, kaip brolį ar seserį ir nelaikyti jo prašalaičiu, varžovu ar net priešu“. Tokioje Dievo šeimoje nebėra „išmestinų gyvybių“, įskaitant negimusius kūdikius, nes visi yra lygūs bei gerbiami, priskiriant jiems neatšaukiamą žmogiškąjį kilnumą bei brolių ar seserų statusą.

Krikščioniškas solidarumas įveikiant skurdą

Priminęs, ko apie tikrąją brolybę ir taiką moko Šventasis Raštas, popiežius Pranciškus panagrinėja kai kuriuos šiuo atžvilgiu svarbius savo pirmtakų mokymo bruožus. Jis prisimena Dievo tarno Pauliaus VI encikliką „Populorum Progressio“, paskelbtą 1967 metais prieš jo istorinį apsilankymą Lotynų Amerikoje. Toje enciklikoje pabrėžęs, kad brolybės dvasią turi priimti ne tik individai, bet ir tautos, ypač jų vadovai, popiežius Paulius VI politikos veikėjams iškelia tris įpareigojančius reikalavimus: kad turtingos tautos padėtų mažiau išsivysčiusioms, kad silpnesnių ir stipresnių tautų santykiai būtų teisingesni, kad būtų kuriama žmoniškesnio pasaulio aplinka, kurioje visi turėtų ką nors duoti ir kiekvienas kažką gauti. Nurodydamas palaimintojo Jono Pauliaus II socialinę encikliką „Sollicitudo Rei socialis“, paskelbtą 1987 metais, pačiose didžiųjų politinių permainų Rytų Europoje išvakarėse, Šventasis Tėvas aiškina, kad brolybė yra nedalomas gėris: arba visų, arba niekieno. Jis akcentuoja, kad jo pirmtako enciklikoje iškelta „opus solidaritatis“ (solidarumo darbai) yra principinis brolybės praktinės reikšmės pagrindas – tvirtas įsipareigojimas bendrajam gėriui, nesivadovavimas pelno troškimu ir valdžios siekiu, tarnavimas kitiems iki visiško atsidavimo. Toks yra krikščioniškas solidarumas, kuris iškelia prielaidą, kad artimas žmogus yra mylimas ne vien dėl jo asmeninių teisių ir lygybės bei orumo pripažinimo, bet ir todėl, kad jis yra „gyvo Dievo paveikslas, atpirktas Kristaus krauju ir nuolat veikiamas Šventosios Dvasios“, taigi jis yra dvasinis brolis.

Pagaliau popiežius Pranciškus remiasi savo tiesioginio pirmtako popiežiaus emerito Benedikto XVI enciklika „Caritas in veritate“, išleista 2009 metais, kurioje aiškinama, jog tik iš naujo atradus ir vėl ėmus branginti broliškus santykius yra įmanoma veiksmingai kovoti su materialiniu ir dvasiniu skurdu bei įvairiomis patologinės priklausomybės formomis. Šventasis Tėvas pabrėžia, kad šalia absoliutaus skurdo, kuris daugelyje pasaulio vietų mažėja, dabar atsiranda santykinio skurdo formos. Čia kalbama apie stiprėjančią nelygybę tarp žmonių ir tautų. Ji yra sąlygojama istorinio bei kultūrinio konteksto. „Šiuo atžvilgiu brolybės principui skatinti būtina imtis neatidėliotinų ir veiksmingų politinių priemonių, galinčių laiduoti žmonėms, kad yra lygūs savo kilnumu bei pagrindinėmis teisėmis“. Tai skatina didesnį kapitalo, paslaugų, išsilavinimo, sveikatos apsaugos ir technologijų prieinamumą, kad kiekvienas turėtų galimybę išreikšti bei įgyvendinti savo gyvenimo planus bei visapusiškai vystytis kaip asmuo. Pagaliau brolybės skatinimas įveikiant skurdą dalijantis savo gėrybėmis ir bendruomeniškumo patirtimi, iškelia blaivumo, santūrumo, nuosaikumo liudijimo savo gyvenime svarbą. Šiuo atžvilgiu sekimas neturtą liudijusiu Jėzumi Kristumi „galioja ne tik pašvęstiesiems asmenims, duodantiems neturto įžadą, bet ir gausybei atsakingų šeimų bei piliečių, tvirtai tikinčių, kad broliški santykiai su artimu yra vertingiausia gėrybė“, – rašo popiežius Pranciškus. Jis pabrėžia, kad būtent ekonominės ir finansų krizės pasekmės turi skatinti permąstyti ne tik ūkinės plėtros modelius, bet ir kiekvieno gyvenimo būdą iš naujo atrandant išminties, saikingumo, teisingumo ir tvirtumo dorybes. „Šios dorybės gali mums padėti įveikti nelengvas akimirkas ir iš naujo atrasti mus siejančius broliškus saitus, tvirtai tikint, kad žmogui reikia daugiau nei maksimalus susitelkimas į asmeninius interesus ir kad jis geba tai padaryti“, – tvirtina Šventasis Tėvas.

Karo ir organizuoto nusikalstamumo blogis

Paliesdamas šiais laikais skaudžią karų ir konfliktų temą, popiežius Pranciškus apgailestauja, jog šių nelaimių atžvilgiu neretai „tvyro visuotinis abejingumas“, kol neužgaunami kokios nors didelės valstybės interesai. Tiek Bažnyčia, tiek Šventasis Tėvas nuolat stengiasi, kad karuose kenčiančių ir žūstančių nekaltų žmonių skausmo šauksmas pasiektų atsakinguosius, kad jie imtųsi neatidėliotinų žingsnių taikos atkūrimui, kad būtų užkirstas kelias žmogaus teisių pažeidinėjimui. „Visus, kurie ginklais sėja mirtį ir smurtą, primygtinai raginu: tą, kurį šiandien laikote nugalėtinu priešu, vėl atraskite kaip savo brolį ir nuleiskite pakeltą ranką! – ragina popiežius Pranciškus. – Atsisakykite ginklų žvangėjimo kelio ir ženkite kitu keliu pasitikti dialogo, atleidimo ir susitaikymo, savo aplinkoje vėl kurdami teisingumą, pasitikėjimą ir viltį“. Čia jis prisiminė savo laišką, rugsėjį rašytą Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, pirmininkavusiam didžiųjų valstybių (G20 grupės) vadovų susitikimui Sankt Peterburge, kuriame pripažino, kad ginkluoti konfliktai prieštarauja sveikai logikai, tarptautinei santarvei ir aktualių ekonominių ir socialinių tikslų, kuriuos yra iškėlusi tarptautinė bendrija, įgyvendinimui. Šventasis Tėvas (kaip ir jo pirmtakai) vėl paragino suvaržyti išsiplėtojusią ir priešiškus veiksmus kurstančią prekybą ginklais ir tęsti kovą prieš branduolinių ir cheminių masinio naikinimo ginklų platinimą. Pabrėždamas, jog visų tarptautinių sutarčių bei nacionalinių įstatymų (nors jie labai reikalingi) nepakanka žmonijai apsisaugoti nuo karų ir konfliktų, popiežius Pranciškus paragino į „širdies atsivertimą, kuris įgalintų kiekvieną kitą atpažinti kaip savo brolį“. Tokia atnaujintos brolybės dvasia žmonių ir tautų santykiuose kartu su pilietinės visuomenės iniciatyvomis bei pozityvia religinių organizacijų veikla turi prasmingai pasitarnauti geidžiamam ilgalaikės taikos užtikrinimui.

Išskirtinai reikšmingas Šventojo Tėvo kreipimosi Pasaulinei taikos dienai bruožas yra aptarimas, kokią grėsmę brolybei ir taikai kelia išsiplėtojusi korupcija, organizuotas nusikalstamumas ir akis badantis piktnaudžiavimas valdžia. „Brolybė gimdo socialinę taiką, nes kuria pusiausvyrą tarp laisvės ir teisingumo, tarp asmeninės atsakomybės ir bendrojo gėrio, – primena popiežius Pranciškus. – Tad politinė bendruomenė, kad visa tai skatintų, privalo elgtis skaidriai ir atsakingai. Piliečiai turi jausti, kad viešoji valdžia jiems atstovauja gerbdama jų laisvę“. Tačiau dažnai tarp valdžios institucijų ir gyventojų atsiveria gili ir plati praraja dėl vadinamųjų valstybininkų susitelkimo į partinius, grupinius ar siaurus savo verslo interesus, kitus savanaudiškus siekius. Tada suklesti korupcija, į valdžios struktūras prasismelkia organizuotas nusikalstamumas, kuris savo fatališka įtaka tiesiog griauna teisėtumą ir teisę, nukeldamas neviltį ir priešiškumą įvairių socialinių sluoksnių gyventojams, nes papirkinėjimas tampa kasdienybe. Pabrėždamas, jog tai skaudžiai žaloja žmogiškąjį orumą ir yra sunkus išpuolis prieš Dievą, popiežius Pranciškus pamini kitas organizuoto nusikalstamumo formas: „sukrečiančią narkomanijos dramą, kai pelno siekiama trypiant moralinius ir pilietinius įstatymus; gamtos išteklių naikinimą ir aplinkos teršimą, brutalaus darbo jėgos išnaudojimo tragediją“. Dokumente atvirai nurodomos tokios globalinių mastų pasiekusio organizuoto nusikalstamumo blogybės, kaip nelegalus „pinigų plovimas“ ir finansinės spekuliacijos, pasibjaurėtina prekyba žmonėmis, prostitucija, į šiuos nusikaltimus įtraukiant netgi nepilnamečius ir vaikus, bei naujoji vergovė su siaubingomis beatodairiškai manipuliuojamų migrantų tragedijomis. Pasmerkdamas šiuos sunkius nusikaltimus ir ragindamas su jais griežtai kovoti, Šventasis Tėvas kreipiasi ir į pačius nusikaltėlius, ragindamas juos atsiversti, „nes Dievas trokšta ne nusidėjėlio mirties, bet atsivertimo“. Šiame socialinių santykių kontekste popiežius Pranciškus atkreipia dėmesį ir į sunkią padėtį perpildytuose kalėjimuose, kviesdamas, kad nebūtų žeminamas kalinių žmogiškasis orumas, bet įvairiomis, net ir sielovadinėmis priemonėmis skatinamas jų troškimas pasitaisyti.

Kūrinijos globa ir tarnavimo prioritetas

Baigiamojoje, „ekologinėje“ dokumento dalyje popiežius Pranciškus aiškina, kad autentiškai išgyventa brolybė padeda saugoti ir kultivuoti gamtinę aplinką, išmintingai ir taupiai naudoti brangią Dievo dovaną – kūrinijos resursus – visų ir jos pačios naudai. Deja, ir čia „užuot taip elgęsi, dažnai vadovaujamės godumu, didžiavimusi valdžia ir turtais, arogantišku manipuliavimu ir išnaudojimu, nesaugome, negerbiame gamtos, nelaikome jos neužtarnauta dovana, kuria privalu rūpintis ir skatinti tarnauti žmonėms, įskaitant būsimąsias kartas“, – liūdnai pripažįsta Šventasis Tėvas. Jis pamini išskirtinai svarbią žemės ūkio sektoriaus užduotį puoselėti ir saugoti gamtinius išteklius aprūpinant žmoniją maistu. Čia negalima apsiriboti vien gamybos didinimu, bet reikia nustatyti prioritetų hierarchiją, kadangi dabar maisto produktų pagaminama pakankamai, tačiau niekaip nepavyksta susidoroti su globaline bado problema, palietusia net milijardą pasaulio gyventojų. „Badauja ir iš bado miršta milijonai žmonių, ir tai yra tikras skandalas“, – nurodo popiežius Pranciškus, primindamas pagrindinį Bažnyčios socialinio mokymo principą, kad gėrybės yra skirtos visiems. Šio principo paisymas, teisingumo, lygybės ir pagarbos kiekvienam žmogui reikalavimas yra esminė sąlyga aprūpinant žmones būtinomis gėrybėmis, į kurias jie visi turi teisę.

Darydamas apibendrinimus Šventasis Tėvas pabrėžia, kad politikoje yra reikalingas realistinis suvokimas ir veikla, „iš akių neišleidžiant žmogaus transcendentinio matmens“ ir siekiant atvirumo Dievui. Tik tada politiką ir ekonomiką pavyks plėtoti remiantis autentiška meilės dvasia ir veiksmingai nukreipti visapusiškos žmogaus pažangos bei taikos kūrimo labui. Krikščionys tiki begaline Dievo meile, per kurią Jo Sūnus atėjo į pasaulį, kad neštų mums dieviškąją malonę. „Kristus apglėbia visą žmoniją ir trokšta, kad nė vienas neprašytų“, baigdamas rašo popiežius Pranciškus, pabrėždamas Išganytojo mokymą ir liudijimą apie tarnavimo svarbą. „Kiekvieną veiklą turi ženklinti tarnavimo žmonėmis, ypač tolimiausiems ir mažiausiai pažįstamiems, nusistatymas, nes tarnavimas yra bet kokios taiką įtvirtinančios brolybės siela“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija