Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Laikas
Lietuva
Ora et labora
Pasaulis
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Lietuvos laisvės šauklį prisimenant

Kazimieras DOBKEVIČIUS

K. Genio žmona Lolita Genienė dėkojo renginio dalyviams

Laikas nenumaldomai skubina įvykius, vienus tarsi nutolina, kitus palieka išliekamąja verte tautos atminčiai. Jau praėjo 16 metų, kai puikus Lietuvos aktorius, poetas, Laisvės šauklys Kęstutis Genys (1928 11 03–1996 12 15) išėjo į Amžinybę. Kęstučio Genio veikla Atgimimo, Lietuvos Sąjūdžio laikotarpiu paliko gilų pėdsaką lietuvių širdyse savo įspūdinga, įtaigia patriotine poezija. Kęstutis išdalino save tarsi kalėdaitį, suvirpinęs ne vieno savo tautiečio širdį ir sielą. Jo atminimui užmiršimo dulkės niekad nenusės. Nejučiomis sulaukėme gražaus poeto jubiliejaus. Sukako 85 metai, kai gimė K. Genys – neišdildomų, patriotinių eilių autorius ir lietuvių tautos žadintojas.

Kęstutis Genys gimė 1928 m. lapkričio 3 dieną Kaune, išsimokslinusių lietuvių Juozo Genio ir Eleonoros Skalandžiūnaitės šeimoje. Nacių ir bolševikų cunamis išblaškė šeimą. Jaunėlis Kęstutis liko su tėvais, o vyresnieji du broliai pateko į Australiją.

Jaunystėje Kęstutis negalvojo apie aktorystę. Labiau linko prie literatūros. „Saulės“ gimnazijoje dalyvavo literatūros būrelyje, kuriam vadovavo mokytojas Jonas Šukys. Kartu lankė ir dramos ratelį. Baigęs gimnaziją įstojo į Kauno universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. Čia lankė dramos studiją. 1947 metais universiteto menų dienų koncerte K. Genys suvaidino Danko rolę inscenizuotame M. Gorkio apsakyme „Senė Izergilė“. Tai buvo lyg sceninio kelio pradžia, mat sovietai savo mokymo programoje bruko į studentų protus rusų literatus, o ne lietuvių klasikus.

Kęstučio mamos brolis kovėsi lietuvių partizanų būryje Veiverių apylinkėse. Būrys buvo sunaikintas, išsigelbėjo tik mamos brolis Skalandžiūnas ir rado prieglobstį Genių šeimoje Kaune, Kapinių gatvėje. Čia sode iškastame bunkeryje ir slapstėsi. Kažkas įskundė, Skalandžiūną suėmė. Geniams teko palikti namus ir slėptis. Mama slapstėsi Šakių rajone, pas gimines Plokščiuose, o tėvas – kitur. Pats Kęstutis glaudėsi pas savo bendramokslį Antaną Šilinį. Ruošėsi papildyti Lietuvos rezistentų gretas. Likimas lėmė, kad būrys, į kurį Kęstutis ruošėsi įstoti, buvo sunaikintas...

Tuo metu iš Maskvos į Kauną atvyko Veronika Michailovna Motilevskaja, kuri rinko lietuvių studentų grupę į GITI’są (Valstybinį teatrinio meno institutą Maskvoje). K. Genys lankė paskaitas, bet jautė, kad gali būti suimtas. Nuvyko į atrankos konkursą ir išlaikė egzaminus, gavo teisę studijuoti teatrinio meno institute. Tai padėjo išslysti iš KGB nagų. 1952 metais Maskvoje baigęs institutą, pradėjo dirbti Kauno dramos teatre aktoriumi. Sukūrė ryškių, įsimintinų vaidmenų teatre: grafas Almaviva (P. Bomaršė „Figaro vedybos“, 1952), Protasovas (L. Tolstojaus „Gyvasis lavonas“, 1954), Martynas (J. Avyžiaus romano „Kaimas kryžkelėje“ inscenizacija, 1965), Žygimantas Augustas (J. Grušo „Barbora Radvilaitė“), Ūbas (A. Žari „Karalius Ūbas“), Vyriausiasis krivis (V. Krėvės „Šarūnas“) ir daug kitų. Įsimenanti vaidyba, puiki išvaizda, labai tobula dikcija visada imponavo teatro žiūrovui.

Bemaž keturis dešimtmečius K. Genys rašė poeziją ir dėjo, kaip sakoma, į stalčių, nes į viešumą jo sukurtos eilės negalėjo patekti. Jis nepataikavo valdžiai dėl karjeros, turėjo tvirtą savo nuomonę, jo talentas ir kūrybiniai gabumai nebuvo tai, kas lėmė menininko karjerą. Jam neskirdavo pagrindinių vaidmenų, nelepino spauda, nutylėdavo teatro kritika.

Sovietinis saugumas sužinojo apie K. Genio eilėraštį apie Kryžkalnio motiną, kuris labai stipriai pliekė sovietinę santvarką (deja, šis eilėraštis nepateko į paskutinę eilėraščių rinktinę „Po svarstyklių ženklu“ 1996 metais). Prasidėjo K. Genio persekiojimas.

Prieš pat Atgimimą, pogrindyje išleistas pirmas K. Genio eilių rinkinys „Ugnies kryžius“ (1987). „Varpo“ leidykla 1990 metais 5000 egz. tiražu išleido rinkinį „Lietuva – tai sąžinė“. 1994 metais „ab“ spaustuvė išleido eilėraščių rinkinį „Neišduokim Lietuvos“, o 1995 metais išleistas nedidelis pluoštas eilių trumpu pavadinimu „SOS“.

Advento metu į Karininkų ramovę gausiai rinkosi žmonės, kurie labai gerai mena K. Genio skaitomus sukurtus eilėraščius, jo įtaigų balso tembrą. Paminėti garbingą K. Genio 85-metį atvyko jubiliato žmona Lolita Genienė, Lietuvos Seimo narys Rytas Kupčinskas, poetas Robertas Keturakis, kunigas, poetas, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius Robertas Grigas, Kauno vyrų choras „Perkūnas“, vadovaujamas docento Romaldo Misiukevičiaus, buvę politiniai kaliniai, tremtiniai, šauliai, karininkai.

Renginį vedė dim. mjr. Gediminas Reutas. Apie K. Genio asmenybę, jo kūrybą pasakojo poetas R. Keturakis. Pasak poeto, K. Genio kūryba – išskirtinis mūsų literatūros reiškinys. Jo eilėraščiai neturi poetams būdingo intymumo, įvairių įmantrybių, tai – sielos, širdies šauksmas, apeliacija į tautiečių neryžtingumą, kvietimas pabusti, keltis ir telktis.

Kun. R. Grigas pabrėžė K. Genio poezijos nuoširdumą, atvirumą, sielojimąsi dėl Lietuvos ateities, tautos praradimų. Per visą okupacijos laikotarpį K. Genys sergėjo mūsų kultūros garbę: „Mano šautuvas – žodis, / Šoviniai mano – eilės. / Aš sargyboje stoviu, / Aš – eilinis kareivis. / Dievo man įsakyta, / Dievo man patikėta – / Kol išauš Laisvės rytas / Aš turėsiu budėti“.

Pluoštelį K. Genio eilių paskaitė Kauno Karininkų ramovės viršininkas majoras Donatas Mazurkevičius, o atmintinai deklamavo šių eilučių autorius.

Žiūrovai, minėjimo dalyviai išvydo videofilmo (autorius – Vladas Dekšnys) kadrus, išgirdo K. Genio skaitomus eilėraščius.

Vyrų choras „Perkūnas“ sustiprino žiūrovų emocinę būseną dainomis „Ten, už girių...“, „Aras“, „Lietuva brangi“, ištrauka iš D. Verdžio operos „Nabukas“.

K. Genio žmona Lolita Genienė giliai sujaudinta dėkojo šio minėjimo organizatoriams, „Perkūno“ chorui, skaitovams. Gražiai pagerbtas mūsų Laisvės šaulys, poetas, aktorius, įrašęs didelį pluoštą eilėraščių į mūsų kultūros istorijos lobyną, suvaidinęs daug puikių vaidmenų teatre ir palikęs ilgalaikį atminimą ateinančioms kartoms.

Autoriaus nuotraukos

© 2014 „XXI amžius“