2014 m. sausio 24 d.    
Nr. 4
(2075)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Nuoga tiesa apie fotomenininko A. Žižiūno kūrybinių dirbtuvių būklę

Pranciška Regina Liubertaitė

Suniokotų fotomenininko A. Žižiūno
kūrybinių dirbtuvių vaizdai

Rašau sena, įsiėdusia tema apie sunkiai sergančio fotomenininko Algimanto Žižiūno kūrybines dirbtuves. Ši tema jau buvo kelta dienraštyje „Lietuvos rytas“ ir internetiniame portale radikaliai.lt. Šiuo metu, po daugybės kanalizacijos avarijų, kai vamzdžiai kimšdavosi iš kiemo pusės, bet jokios pagalbos nebuvo įmanoma prisikviesti, tai – jau jokios kūrybinės dirbtuvės, kad ir kam jos priklausytų. Tai – lygiai tokia pat patalpa, kuri maždaug 10 metų nebuvo šildoma, kaip ir šalia esantys namo gyventojų sandėliukai. Patalpa nežmoniškai suniokota. Skirtumas tas, kad ji vis dar laikoma šildoma, nors radiatoriai nešyla, bet išrašomos didžiulės sąskaitos už tariamą šildymą. Parašai dėl šildymo nutraukimo ir vamzdžių nupjovimo buvo rinkti pusę metų ieškant namo gyventojų (į Lenkiją ir Izraelį nebuvau nuvykusi) ir buvo išsiųsti „Naujamiesčio būstui“, kuris tvirtina, kad jų negavo. Visa laimė, kad pasilikau kopijas. Norint atsisakyti šildymo, tektų nupjauti ir užvirinti vamzdį dviejose vietose, ir visas tas darbas kainuotų 500 Lt (amerikoniškas uždarbis, apie kurį svajotų ne viena bendrovė!), tik dabar jau principo reikalas, ar tikslinga apmokėti vamzdžių nupjovimą, kai už nešildomą patalpą permokėta suma tuos 500 Lt viršija galbūt keliasdešimt kartų, o nupjovus vamzdžius, jau nieko neįrodysi. Sakysite, kad reikia ieškoti išeities. Taip, ieškau, bet nerandu ir esu atsidūrusi aklavietėje. Dvi Vilniaus miesto savivaldybės mero atsiųstos komisijos pastovėjo ir išėjo, net nepasidomėjusios, kodėl patalpoje taip šalta ir kodėl surūdiję vamzdžiai ir nuo drėgmės pūslėmis atšokęs sienų ir lubų tinkas, nors prisikviesti pagalbos nėra jokių šansų nei iš namo administratoriaus, kuris siūlo viską rašyti raštu, o surašius tik atsirašinėja ir atsikalbinėja, nei iš avarinių tarnybų, kurių kartu su ligoniu fotomenininku tekdavo laukti po 5–6 valandas ir kurioms paskambinus pakartotinai girdėdavosi šakučių ir taurelių skambesys, o skambučių registratorė paprašydavo užmokėti už paslaugą grynaisiais pinigais, kad avarinė tarnyba greičiau atvažiuotų. Naudos iš komisijos tiek, kad man daromas spaudimas kuo greičiau taip žiauriai sugadintą patalpą parduoti, kad neliktų valdininkų neveiklumo įrodymų, ir dar esu visaip žeminama visagaliais besijaučiančių valdininkų, kurie į Energetikos inspekcijos organizuojamus pasitarimus pakvietę mane, kaip A. Žižiūno atstovę, ateina kaip anoniminiai darbuotojai, nes į pateiktą sąrašą nė vienas neįrašo savo pavardės, tik sugeba su manimi elgtis kaip su kvailute, kuriai į akis tyčiojasi („gal užkabinti medalį“), nes taip jie, matyt, įsivaizduoja valdininko darbą, kuris, jų suvokimu, turėtų būti įvertintas aukščiausiu valstybės apdovanojimu. Vienas Vilniaus miesto savivaldybės valdininkas (irgi anoniminis) net pasiūlė toje išgadintoje ir nešildomoje patalpoje, kurioje dirbdamas A. Žižiūnas prarado sveikatą, mums abiem apsigyventi ir taip ją saugoti (reikėtų tokioje patalpoje kurį laiką apgyvendinti patį valdininką, kad jam praeitų noras tyčiotis). Be abejo, kad nebereikia stebėtis tuo, kad maždaug 10 metų nešildomoje patalpoje, kurioje nuo kanalizacijos avarijų susikaupusios drėgmės vieną žiemą neatlaikė ir šalto, ir karšto vandens vamzdžiai. Jie trūko ir ištekėjo daugybė vandens, už kurį reikalaujama sumokėti.

Bendraujant su įvairaus lygio valdininkais, ko nors pasiekti įmanoma tik pagrasinus teismu. Tai ir buvau padariusi 2008 metų pavasarį. Po mano skambučio „Naujamiesčio būsto“ vadovui kitą dieną prisistatė bendrovės darbuotojas, kuris organizavo besikemšančių vamzdžių valymą iš kiemo pusės. Dvejus metus jie nesikimšo ir per tą laiką pavyko didelės apimties A. Žižiūno archyvo medžiagą išvežti į saugią vietą – Valstybės vaizdo ir garso archyvą – padovanojant nuotraukas ir negatyvus Lietuvos valstybei (ir iš to valdininkai išsityčiojo, kad Valstybės archyvas naudojasi A. Žižiūno archyvine medžiaga asmeniniams tikslams). Kodėl įvykdyti reikalavimą išvalyti kiemo vamzdžius prireikė labai didelių pastangų, kai tai daryti yra tikrai ne asmeninė patalpos savininko pareiga?!

Praėjus keletui metų, vamzdžiai iš kiemo pusės vėl ėmė kimštis. Vėl nebuvo įmanoma prisišaukti net namo administratoriaus. Jam paskambinus, darbuotojas nurodydavo rašyti raštu, o atsakymas būdavo keliskart siunčiama atsijungimo nuo šildymo iš miesto tinklų instrukcija, kuri administratoriaus teigimu, priimta Seimo (deja, jaunas žmogus net nežino, kad Seimas instrukcijų nepriima). Gyvenau kaip užburtame rate. Kai vieną vakarą radau, kad patalpoje fekalijos vėl ėmė lipti per klozetą ir lietis ant grindų, kviečiausi avarines tarnybas (ar ne prabanga Vilniaus miestui turėti net 3 ar 4 avarines tarnybas), kurių viena po kitos atvažiavo net trys ir iš kiemo pusės neva nieko nerado. Trečiajai išvažiavus ir operatorei paskambinus, kad kanalizacijos šuliniai nesikemša, į telefono ragelį ėmiau keiktis bjauriausiais rusiškais keiksmais, ko niekada gyvenime nesu dariusi. Tada tuojau pat man buvo atsiųstas „Naujamiesčio būsto“ santechnikas, kuris namo rūsyje sureguliavo saugiklius, ir kanalizacijos avarijų jau kuris laikas nebėra. Ar tai nebuvo galima padaryti iš karto, kai tik tos avarijos buvo prasidėjusios?! Bet, matyt, tokiu būdu buvo tikrinama mano kantrybė. Ar tai – normali padėtis tiek miesto vandens, tiek šilumos tinklų ūkyje?! Avarinėse tarnybose buvusių iškvietimų dažnio sutikrinti neįmanoma, nes UAB „Avarija“ jau yra pakeitusi pavadinimą, šitaip, matyt, užglaistydama darbo trūkumus, o gal tai tiesiog atsikalbinėjimas, kad archyvinių duomenų nekaupia, nors nelabai tuo norisi tikėti. Kitoje to paties namo laiptinėje yra gyentojas (galėtų būti liudininkas), kuris avarinę tarnybą yra kvietęs kasdien iki to lemtingo saugiklių rūsyje patvarkymo, kurį atliko atsiųstas santechnikas.

Iš Vilniaus miesto savivaldybės iškviestos komisijos visą kaltę dėl patalpos priežiūros siekia suversti man, iki 2012 m. rugpjūčio 18 d. buvusiai tik pašaliniu asmeniu, kuris rūpinosi didelės apimties A. Žižiūno archyvinės medžiagos išsaugojimu. Be to, turėjusiai du ligonius – seną tetą kaime ir gyvenimo draugą A. Žižiūną – ir dar einančiai į darbą tokio sizifinio vaidmens nelinkiu niekam, bet manau, kad kažkas visgi turėtų padaryti išvadas dėl susidariusios padėties. Gal valdininkai naiviai galvoja, kad tą patalpos nešildymo aktą, kurį „Naujamiesčio būstui“ surašius, „Vilniaus energija“ davė pažadą nebesiųsti šildymo sąskaitų, turiu susirašyti pati, jei visokiais būdais vengiama su manimi bendrauti ir duoti atsakymą apie akto surašymą?! 2012 metų sausį buvo bandyta mane įtikinti, kad kūrybinės dirbtuvės yra mano asmeninė nuosavybė, nors jos, gautos apie 1969 metus, yra fotomenininko A. Žižiūno nuosavybė, kuria jis pats pasirūpinti šiuo metu jau nebegali, o iš manęs, dabar jau jo žmonos, visokiais būdais tyčiojamasi. Ir tam pabaigos dar nematyti!

Raimundo Kairio nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija