Lietuvos
kultūros
galerija

Projekto rubrikos: „Kronika“, „Penktadienio pokalbiai“,
„Išnašos“, „Laikas ir žmonės“, „Atmintis“, „Paveldas“, „Etnografija“,
„Kristijono Donelaičio metai“, „Iš laiškų“, „Retro“.

Iš laiškų

Bernardas Brazdžionis – Jonas Juškaitis

Laiškai 1982–2002 metais

(Tęsinys. Pradžia 2011 m. nr. 88, 90, 92, 94,
2012 m. nr. 9, 13, 16, 17, 20, 22, 26, 31, 36, 44,
2013 m. nr. 2, 3, 4, 6, 7, 9, 10, 12, 14, 18, 19, 29, 45)

Sopulingoji Motina Liaudies skulptorius Povilas Tamulionis

Mieli kolegos Danute ir Jonai,

ačiū už dėmesį ir užuojautą, netekus mylimos dukters Saulutės Teresės, kuri mum buvo tikra šeimos saulutė ir džiaugsmas.¹⁷⁸

Svajojome visi persikelti į Kauną, kur Saulutės gimtinis kambarėlis (Taikos 21) ir tenai visi laimingi džiaugsimės Lietuvos laisvės ir tautos prisikėlimo dienomis... Liko, deja, tik netektis ir skausmas, kurio neįmanoma išreikšti jokiais žodžiais.

Atidavėm jai sau skirtą žemės lopinėlį Forest Lawn kapinėse, kur anksčiau nuėjęs ilsisi jos brolis Dalius.

A. ir B. B.

P. S.

Dėl netikėtai gauto kvietimo grįžti skubiai Los Angelėn, kad dar spėtume pasimatyti su dukra, turėjau atsisakyti kelių programų, o taip pat susitikti su leidėjais ir kolegomis. Jums kelis kartus skambinau, (dabar norėjau ne tik susitikti, bet ir pasikalbėti), nepavyko. Pavydėjau Alei Rūtai, kuriai pasisekė. Būtų kalbos apie n. Židinį, n. Dienovidį ir kitus leidinius. Būtų kalbos apskritai apie literatūros daromą (ne susidariusią) kukulinę būklę¹⁷⁹. Būtų daug kalbos ir apie tuos, kurie per greit prisitaikė, ir apie tuos, kurie tyli, ir apie tuos, kurie kuria klubus atgaivinti laiku padėjusiems plunksną amžinai (baltušiams), ir apie maišančius mišrainę filosofus, ir apie daug ką, daug ką.

Kada dabar gausime progą? Gal kitą pavasarį? O gal jau bus šaukštai popiet.

Girdėjau, kad kitų metų „p. pavasario“ vedėjavimas atiduotas tūlam Ališankai. Kodėl kažkokiam anonimui, o ne Juškaičiui?¹⁸⁰

Kronika

Gyvenimas pilnas stebuklų...

Rūta Averkienė

Kazys Saja (dešinėje), jo knygą iliustravęs dailininkas Gediminas Leonavičius bei leidėja, leidyklos „Typoart“ vadovė Jūratė Rutkauskaitė

Varėna. Viešojoje bibliotekoje savo naujausią knygą – fantastinių istorijų rinktinę – „Kinivarpų raštai“ – pristatė rašytojas Kazys Saja. Valiūkiškai šypsodamasis, knygos autorius sakė, kad pristato savo „pomirtinę“ knygą. „Kodėl fantastinių istorijų? Todėl, kad ir pats gyvenimas pilnas stebuklų ir fantastikos...“ – paaiškino rašytojas. Drauge su autoriumi pristatyme dalyvavo ją iliustravęs dailininkas Gediminas Leonavičius bei knygos leidėja, leidyklos „Typoart“ vadovė Jūratė Rutkauskaitė. Tądien bibliotekoje atidaryta ir dailininko G. Leonavičiaus ofortų bei knygos iliustracijų paroda.

Kronika

Skulptoriaus gyvenimo knyga

Adolfą Teresių (centre) sveikina Kauno rajono savivaldybės vicemeras Petras Mikelionis

GARLIAVA. Vienas ryškiausių dabarties medžio drožėjų tautodailininkas Adolfas Teresius viešojoje bibliotekoje pristatė įspūdingą, viso gyvenimo kūrybą apimantį meno albumą „Skulptūra“. Gausus būrys menininko bičiulių, susirinkusių į knygos sutiktuves, liudijo originalaus skulptoriaus ir išskirtinės asmenybės gyvenimo laimėjimus, patirtis, kartu išgyventas akimirkas. Prie metus trukusio leidinio rengimo daugiausia dirbo pats skulptorius, jis yra ir šios knygos sudarytojas. Autorius sakė supratęs, kad norimo rezultato, keltų aukštų tikslų galės pasiekti tik pats. Albume publikuojama pustrečio šimto A. Teresiaus kūrinių fotografijų. „Fotografuotas bažnyčioje, parodų salėje ar atviroje erdvėje tas pats kūrinys suskamba vis kitaip. Todėl pateikiu skirtingų to paties kūrinio fotografijų“, – albumo sudarymo subtilybėmis dalijosi garsus menininkas.

Kronika

Pristatytas fotoalbumas apie kryždirbį

UTENA. Gruodžio viduryje A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje pristatytas fotoalbumas „Kryždirbys Pranas Kaziūnas“, skirtas šio tautodailininko kūrybai. Prieš metus mirusio kūrėjo sumanymą į leidinį surinkti po Lietuvą ir kitas šalis pasklidusių jo kryžių fotografijas įgyvendino kiti – leidinio sudarytoja, Šv. Kazimiero ordino Utenos apskrities komtūrijos komtūrė Zita Mackevičienė padėkojo medžio drožėjo žmonai Genovaitei Kaziūnienei, Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėjai, Lietuvos kraštotyros draugijos pirmininko pavaduotojai Irenai Seliukaitei, Lietuvos liaudies kultūros centro vyriausiajai specialistei dr. Alei Počiulpaitei, UAB „V3 studija“ kolektyvui ir kitiems, prisidėjusiems prie fotoalbumo leidybos. Renginio nuotaiką kūrė Utenos Krašuonos progimnazijos mokytojos Dalios Puodžiukienės ir jos auklėtinių literatūrinė kompozicija. Jos metu dar kartą prisimintas Aukso vainiko laureato, sertifikuoto meistro, sukūrusio per 400 kryžių, koplytstulpių, kitų mažosios architektūros darbų, tris dešimtmečius trukęs kūrybinis kelias, nuopelnai Utenos kraštui, pakalbinti P. Kaziūną pažinoję žmonės. Visiems pristatyme dalyvavusiems šie fotoalbumai padovanoti.

Kronika

Pažintis su nauja režisierės knyga

MARIJAMPOLĖ. Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje prozininkė ir poetė, ilgametė humoro grupių vadovė, scenaristė ir režisierė Onutė Mačiulienė pristatė vienuoliktąją knygą „Gyvenimas rimtai ir nerimtai“. Naujausioje poezijos ir prozos rinktinėje autorė prisimena savo gimtinę Dzūkiją, jau išėjusius tėvus, skaudžius žmonių likimus ir net šmaikščiai pasijuokia iš giliai įsišaknijusių žmonių ydų. Knygoje sudėtuose kūriniuose yra ir lyrikos, ir graudaus liūdesio, ir sveiko humoro.

Kronika

Vlado Šlaito premija – mamai ir dukrai

UKMERGĖ. Literatūrinės Vlado Šlaito premijos laureatėmis pernai tapo Želvos vidurinės mokyklos pedagogės – mama ir dukra – Zita Kriaučiūnienė bei Rasa Povylienė. Premija joms skirta už knygas apie gimtąjį kaimą, jo žmones, papročius, senuosius architektūros paminklus. Literatūrinė premija tradiciškai teikiama dedikuojant ją Vlado Šlaito gimtadieniui. Šįkart – 93-iosioms poeto gimimo metinėms. Ta proga jo gimtajame Žemaitkiemyje vyko poezijos „atlaidai“, o kitą dieną Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje surengtos jau penkioliktosios premijos įteikimo iškilmės.

Etnografija

Kai meška verčiasi ant kito šono

Sausio 25-oji tradiciniame mūsų tautos kalendoriuje – pusiaužiemis. Senoliai pasakytų: diena jau pailgėjusi per avinuko šuolį. Astronominis kalendorius rodo, kad nuo saulėgrįžos šviesiojo paros laiko prisidėjo valanda ir devynios minutės. Šis lūžio momentas gamtoje palaipsniui tapo švente.

Pasak Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) profesoriaus, etnologo Liberto Klimkos, žmonėms prailgdavo šaltasis pusmetis, tad kuo atidžiausiai stebėdavo gamtą, laukdami pirmųjų išsiilgtojo pavasario požymių. Jie, nors dar labai nedrąsūs, bet jau pastebimi sausio pabaigoje. Etnologas sako, jog liaudiški papročiai pataria šią dieną žadinti gamtos gyvastį. Reikia papurtyti apšarmojusias obelis, pabelsti į po sniego kepurėmis snaudžiančius avilius – bitelės tada visu kamuoliu persiris ant kito korio. Per pusiaužiemį ūkininkas turi pasižiūrėti, ar dar likę pusė pašaro gyvuliams, o šeimininkė – ar užteks rugių duonelei kasdieninei iki vasaros. Jeigu ji pamalonino naminuką kaukutį, pasiūdama lininius marškinėlius, skalsos ir daržinėje, ir troboje nepritrūks.