Lietuvos
kultūros
galerija

Iš laiškų

Bernardas Brazdžionis – Jonas Juškaitis

Laiškai 1982–2002 metais

(Tęsinys. Pradžia 2011 m. nr. 88, 90, 92, 94,
2012 m. nr. 9, 13, 16, 17, 20, 22, 26, 31, 36, 44,
2013 m. nr. 2, 3, 4, 6, 7, 9, 10, 12, 14, 18, 19, 29, 45)

Sopulingoji Motina Liaudies skulptorius Povilas Tamulionis

Saulutė (dešinėje) su tėvais ir dukra Dalyte Kryžių kalne V. Korkučio nuotrauka

M. K. Čiurlionis, Auka

1991 m. gegužės 12 d. Bernardą Brazdžionį, su žmona apsilankiusį Molėtuose, į Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią vedasi klebonas kun. Ignacas Milašius (Tėvas Adomas) OFM Cap.

Mieli kolegos Danute ir Jonai,

ačiū už dėmesį ir užuojautą, netekus mylimos dukters Saulutės Teresės, kuri mum buvo tikra šeimos saulutė ir džiaugsmas.¹⁷⁸

Svajojome visi persikelti į Kauną, kur Saulutės gimtinis kambarėlis (Taikos 21) ir tenai visi laimingi džiaugsimės Lietuvos laisvės ir tautos prisikėlimo dienomis... Liko, deja, tik netektis ir skausmas, kurio neįmanoma išreikšti jokiais žodžiais.

Atidavėm jai sau skirtą žemės lopinėlį Forest Lawn kapinėse, kur anksčiau nuėjęs ilsisi jos brolis Dalius.

A. ir B. B.

P. S.

Dėl netikėtai gauto kvietimo grįžti skubiai Los Angelėn, kad dar spėtume pasimatyti su dukra, turėjau atsisakyti kelių programų, o taip pat susitikti su leidėjais ir kolegomis. Jums kelis kartus skambinau, (dabar norėjau ne tik susitikti, bet ir pasikalbėti), nepavyko. Pavydėjau Alei Rūtai, kuriai pasisekė. Būtų kalbos apie n. Židinį, n. Dienovidį ir kitus leidinius. Būtų kalbos apskritai apie literatūros daromą (ne susidariusią) kukulinę būklę¹⁷⁹. Būtų daug kalbos ir apie tuos, kurie per greit prisitaikė, ir apie tuos, kurie tyli, ir apie tuos, kurie kuria klubus atgaivinti laiku padėjusiems plunksną amžinai (baltušiams), ir apie maišančius mišrainę filosofus, ir apie daug ką, daug ką.

Kada dabar gausime progą? Gal kitą pavasarį? O gal jau bus šaukštai popiet.

Girdėjau, kad kitų metų „p. pavasario“ vedėjavimas atiduotas tūlam Ališankai. Kodėl kažkokiam anonimui, o ne Juškaičiui?¹⁸⁰

Tuščias klausimas.

B.
92.8.26.

¹⁷⁸ Rašyta antrą kartą poetui atvykus į Lietuvą ir netikėtai išvykus dėl dukters mirties. Po iškruvintų atkurtos nepriklausomybės metų ir visų kitų sunkumų, sutapusių su artimųjų nelaimėmis ir vieniems, ir kitiems. Nuo įtemptos padėties laiškai tarytum autentiškas dokumentas, kaip tada jautėsi žmonės.

¹⁷⁹ Apie tą būklę dar bus progų pakalbėti.

¹⁸⁰  Niekad nieko neturėjau prieš „Poezijos pavasario“ sudarytojus, nes visada mažai domėjausi pačiu „Poezijos pavasariu“, ypač renginiu. Nesuprantu, kam reikalingas toks didelis poezijos žudikas. Skaitymuose eina vienas po kito, jeigu poezijos yra, nespėji nė išgirsti, o jeigu išgirsti, ar atsiminsi, neužmiršti? Sovietiniais laikais būdavo proga vieną kartą per metus publikuotis, o dabar – tiek visko: arba kitur jau būni išdalijęs, arba neturi ko, arba, kas be ko, nejauti nė pareigos. Nepriklausomybės dvidešimtmečiu kviesdavo sudarytojai – Marcelijus Martinaitis, Eugenijus Ališanka, Vladas Braziūnas, Valdas Kukulas, Alvydas Šlepikas, Arnas Ališauskas ir dar ne vienas, bet visiems atsisakydavau vienodai, o jeigu man pačiam būtų reikėję sėstis į sudarytojo vietą, būčiau pasijutęs kaip už kažkokią bausmę „įtvertas į šiekštą“.

Judita Vaičiūnaitė 1990 metais buvo prisikalbinusi dalyvauti 1991 metams rengiamo „Poezijos pavasario“ redakcinėje komisijoje. Almanachą tada ir išleidome beveik tik trys: Sigitas Geda (pirmininkas), Judita Vaičiūnaitė (sudarytoja) ir Jonas Juškaitis. Įrašyti dar du nariai, bet Aleksas Dabulskis nė karto į posėdžius nebuvo atvykęs iš Kauno, o už vertimus atsakingas Vytautas Rubavičius kartą, visus pasiėmęs, perskaitė. Pirmininką ir sudarytoją tvirtino Rašytojų sąjungos valdyba. Juodu pasiūlė komisiją. Leidinys atviras visiems – siųsti „Poezijos pavasariui“ į Rašytojų sąjungą. Sudarytojo pareigybė Sąjungoje tada nunyko, J. Vaičiūnaitė krepšiais nešdavosi poeziją į Muziejaus gatvę, kur gyveno, paskui, iš visų išrinkusi, jos nuožiūra vertus, vienu krepšiu atsinešdavo atgal į Sąjungą svarstyti redakcinei komisijai.

Bernardas Brazdžionis, 1989 metų laureatas, dėl dramatiškų Lietuvos aplinkybių ir savo artimųjų nelaimės atitolo užjūryje. Eduardas Mieželaitis dalyvauti atsisakė. Prie jo prisidėjo ir visa jo komanda – Justinas Marcinkevičius, Alfonsas Maldonis ir Algimantas Baltakis. Tada mes trys nutarėme jiems atsakyti tuo pačiu – nedalyvavimu: rengiame, bet paliekame kuo daugiau vietos kitiems. Vytautas Sirijos Gira, su kuriuo abu pagarbiai bendravome ir vienas kito poeziją vertinome, ir kaip tik tais metais buvo jo jubiliejus, entuziastingai pasižadėjęs, aptaręs viską, paskutinę akimirką paskambino į namus – nepriminkite nė pavardės, nes „draugai neleidžia“ ir – staiga padėjo ragelį. Šiokių tokių rūpestėlių turėjo ir leidėjai: „Vagai“ būtų geriau, jeigu perimtų Rašytojų sąjunga, Sąjungai – blogiau, nes dar nepasiruošusi.

Daug reikėjo aprėpti autorių nuo vienos nepriklausomybės iki kitos. Žinoma, patys priminė savo jubiliejais. Man buvo pavesta surankioti ir paruošti, o be vargo aptardavome visi trys. Vargindavo šiuolaikiniai, ypač jaunieji. Pats bandžiau apginti nors vieną Lacrimos (Marijos Katiliūtės) eilėraštį, o šiaip tiktai vėsindavau aistras: mes 1991 metais „Poezijos pavasarį“ žūtbūt privalome išleisti! Leidykla man arčiausiai, tereikia pereiti per tiltą, todėl pro barikadas vaikščiodavau pas geranoriškąją redaktorę Stasę Budrytę tyliai peržiūrėti dar tyliau dalimis surenkamų tekstų. Kai šiemet, 2014 metais, sausio 12-osios dienos vakare prie Seimo uždegant atminimo laužus, nepasirodė, tarp visų kitų aukų portretų tik pasigirdo – Algimantas Petras Kavoliukas, man pasidarė graudu ir gaila. Žiūrėjau per televiziją. Galiu atmintinai regėti Algimanto Kavoliuko veidą, nes nuo 1972 metų gyvendamas Žvėryne, Vytauto gatvėje, prie tuščios parduotuvės pasikalbėdavau su šiuo tyliu pardavėju, kitokiu aniems laikams, bet labai norėjau pamatyti ir jo veidą su visų aukų veidais tose neužmirštamose liepsnose pakeliui į leidyklą.

Redaktorius Sigitas Geda 1991 metais pabaigos žodyje „Pavasaris – jau nebejaunas...“, be kita ko, sudejavo: „Vis labiau ir labiau kiekvienas savo kailiu įsitikiname, ką reiškia gyventi permainų laikais“... (p. 315). Ne tik! Mums rūpėjo, kad šis kraujo raudonumo paukščiukas kaip nors nuskristų per juodą viršelį iki balto pavasario. Vis tiek ir šiandien, kaip visada teberašoma, kad su poezija blogai. Kam blogai, tegu parodo patys, kaip kitiems pagerinti.

O jeigu rašytojai nesišneka arba nesusišneka, ne taip svarbu. Svarbiausia, kad taip ir bus. Petronėlė Orintaitė knygoje apie Salomėją Nėrį „Ką laumės lėmė“ (1965) rašo, esą, pirmosios nepriklausomybės ramybėje nerimaudavę dar ir taip: į literatūros vakarą skaityti sukviestieji sakydavę: aš to ar tos nenoriu nė matyti, kad jų čia visai nebūtų!

O mes 1991 metais nedarėme kaip toje pasakėčioje, kai vienas traukia į dangų, kitas į žemę, trečias į vandenį: visi trys vieningai tylėdami išleidome, nežinau, iš kur gautą, tikrai retą, sakyčiau unikalų Algirdo Juliaus Greimo tekstą (su eilėraščiais) „Una salus victis“ (p. 82–85) apie Aleksį Churginą. Patarčiau dabar pasiskaityti, jei tada bus buvę pramiegojusių.

Lopšinė dukrelei

Jei po tėviškės dangum dabar miegotum,
Oštų tau lopšinę kalno ąžuolai,
Po auksinėm obelėlėm, po šakotom
Tau lovelę suptų šviesūs angelai.

Ir tyliai sapnuotum Nemuną senelį
Ir kaimynų oželius ir kaštanus,
O dabar, kely pavargusi dukrele,
Ką sapnuoji, ką regi tu pro sapnus?

Ar sugrįšim, kaip gimtinėn grįžta paukščiai,
Ar bėgiosi tu pakrantėmis Neries,
Ar girdi tu, kaip gimtoji žemė šaukia,
Mūsų žvaigždės mums ir vėl danguj žėrės?

Ar sapnuoji, kad mums mūsų vyšnios žydi,
Kad kažin kur liko vargas ir kalnai,
Kad tėvynės vėl mums niekas nepavydi,
Ar sapnuoji tu, Saulele, kad tenai,

Jei po tėviškės dangum dabar miegotum,
Oštų tau lopšinę kalno ąžuolai,
Po auksinėm obelėlėm po šakotom
Tau lovelę suptų šviesūs angelai.

1944.X.25
B. B.

Saulė Teresė BRAZDŽIONYTĖ-LAZORE
1943.6.7–1992.8.5

Saulutė, kartu su tėvais ir broliais Algiu ir Dalium, 1944 m. vasarą pasitraukė iš Lietuvos, kurią aplankė tik 1989 m. pavasarį.

1949 m. visa Brazdžionių šeima atvyko į JAV. Pradžioje gyveno Stony Brook, N. Y. ir Bostone MA, kur Saulutė lankė ir baigė lietuvišką šeštadieninę mokyklą.

Brazdžionių šeimai persikėlus į Amerikos Vakarus, Saulutė įsijungė į Los Angeles lietuviškojo jaunimo šokių ir ateitininkų veiklą, mokėsi skambinti pianinu.

Baigusi kolegiją, po specialių kursų, dirbo kompiuterių srityje ir paskutiniaisiais metais ėjo atsakingas kompiuterių programavimo pareigas Lockhead kompanijoje, kuriai persikėlus į Georgia teko keltis ir Saulutei, šeimą palikus Los Angeles mieste. Pasikartojo anksčiau operuota vėžio liga. Grįžus į L. A. ir atsigulus į ligonės lovą, Saulutės gyvybė užgeso per kelias savaites.

Gyvendama L. A., paskutiniaisiais metais ji aktyviai dalyvavo Šv. Kazimiero parapijos ir kt. maldos būrelių veikloje. Susipažinusi su šv. Mergelės Marijos apsireiškimais Jugoslavijoje ir kt., Saulutė buvo tapusi uoli Marijos garbintoja.

Viešpaties pašaukta, iškeliavo į Amžinybę, giliame liūdesy palikdama tėvus Aldoną ir Bernardą, brolį Algį ir savo gausią šeimą: sūnų Praną, dukras Bitutę-Robertą, Dalytę, Aldoną, Laimą ir 5 vaikaičius.

Palaidota 92.8.8 Forest Lawn, Los Angeles, Calif.

© 2014 „XXI amžius“