2014 m. sausio 31 d.    
Nr. 5
(2076)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Pašvęstojo gyvenimo dienai

Atvyko nugalėti blogį ir pasėti meilės daigus

Genovaitė Baliukonytė

Visada besišypsantis
kun. Maksimas Bianko SDB
Autorės nuotrauka

Pirmo kurso klierikas Maksimas
1983 metais rugsėjo 1 dieną
patarnauja šv. Mišiose Vatikane
ir pirmą kartą taip arti
popiežiaus Jono Pauliaus II
Pagrindinio Popiežiaus fotografo
Arturo Mari nuotrauka

Vienos pirmųjų Maksimo
aukojamų šv. Mišių

Maksimas su broliu Paulo, tėčiu
Renato ir mama Tereza palydėtuvių
į Lietuvą išvakarėse 2000-ųjų lapkritį
Kunigo asmeninio archyvo nuotrauka

Maksimas (dešinėje) jaunystėje
su mama ir vyresniu broliu
Kunigo asmeninio archyvo nuotrauka

Gruodžio 29-ąją 50-metį šventęs Vilniaus Šv. Jono Bosko (saleziečių) bažnyčioje dirbantis italas saleziečių kunigas Maksimas Bianko (Massimo Bianco SDB) didesnę savo dvasinio pašaukimo dalį praleido Lietuvoje. Pasak parapijiečių, visada besišypsantį jų kleboną myli ir gerbia ne tik palemoniečiai ir kauniečiai, bet ir tolimesnių parapijų tikintieji. Jie teigia, kad klebonas Maksimas viską, ką gero turi, besąlygiškai atiduoda žmonėms. Kad Palemone geri darbai yra labai svarbūs, rodydavo ir kiekvieną įeinantį į Palemono bažnyčią pasitinkantis Palaimintojo Jurgio Matulaičio portretas, raginantis savo vyskupišku šūkiu – „Nugalėk blogį gerumu“.

Gyveno ir mokėsi dvasingoje aplinkoje

Būsimasis kunigas Maksimas Bianko gimė tarpušvenčiu tarp Kalėdų ir Naujųjų metų – 1963 metais gruodžio 29 dieną – Turine, tarnautojų – buhalterės Terezos ir telekomo darbuotojo Renato – šeimoje. Maksimas turi vyresnį brolį advokatą Paulą, gyvenantį gimtajame mieste. Tėvai katalikai savo abu vaikus leido ne į nemokamą valstybinę, o į privačią gana brangiai kainuojančią katalikišką mokyklą, kurią globojo saleziečiai.

„Mano šeima buvo nuoširdžiai ir giliai tikinti, tėvų ir senelių dėka ir aš nuo pat ankstyvos vaikystės buvau arti religijos, net vaikų darželį lankiau su religinio ugdymo pakraipa, – prisimena savo vaikystę Maksimas. – Mano tėvai, nors po karo gyveno ne per geriausiai, bet daug dirbo ir labai stengėsi uždirbti kuo daugiau pinigų, kad galėtų užmokėti už mūsų su broliu mokslą privačioje religinėje saleziečių mokykloje. Apie 1960–1970 metus Italijoje buvo gili tikėjimo krizė ir valstybinėse mokyklose vyravo sekuliarizmas, todėl tėvai stengėsi mus nuo to apsaugoti, labai rūpinosi, kad būtume ugdomi katalikiškoje aplinkoje. Pirmiausia į mokyklą, kuri buvo įkurta saleziečių organizacijos pradininko šv. Jono Bosko, gimusio ir brendusio netoli nuo Turino, buvo nusiųstas mano vyresnis brolis Paulas, o po to juo pasekiau ir aš. Mudu su broliu stengėmės mokytis gerai. Kai buvau vyresnėse klasėse, į mokyklą kartą per savaitę užsukdavo saleziečių jaunimo bendruomenė, vykdavo rekolekcijos, kuriose mus supažindindavo su saleziečių gyvenimo pašaukimu. Aš susidomėjau ir pradėjau lankyti bendruomenę, kurioje jaunuoliai buvo orientuojami į salezietišką gyvenimą. Tuomet nusprendžiau pasirinkti ir kunigo vienuolio kelią. Jei nebūčiau tapęs kunigu, būčiau gydytojas, nes mano tikslas buvo tarnauti žmonėms, dalintis su jais meile ir gerumu“.

Tėvai nei vyresniajam broliui Paului, nei Maksimui jokios įtakos renkantis profesiją nedarė. Jaunuoliai turėjo absoliučią laisvę. Galbūt tai buvo tarsi jų tėvų – pokario vaikų – neišsipildžiusių svajonių tąsa, mat, pasak Maksimo, motina labai svojusi būti dailininke arba artiste (turi gražų balsą), bet, deja, jai teko dirbti visai ne kūrybinį darbą.

Paskutiniais mokslo licėjuje metais M. Bianko ėmė rimtai ruoštis vienuoliškam gyvenimui ir 1983 metais davė pirmuosius įžadus, o po jų išvyko mokytis į Romos „San Tarcisio“ institutą filosofijos. Besimokant Romoje jam teko pirmąkart susitikti su Popiežiumi Jonu Pauliumi II ir patarnauti šv. Mišiose konsekruojant vieną kunigą salezietį į vyskupus.

„Popiežius man pasirodė labai mielas ir tikrai šventas žmogus. Po to susitikimo dar labiau panorau atsiduoti kunigystei. Baigęs studijas, vėl grįžau į gimtąjį į Turiną, į saleziečių mokyklą, atlikti dvejų metų praktiką“, – teigia kunigas.

Saleziečiai iš kitų vienuolių kongregacijų išsiskiria tuo, kad labai rūpinasi socialiai nuskriaustais vaikais (pasak kun. M. Bianko, jų giminėje jau būta dvasininkų – iš tėčio mamos pusės du giminaičiai irgi buvo saleziečiai). Po praktikos mokykloje M. Bianko įstojo studijuoti teologiją į Turino institutą „Saint John Bosco Crocetta“. Po studijų, praėjus šešeriems metams, davė amžinuosius įžadus ir tapo kunigu saleziečiu. Baigęs teologijos mokslus, Maksimas 1991 metų birželio 21 dieną gavo šventimus Turine, Valdocco Marijos Krikščionių Pagalbos Bazilikoje, ir iki 1992 metų buvo kunigas saleziečių bažnyčioje Vadoko (Valdocco) mikrorajone Turine (šio mikrorajono pavadinimas, išvertus iš lotynų kalbos vallis occisorum reiškia mirusiųjų slėnis, mat šioje vietovėje senovėje bausmę atlikti buvo siunčiami nuteistieji mirties bausme, ir dabar čia daug dėmesio skiriama jaunimo prevencijai, švietimui ir užimtumui, tuo ir rūpinasi saleziečiai – G. B.). Nuo 1993 iki 1995 metų kun. Maksimas tarnavo provincijos miestelyje Lombriasko (Lombriasco). Vėliau dar metus pabuvęs vienoje Italijos provincijoje bei aplankęs nemažai saleziečių globojamų parapijų pasaulyje, 1997 metais vėl išvyko į Romą, o iš ten 2000-ųjų lapkritį buvo pasiųstas į Lietuvą su misija atkurti iki pokario egzistavusią saleziečių vienuolių kongregaciją. „Taip 2000-ųjų metų lapkričio 16 dieną atvykau į Vilnių, o 2001-ųjų birželio pabaigoje patekau į Kauno Palemono parapiją, kurioje įkūrėme saleziečių namus ir 2003 metų birželio 27 dieną buvau paskirtas Palemono Švenčiausios Mergelės Marijos, Rožinio Karalienės, bažnyčios klebonu,“ – prisimena savo kelionę į Lietuvą italas.

Italas atrado bendras su Lietuva šaknis

Nors vykdamas į Lietuvą italas Maksimas nebuvo susipažinęs nei su mūsų šalies istorija, nei ką nors girdėjęs apie legendą, pasakojančią apie Lietuvos valdovų pradininką ir Lietuvos kūrėją Publijų Liboną, vėliau pavadintą Palemonu, kuris neva buvęs Pompėjaus laivyno vadas ir I amžiuje prieš Kristų, Romos pilietinio karo metu, palikęs tėvynę ir išvykęs į šiaurę su žmona, vaikais ir 500 Romos patricijų. Jie apiplaukę Europą ir išlipę į krantą toje vietoje, kur buvo dvylika didelės upės atšakų. Toliau jie plaukę Nemunu iki Dubysos. Čia buvusi įkurta jų pilis.Tačiau būtent dabartinės Italijos teritorijoje senovėje gyvenusių etruskų kilmę italas tapatina su lietuvių kilme. Pasak kun. M. Bianko, Italijoje ir Lietuvoje buvo rastas pusiau perplėštas etruskų kalba rašytas žemės pirkimo-pardavimo dokumentas, kurio viena pusė likdavo buvusiam savininkui, o kita būdavo atiduodama naujajam. Šiame dokumente, neva kai kurie etruskų kalbos žodžiai yra labai panašūs į lietuviškus.

„Jau senų senovėje romėnai bendravo su lietuviais, nes kažkaip gaudavo iš jūsų Baltijos jūros gintarą, kurio Romoje tikrai nebuvo. Yra panašumų ir senovės religijose, pavyzdžiui, lietuviai turi legendą apie geležinį vilką, o romėnai – apie miestą gynusią vilkę,“ – pasakoja kun. Maksimas. Jis dar teigia, kad ir dabar daug lietuviškų žodžių turi priešingą giminę lyginant su atitikmenimis italų kalboje. Be to, lietuviai labai greitai išmoksta italų kalbą, o italams tenka ilgiau pavargti, nes mūsų kalba yra be galo sudėtinga, archajiška.

Istoriniai šaltiniai apie etruskų civilizaciją liudija, kad ji išnyko panašiu laiku – I amžiaus po Kristaus trečiajame dešimtmetyje, kai Roma žengė pirmuosius savo imperijos egzistavimo žingsnius. Etruskai, iki tol buvę grėsmingi kariai ir kūrėjai, pamažu išsigimė, nes norėdami įsitvirtinti Romos respublikoje susiliejo su romėnais ir abejingai žvelgė į tai, kad jų vaikai šneka jau ne gimtąja kalba, o lotyniškai.

Kaip teigia tyrinėtojai, etruskų pasaulis, „prieš išnykdamas iš senovės Italijos žemėlapio, pirmiau buvo užmirštas tų žmonių, kurie ateityje būtų galėję jį toliau kurti“. Ir nors kai kurie istorikai labai skeptiškai vertina lietuvių ir etruskų giminystę, bet bendrų bruožų visgi esama, ir ne tik dėl panašaus kai kurių žodžių skambesio ir reikšmių, bet ir dėl žmonių charakterio, gimtosios kalbos bei kultūros niekinimo, norint įtikti už save galingesniems (lenkams, rusams, dabar anglams...).

Labiausiai gaila apleistų lietuvių vaikų

Į Lietuvą atvykęs dalintis meile, šiluma, kurios pietiečiai visada turi daugiau nei šiaurinių kraštų gyventoji, kunigas Maksimas labiausiai išgyvena dėl neprižiūrimų ar našlaičiais paliktų mūsų tautiečių vaikų, kuriuos tėvai, ieškodami didesnio pinigo, palieka vienatvėje ir liūdesyje vargti tėvynėje. Italui gaila vaikų, kurie neturi nei šiltų namų, nei tikros šeimos ir meilės.

„Mano šeimoje visada buvo be galo artimi tarpusavio santykiai ir iki šiol jie labai šilti. Tokiose šeimose augo ir mano bendraamžiai, todėl aš labai išgyvenu, kai sužinau, jog čia, Lietuvoje, ne visi vaikai tai gali turėti“, – su apmaudu teigia kunigas. – Italijoje tėvai šeimoje daugiau bendrauja su savo vaikais net ir dabar. Labai didelę įtaką šeimoje turi motina“.

Italės, pasak kunigo, labiau negu lietuvės rūpinasi šeima nei savo karjera. Daugiau laiko su vaikais praleidžia ir tėvai, jie dažnai ima kamuolį ir bėga žaisti su savo atžalomis, nors ir mažieji italai dabar daug daugiau laiko praleidžia ne artimai bendraudami su savo bendraamžiais, o sėdėdami prie kompiuterio. Dėl to visame pasaulyje žmonės tampa vienišesni, nes vystosi priklausomybė nuo kompiuterio. Tačiau visgi lyginat italų ir lietuvių šeimas, Italijoje labiau nei Lietuvoje saugomos krikščioniškos vertybės ir tradicijos. Žmonės, pasak Maksimo, jo tėvynėje vis daugiau atsigrįžta į Dievą, po truputį atsigauna ir tikėjimas, nes italai pamatė, kad atsisakę tikėjimo neberanda savo gyvenimo prasmės, o čia, Lietuvoje, priešingai, vyksta toks nutolimas nuo Dievo, koks Italijoje buvo prieš 20 metų. Lietuviai šiandien daugiau žiūri į Vakarų Europą, kurioje irgi išplitęs sekuliarizmas.

„Pastebėjau, kad Lietuvoje ir vaikai labai greitai nutolsta nuo tėvų ir jau būdami 16–18 metų išeina gyventi savarankiškai, Italijoje tėvų namuose vaikai užsibūna net iki 30 ar 35 metų, ir išėję ryšių su savo šeima nenutraukia, nors skyrybų ir pas mus yra, – sako italas. – Mes turime gražią tradiciją Kalėdų pietus visada sutikti su savo tėvais, todėl visi vaikai stengiasi tą dieną grįžti į tėviškę. Kadangi aš esu kunigas, tai negaliu to padaryti per Kalėdas, todėl pas tėvus į Turiną nuvykstu kiek anksčiau arba vėliau. Į Palemoną paviešėti buvo atvykę ir mano jau garbingo amžiaus sulaukę tėvai – motinai neseniai sukako 83 metai, o tėveliui – 86. Lietuva jiems paliko neišdildomą įspūdį“.

Dar viena didelė problema, kuri labai jaudina italą Lietuvoje, yra alkoholis. Italijoje, pasak kunigo, tikrai nepamatysime tokių žmonių, kuriuos čia vadiname „bomžais“, ten didesnė blogybė yra narkotikai. Italų šeimose, nors kiekvieną dieną ant pietų stalo stovi butelis vyno ir kiekvienas italas kasdien jo išgeria, bet geria nedaug (taurelę), be to, vynas yra labai silpnas ir niekas nuo jo nei neapgirsta, nei prasigeria, todėl kunigas svajoja, kad kada nors galbūt taip bus ir Lietuvoje. Galbūt tuomet, kai lietuviai pamirš svaigalus ir labiau atsigręš į Dievą, jų vaikai augs šiltesnėse ir dvasingesnėse šeimose, tokiose, kokioje jis pats užaugo.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija