2014 m. vasario 7 d.    
Nr. 6
(2077)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Lietuvos
kultūros
galerija


XXI Amžius


Laikas ir žmonės 

Pasakose – pasaulio išminties lobiai

Jolanta RAČAITĖ

Vaikiškų spektaklių kūrėja
bei scenografė Birutė Labutytė

Išvydę pasakos personažus,
vaikai net aikteli

Sukurti įspūdingas „Kiškio gudruolio“
lėles įkvėpė animaciniai filmai

Nuo Pasakų kambario iki lėlių teatro

Marijampolės P. Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje veikia vaikų mėgstamas lėlių teatras „Trivainėlis“. Šio kolektyvo istorija prasidėjo 1983 metais, Vaikų literatūros skyriuje įkūrus Pasakų kambarį. Tuo metu skyriui vadovavusi vedėja Monika Bilbokienė pasiuvo lėles, subūrė lėlininkų būrelį. Dekoracijomis rūpinosi ir jas piešė dailininkė Vitalija Rinauskienė. Tais pačiais metais lapkričio 24-ąją buvo pastatytas bei parodytas pirmasis lėlių teatro spektaklis „Katinėlis ir gaidelis“ (K. Kubilinsko eiliuota pasaka). Per 30 lėlių teatro gyvavimo metų buvo sukurti spektakliai „Strakaliukas ir Makaliukas“ (pagal K. Kubilinsko eiliuotą pasaką), „Avinėlis beragėlis“ ir „Pelėdžiuko sapnas“ (pagal J. Degutytės pasakas), „Trys paršiukai“ (S. Michalkovo pasaka), „Lapė karalienė“ (P. Cvirkos pasaka), „Kiaulaitė karalaitė“ (pagal P. Cvirkos kūrinį), „Pasėjo senelis avižas mėnesienoj“ (A. Gudelio pjesė-pasaka), „Katės namai“ (S. Maršako eiliuota pasaka) ir dar daug kitų. Vėliau dėl lėšų stokos „Trivainėlio“ veikla kurį laiką buvo nutrūkusi.

2012-aisiais, Viešosios bibliotekos metodikos skyriaus darbuotojai Almai Stočkuvienei parengus projektą „Lėlių teatrą kuria vaikai“, atsirado galimybė „Trivainėlį“ atnaujinti. Buvo sukurtos naujos dekoracijos, lėlės ir pastatytas spektaklis „Ežio namas“ (pagal M. Vainilaičio pasaką). Spektaklio režisierė, dekoracijų ir lėlių autorė – Birutė Labutytė.

Praėjusiais metais lėlių teatras šventė 30-metį. Ta proga mažiesiems bibliotekos lankytojams pradėtas rodyti spektaklis „Kiškis gudruolis“.

Naująjį spektaklį įkvėpė animaciniai filmai

Ilgametes tradicijas puoselėjantis Marijampolės P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje veikiantis lėlių teatras praėjusių metų pabaigoje savo repertuarą atnaujino itin sėkmingai, naujasis spektaklis iškart tapo populiarus. Pjesei „Kiškis gudruolis“ scenarijų pagal įvairių pasaulio šalių pasakas parašė, lėles ir scenografiją sukūrė bei kartu su spektaklyje vaidinančiomis bibliotekos darbuotojomis pastatė žiūrovų simpatijas nusipelnyti jau seniai spėjusi vaikų teatrų specialistė B. Labutytė. Nors Birutės nuolatinė darbo vieta – Sasnavos laisvalaikio centro salė, talentas ir meilė mažųjų teatrui nelieka nepastebėti, tad ši talentinga kūrėja kviečiama statyti spektaklius, sukurti scenografiją bei kostiumus ir kitų kolektyvų projektams.

Atgaivinant „Trivainėlį“, B. Labutytės kūrybiškumas suvaidino nemenką vaidmenį – ji sukūrė širmą, lėles, scenografiją pirmajam po teatro atgimimo rodytam lėlių spektakliui „Ežio namas“, kuris buvo sėkmingai rodytas daugybę kartų. Vaikams spektaklis patiko – mažuosius visada žavi B. Labutytės gebėjimas dekoracijomis ir kostiumais sukurti tikros pasakos pojūtį – jautiesi tarsi atsidūręs jos viduje.

Pernai kolektyvo sukakties proga nutarus statyti naują spektaklį buvo einama naujausiu keliu. „Kiškiui gudruoliui“ jau buvo gaminamos ne tradicinės lėlės „ant pagaliukų“, bet žmogaus dydžio lėlės-kostiumai, kuriuos aktoriai tiesiog apsirengia. Kostiumus ir scenografiją, pasak kūrėjos, įkvėpė animaciniai filmai ir vaikiškos knygelės (todėl lėlės sukurtos ryškiais, tarsi spalvinimo knygelių personažai kontūrais). Pastatyti spektaklį, panašų į animacinį filmą, B. Labutytė prisipažįsta norėjusi seniai, o idėjos ir norai, kai nestinga dar ir darbštumo, linkę pildytis. Taip ir gimė ši graži pasaka, kurioje aktyvūs ne tik pagrindiniai personažai, bet netgi dekoracijos. Jos dalyvauja vyksme – užsimerkia ir atsimerkia daržovės, visa aplinka kinta bei reaguoja į pagrindinį veiksmą – tarsi animaciniame filme.

Pačiai rašyti scenarijų pagal įvairias skirtingų šalių pasakas galbūt irgi nebuvo lengviausias sprendimas, tačiau tokia idėja režisierei ir scenografei pasirodė tiesiog įdomi. Pjesė – didaktinė (B. Labutytės pastebėjimu, neįkyri didaktika pasakose visada yra, jos ne tik nereikia vengti, tai – viena iš vaikiškų spektaklių esmių). Taigi pastarajame spektaklyje močiutės išlepintą aikštingą anūkę Kiškis Gudruolis taip pamoko, kad ji supranta buvusi bloga. Vaikai šią didaktiką supranta kuo puikiausiai – paklausti, apie ką spektaklis, atsako, kad „močiutės reikia klausyti“.

Auklėjamoji vaikų teatro nauda

„Marijampolei reikėtų teatro vaikams“, – įsitikinusi B. Labutytė. Ji sako matanti, kad mažųjų susidomėjimas vaikiškais spektakliais yra didžiulis, o auklėjamoji nauda – irgi neišmatuojama. Pasakose kalbama apie gėrį, lavinamas kūrybiškumas. Juk vaikai knygų dabar mažiau skaito negu ankstesniosios kartos, o tų vertybių, kokios vaikams skirtuose kūriniuose dažniausiai akcentuojamos, B. Labutytės pastebėjimu, dabartiniame gyvenime stinga. Pasakose sukaupta visa pasaulio išmintis. Net ir įprasta frazė „ilgai ir laimingai gyveno“ nėra tuščia – ji moko, kad tą „ilgai ir laimingai“ reikia užsitarnauti.

Taigi yra „Trivainėlis“, kurio kolektyvas, vaidintojų entuziazmas – puikūs dalykai, tačiau jeigu būtų viso miesto vaikiškas teatras, aišku, nuveikti būtų galima daugiau ir spektaklius matytų dar daugiau vaikų.

Marijampolė
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija