2014 m. vasario 14 d.    
Nr. 7
(2078)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Lietuvos
kultūros
galerija


XXI Amžius


Atmintis

Kai karo metų painiavose apgaudinėjo ir draugai, ir priešai

Puikus pasiaukojimo, artimo meilės, pareigos atlikimo pavyzdys
Karo kapelioną kun. Vaclovą Paulauską
(1910 01 15–1938 06 03–1995 01 16) prisimenant

Antanas Juozas Bražiūnas 

Kun. Vaclovas Paulauskas
aukoja Primicijų šv. Mišias

Kun. Vaclovas Paulauskas

Kun. Vaclovo Paulausko knygos
„Kunigas mirties šokyje“
(Vilnius, Veikslas, 1997) viršelis

XX amžiuje Lietuvą ištikusios negandos paveikė žmonių likimus. Vieni tuos sunkius laikus išgyveno Lietuvoje, kiti atsidūrė toli nuo tėvynės.

Sunkūs išbandymai neaplenkė ir Lietuvos kunigų, buvusių su savo tauta, stiprinusių vargstančius ir kenčiančius sunkiomis valandomis. Vienas iš jų buvo kunigas Vaclovas Paulauskas, kuriam teko ypatinga dalia. Prisiminkime tuos sunkius laikus ir kunigo likimą.

1944 metų vasarą frontas priartėjo prie Lietuvos. Liepos 6 dieną Raudonosios armijos daliniai pasiekė pietinį ir rytinį Vilniaus pakraštį. Po penkių dienų, liepos 13-ąją, III Baltarusijos fronto kariuomenė užėmė Vilnių. Rugsėjį I-ojo Pabaltijo fronto puolimo kryptis nuo Rygos buvo nukreipta Klaipėdos link. Siekta užimti pajūrio ruožą tarp Palangos ir Nemuno žiočių. Strategiškai svarbioje vietoje, Šiaulių rajone, buvo sutelktos didelės pajėgos – apie 500000 karių, daugybė tankų, aviacijos, artilerijos.

Frontui artėjant, gresiant antrajai sovietų okupacijai, nerimas apėmė Lietuvos žmones. Atmintyje buvo gyvi sovietų organizuoti trėmimai, areštai, kankinimai ir žudymai. Daug kas traukėsi į Vakarus kaip sugebėjo, pasinaudodami įvairiomis priemonėmis.

Prie Rytų Lietuvos frontas priartėjo pirmiausia. Čia karių, policininkų, Vietinės rinktinės savanorių, šaulių, moksleivių ir tarnautojų traukimąsi į Vakarų Lietuvą ėmė organizuoti Zarasų pareigūnai: apskrities viršininkas kun. dr. Jonas Steponavičius, policijos vadas Vincas Tamošiūnas ir leitenantas Vladas Garsys. Besitraukiančiųjų dalinio pagrindą pradžioje sudarė Antalieptės, Degučių, Salako vyrai. Prie jų pakeliui jungėsi nauji būriai ir pavieniai asmenys iš Rokiškio, Biržų, Panevėžio apskričių. Dalinys pakeliui augo. Traukiamasi buvo laikantis Lietuvos kariuomenės karinio statuto reikalavimų, tvarkingai ir planingai. Turėta lengvųjų ginklų.

1944 m. liepos 29 dieną Žemaitijoje, Pievėnuose, buvo paskelbta apie Lietuvos kariuomenės atkūrimą, pavadinant ją Tėvynės apsaugos rinktine. Štabas įsikūrė Plinkšių dvare, netoli Sedos. Jau rugpjūčio 4 dieną buvo suformuotas Pirmasis lietuvių savanorių pulkas, pradėtas formuoti antrasis, galvota ir apie trečiąjį, norėta sudaryti aviacijos ir artilerijos dalinius. Tai padaryti nepasisekė.

Tuo metu kilo svarbiausia dilema: ar jungtis Lietuvos karinio dalinio statusu prie vokiečių kariuomenės, ar pasilikti miškuose ir, gavus iš vokiečių ginklų, imtis partizaninio karo veiksmų.

Abu sprendimai nebuvo geri. Jungimasis prie vokiečių kariuomenės reiškė, kad Lietuva eina ne tik prieš bolševikus, bet ir prieš Vakarų sąjungininkus, o tai nebuvo teigiamas dalykas ir komplikavo padėtį. Kita vertus, visiems buvo aišku, kad norint atgauti nepriklausomybę, reikėtų priešintis ne vokiečių kariuomenei, kuri jau traukėsi iš Lietuvos, o puolančiai sovietinei armijai.

Nebuvo išblėsę ir Nepriklausomybės kovų prisiminimai, kai iš Lietuvos traukėsi Pirmąjį pasaulinį karą pralaimėję vokiečiai, o nedidelės, menkai ginkluotos Lietuvos savanorių pajėgos apgynė šalį nuo kelis kartus gausesnių bolševikų, bermontininkų bei lenkų pajėgų ir iškovojo nepriklausomybę. Panašiai buvo ir 1941 metų birželį, kai sukilėliams pavyko išvaduoti Kauną ir paskelbti apie Lietuvos laikinosios vyriausybės sudarymą. Nors 1944 metais padėtis buvo kita, bet viltys ruseno.

Nebuvo pamiršta, kad dar 1944 metų vasario 13 dieną generolas P. Plechavičius su vokiečių kariniais atstovais pasirašė sutartį dėl Vietinės rinktinės steigimo, kurios veikimo zona – tik Lietuvos teritorija. Po anksčiau nepasisekusio vokiečių organizuoto SS lietuviškų dalinių steigimo, daugybė savanorių, stojusių į Vietinę rinktinę, parodė, kad lietuviai nori stoti tik į savo kariuomenę ir ginti tik savo kraštą, o ne Vokietijos interesus. Vokiečiams pradėjus kelti Vietinei rinktinei nepriimtinus reikalavimus, o generolui P. Plechavičiui atsisakius juos vykdyti, jis su štabu gegužės 15 dieną buvo suimtas ir uždarytas Salaspilio koncentracijos stovykloje. Dalis Vietinės rinktinės karių pateko į vokiečių rankas, dalis pasitraukė. Dabar vokiečių padėtis buvo blogesnė ir išreikalauti iš jų norimų lietuviams sąlygų buvo lengviau.

Renkantis pasilikimą Lietuvoje ir partizaninį karą nebuvo aišku, kiek toks karas tęstųsi ir ar stambesniems kariniams vienetams pasisektų ilgiau išsilaikyti.

Nors karo ir okupacijos sąlygomis nebuvo tinkamos informacijos, tačiau buvo girdėta apie Atlanto chartą, pasirašytą JAV, Didžiosios Britanijos, o vėliau – Sovietų Sąjungos. Dokumentas skelbė, kad visos iki karo buvusios nepriklausomos valstybės bus atkurtos, jeigu jos to norės. O kaip kitaip karo metu galima parodyti, kad šalis siekia nepriklausomybės, jei ne savo ginkluotųjų pajėgų atkūrimu ir aktyviais veiksmais? Vilčių buvo daug ir įvairių: gal bus dar vienas atentatas prieš Hitlerį, gal Vakarų šalys neleis vėl okupuoti Lietuvos, nes 1940-aisiais nepripažino sovietinės okupacijos.

Deja, tuo metu nežinota, kad Lietuva buvo atiduota Stalinui jau 1943 metais Teherane.

Dabar, praėjus daugeliui metų nuo tų įvykių, pasitaiko kritikuojančių Tėvynės apsaugos rinktinės organizatorius. Teigiama, kad nereikėjo vienaip ar kitaip daryti, reikėjo numatyti rezultatus, tačiau dabar, iš laiko perspektyvų, kritikuoti lengva. Aišku viena, kad Tėvynės apsaugos rinktinės kariai siekė atkurti Lietuvos nepriklausomybę, negailėdami savo gyvybių, o ne ginti Vokietijos interesus. Dėl to jų auka turi būti prisiminta ir tinkamai įvertinta.

Tuo sunkiu metu buvo pasirinkta kovoti kartu su vokiečių kariuomene, ginant Lietuvos žemę nuo puolančios Raudonosios armijos. Lietuviškasis junginys palaikė ryšį su „Kampfgruppe Mitte“ ir jos vadu pulk. Hellmuth Mäder, o ne su SS sistema. Priesaikoje, kurią pasirašė kariai, neminima nei Vokietija, nei vokiečių kariuomenė, tik pasižadama kovoti lietuviškame dalinyje prieš bolševizmą negailint savo kraujo, o jei prireiks, ir gyvybės.

Rinktinės kariai buvo išauklėti krikščioniška dvasia, todėl jai reikėjo karo kapeliono. Rinktinei skelbiamas įsakymas:

Tėvynės apsaugos rinktinės
būstinės įgulai

Įsakymas Nr. 2(24)

1944 m. rugpjūčio 19 d.

2

Ryt, rugpjūčio 20 d., 1-ojo Lietuvių Savanorių pulko kapelionas kun. Paulauskas 7.00 val. klausys išpažinčių, 10.00 val. pamaldos. Įgulos dalinius atvesti rikiuotėje.

Pasirašo:

Kpt. J. Čėsna, Tėvynės apsaugos

rinktinės štabo įgulos viršininkas,

Ltn. K. Žukauskas, adjutantas.

Kun. V. Paulauskas prisimena: „Kai 1944 m. vasarą mane aplankė du kapitonai (Lipčius ir Jatulis), kviesdami vykti pas kovojančius vyrus, aš dar išsigandau. Buvo nepatogu atsisakyti ir nejauku sutikti. Visgi leidau jiems savo kandidatūrą pasiūlyti vyskupui, nors po to porą naktų negalėjau užmigti. Jau plaukė bėglių voros, o aš buvau Savitarpinės Pagalbos pirmininkas Sedoje. Reikėjo rūpintis bėgliais, o pas vyrus Plinkšiuose tik sekmadieniais tenuvykdavau, pirma Sedos klebono, o vėliau ir dekano įsakymu“.

Toliau kunigas Vaclovas rašo: „Sykį pakvietė mane klebonas. Esąs atvykęs vysk. Borisevičius ir norįs mane matyti. Ir eidamas klebonijon, ir pietaudamas su abiem Telšių vyskupais nė nepagalvojau, kad turėsiu spręsti tą vengiamą reikalą... Vysk. Borisevičius pradėjo:

– Kunige Vaclovai, turiu į Jus didelį prašymą. Su Ekscelencija Ramanausku sustojome prie Jūsų kandidatūros. Ar nesutiktumėte aptarnauti Pirmojo pulko karius? Jie netrukus turės išvykti į frontą, o vadovybė prašo Jus skirti kapelionu...

Aš pasakiau visa, kas atrodė reikalinga pasakyti. Iš tiesų, ne tik nenorėjau, bet jaučiausi nesugebėsiąs aptarnauti sau pavestų vyrų. Be to, buvau patekęs ir į kacetininkų sąrašą, kurį kauniškiai išviliojo iš gestapo ir jį sunaikino, Tat ar priims mane vokiečiai? Gal mano paskyrimas pakenks ne tik man pačiam, bet ir vyskupams?...

Paprašiau palaiminimo sau ir savo naujai misijai. Laiminant Ekscelencijos balsas drebėjo, o pakilęs pamačiau jo akyse ašaras. Buvo tikrai graudu... Išsiskyriau su vysk. V. Borisevičium ir jo daugiau nebesutikau“.

Įsakyme Pirmajam lietuvių savanorių pulkui Nr. 47(52), pasirašytame mjr. A. Urbono, l. e. pulko vado p. ir ltn. K Žukausko, adjutanto, pulko būstinėje 1944 metų rugsėjo 15 d., sakoma: „Jo ekscelencijos Telšių Vyskupo paskirtas pulko kapelionu kunigas Paulauskas Vaclovas š. m. rugsėjo mėn. 6 d. atvyko į pulką ir pradėjo eiti pareigas. Pastaba: Telšių vyskupo raštas“.

Kun. Vaclovas Paulauskas gimė 1910 m. sausio 15 dieną Padvarių (Padvarėlių) kaime, Viekšnių valsčiuje. Šeimoje dar augo trys sesutės. Anksti mirus tėvui, Vaclovui teko padėti darbuose, tačiau, nepaisydamas sunkumų, jis atkakliai siekė mokslų. 1926 metais, baigęs Viekšnių keturklasę vidurinę mokyklą, 1926–1928 metais tęsė mokslą Kauno jėzuitų gimnazijoje.

„...Buvau dar tik kokių penkerių metų, kai mamai pasisakiau būsiąs kunigu, – rašė V. Paulauskas. – Nuo to prisipažinimo visi mano mėgstamiausi žaidimai buvo kunigus pamėgdžioti. Tad stačiau altorius ne tik gimtosios pirkelės kamputyje, bet ir pakrūmėse, prie didesnių medžių... Kunigystė pradžios mokykloje atrodė per tolima, o vidurinėje – nepasiekiama, pinigų neturėjau... Pasirodo, kad ši mano „paslaptis“ buvusi labai jau vieša: porą metų mokytojavęs (namų mokytoju – A. J. B.) gavau viekšniškių pasiūlymą:

– Jei nori važiuoti seminarijon, mes organizuotai tau padėsime“.

1931 metais V. Paulauskas priimamas į Telšių kunigų seminariją. Kunigu buvo įšventintas 1938 metų birželio 3 d. ir paskirtas vikaru į Salantus. 1940–1942 metais dirbo vikaru Žemaičių Naumiestyje, o 1942–1944 metais buvo Sedos Šv. Jono Nepomuko bažnyčios rektoriumi ir vidurinės mokyklos kapelionu.

Svajonė tapti kunigu išsipildė. Jauną kunigą traukė vikaro darbas, neapsunkintas administravimo rūpesčiais, o ypač kapeliono veikla su jaunimu. Jaunimą jis mėgo. Mėgo ir knygas. Be to, vysk. Justinas Staugaitis siūlė po poros metų važiuoti užsienin rengtis filosofijos ir retorikos profesūrai. Tokia ateitis viliojo... O su karo kapeliono pareigomis teko susipažinti tik studijuojant teologiją. Tada dar prelatas V. Borisevičius dažnai moralės paskaitas iliustruodavo savo patirtimi iš Pirmojo pasaulinio karo. Tačiau prigimtis purtėsi šio darbo.

Deja, karas privertė pamiršti svajones ir šviesius ateities planus. Kapelionas Vaclovas lanko vyrus – kuopų būstines ir apkasus pirmoje fronto linijoje, kur atvirame lauke aiškiai matomi „ivanų“ apkasai. Kai kurie kariai jaunučiai, iš gimnazijos suolo. Nors fiziškai jis kariams nieko padėti negali, pas juos nuėjus sušvinta apsiblausę ir išvargę veidai. Neišvengiamas kovos krikštas: vaikštant pirmose linijose nuo apšaudančio kulkosvaidžio kulkų dulka rugiena, mirtis alsuoja čia pat. Kitą dieną, grįžtant iš apkasų, naujas krikštas – užmaskuota vokiečių stambesnio kalibro patranka, atsidūrus labai arti prie jos, pritrenkia ausis ir apsvaigina.

Nauja aplinka, naujos sąlygos kapelioną jaudina. Kasdien šv. Mišias aukoti nėra nei kur, nei kaip. Ir šventadieniais tik mažas būrelis tegali dalyvauti. Vyrai išblaškyti po kelių kilometrų ilgio apkasus, o kiti – retokai išsimėčiusiose sodybose. Buvo ir tokių, kurie pamurmėdavo: „Ko čia tas kunigas valkiojasi?“ Tačiau dažniau tekdavo išgirsti: „Kunige, gelbėk! Kunige, skubėk!“

Vieną naktį buvo stipriai apšaudoma ne tik kulkomis, bet ir minomis. Kapelionas bando priartėti prie apkasų, jausdamas esąs ten reikalingas, tačiau minos krenta šiapus apkasų ir atitveria nuo vyrų. Minosvaidžiams aptilus jis bando perbėgti lauką, bet kulkos švysčioja labai žemai – rizika būtų visai neprotinga. Tenka grįžti, bet pareiga ir mintys, kad ten buvai reikalingas, kankina. Kapelionas aptarnauja sužeistus, mirštančius. Šalia – frontas, kraujas, skausmas, šalia – mirtis.

Ką tik suformuotas, tačiau nepakankamai aprūpintas ir menkai parengtas Pirmasis lietuvių savanorių pulkas sugebėjo laikinai sustabdyti Raudonosios armijos veržimąsi Ventos fronte. Tačiau svarbiausios kautynės dar laukė ateityje. Rinktinės Pirmajam pulkui pavedama užimti prie pat Sedos, rytų pusėje, esančias pozicijas. Vieta tam tikslui buvo labai netinkama. Parinktos pozicijos neleido nei suteikti pastiprinimo, nei tvarkingai atsitraukti. Daugelio mūšio dalyvių įsitikinimu, vokiečiai planavo, kad lietuvių batalionai, neturėdami manevravimo laisvės, nes užnugaryje buvo klampi Varduvos upė, kausis nesitraukdami. Buvo pažadėta besiginančiuosius paremti tankais, tačiau paaiškėjo, kad jiems nėra nei šaudmenų, nei degalų.

Spalio 7 dieną prieš puolančius sovietų tankus ir pėstininkus, ginkluotus automatiniais ginklais, teko kautis tik prancūziškų šautuvų ugnimi, kuriems turėta labai mažai šovinių. Trūko ir „pancerfaustų“ (vokiečių pėstininkų prieštankinis ginklas „šarvo kumštis“). Buvo pamušti keli puolančiųjų tankai, o iššaudžius visus turimus šovinius teko keltis per Varduvos upę, kur žuvo apie 100 jaunuolių. Likę gyvi traukėsi.

„Šūviai prapliumpa iš abiejų pusių. Atmaurojančių tankų vamzdžiai krypsta į veiklesnius mūsiškių artileristų židinius. Vyrai nepasimeta, bet ar ilgai? Žinau, kad šaudmenų atsargos labai kuklios. Sprogimas išverčia vieną patranką. Vyrai krenta į apkasus, tik vienas pakyla ir bėga į upę. Man iš tolo atrodo, kad jo visas viršugalvis nuplėštas. Greit duodu jam ir kitiems sąlyginį išrišimą. Vargšas sužeistasis krenta ir jo daugiau nematau. Prieš mane upė, o pro kur patekti į apkasus – nežinau. Bėgu į štabą. Retkarčiais pamatau frontą ir visos viltys dingsta – tankai su raudonomis žvaigždėmis jau netoli mūsiškių apkasų. Pirmą kartą pamatau, kaip vienas vyras „pancerfaustu“ išsprogdina rusų tanką. Bet jų taip daug!... Aišku, nebeatsilaikysime. Vyrai jau bėga iš apkasų. Vienas man atkiša penkis šautuvo šovinius:

– Ir ginkis nuo tų velnių! „Pancerfaustas“ neveikė...

Dieve, Dieve, kaip mus apgavo ir vyras pasileido link tilto“, – prisimena karo kapelionas.

Ne kunigas Vaclovas buvo kaltas dėl susidariusios padėties, ne jis priėmė sprendimus, tačiau, būdamas jautrios sielos, jis išgyveno dėl duotų patarimų, jautė moralinę atsakomybę ir sielojosi dėl žūstančių karių: „...ano meto painiavose buvome apgaudinėjami draugų ir priešų. Apgaudinėjo mus anglų BBC, apgaudinėjo vokiečių propagandos mašina, apgaudinėjo rusų žodžiai ir veiksmai, apgaudinėjome pagaliau ir mes patys vienas kitą. Gink Dieve, nenorėjome mes saviškių apgaudinėti, bet kalbėjome taip, kaip supratome, o supratome apgaulingai, nes niekas tiesos ir savo tikrų intencijų mums nesakė. Mes tada dar nemokėjome susivaikyti, kad ir mūsų draugai (iš Vakarų) yra tik pirkliai, biznieriai“, – vėliau rašė kunigas.

Kunigas Vaclovas Sedoje sutvarkė savo bažnytėlę, brangesnius reikmenis paliko saugoti žmonėms. Miestelyje sproginėja sviediniai, zvimbia kulkos. Eiti per miestelį pavojinga, Mažeikių gatve jau rieda rusų tankai. Šaudo vien „ivanai“, tik kartais pasigirsta dar ir „pancerfausto“ skirtingas ūktelėjimas. Vyrai bėga į pietus. Toje sumaištyje kunigas lieka be reikalingiausių daiktų ir pinigų. Tenka bėgti per tiltą rizikuojant, apšaudant tankui, o po to – rusų „katiušų“ (reaktyviniai minosvaidžiai) apšaudoma rugiena. Šalia žūsta vokiečių kareiviai, mirštančiajam duodamas sąlyginis išrišimas. Minutės atokvėpis po beržu, o nuo jo pasitraukus – trenksmas – beržas guli skersai kelio, o buvusioje poilsio vietoje – sviedinio išrausta duobė.

Ištrūkus iš fronto zonos prasideda sunki kelionė į Vakarus. Keliai perpildyti besitraukiančių civilių žmonių vežimų ir kariuomenės. Lauko žandarmerija, tvarkanti eismą, susidoroti nepajėgia. Važiuojama ir per laukus, vežimai klimpsta, lūžta. Įtampa, nuovargis, maisto trūkumas... Kartais nuo nemigos, nuovargio ir įtampos haliucinacijos rodosi.

Vieni Rytprūsių gyventojai nesvetingi, net vandens neduoda, o neturtingi Prūsijos lietuviai maloniai priima, maitina, kuo turi. Šiame krašte, kur dar buvo lietuvių, vokiečiai 1938 metais ėmėsi vokietinti lietuviškos kilmės vietovardžius. Senieji pavadinimai kelių rodyklėse buvo užtepti baltais dažais, o naujieji užrašyti juodai. Lietuvių kariai skudurais, sumirkytais vandeniu, o, jei turėdavo, ir benzinu, trina rodykles, kol išnyksta naujieji, o senieji užrašai tampa įskaitomi. Taip vietoje Kuckerneese sugrįžta Kaukehmen (t.y. Kaukėnai) ir kt.

Trūksta maisto. Gaunant ne daugiau kaip trečdalį kalorijų visi kariai kasdien tampa alkanesni ir alkanesni. Mirtiną pavojų kelia nuolatiniai puolimai iš oro. Sutikti lietuviai, anksčiau pasitraukę iš Lietuvos, ne kartą siūlė kapelionui palikti lietuvius karius, važiuoti kuo toliau į pietus. Ten kaimo parapijėlėse yra gerų klebonų, kurie mielai priglaus... Ir kai kurie karininkai taip pakalbėdavo. Tačiau kunigas Vaclovas buvo nepalenkiamas: kaip galima palikti vyrus, kuriuos aptarnauti pasižadėjo vyskupui, kurie dabar yra labai sunkioje ir neaiškioje padėtyje. Jis buvo atkaklus, ryžtingas, kaip ir tais momentais, kai girdėdavo žodžius, kad „kunigui nėra ko veikti ten, kur vyrai paliekami mirčiai“.

Vokietijoje Pirmasis lietuvių pulkas, kurio kapelionu kun. V. Paulauskas buvo Telšių vyskupo paskirtas, likviduojamas. Sudaromos pionierių kuopos, į kurias pakliūva ir Antrojo bei Trečiojo ir visai pulkams nepriklausiusių vyrų. Kuopos priskiriamos įvairiems vokiškiems daliniams ir išmėtomos visame Rytų fronte. Kunigas Vaclovas lieka vienintelis lietuvių kunigas, dar oficialiai išsilaikęs kariuomenėje. Lietuviai karininkai ir kapelionas gali pasirinkti: ar būti su lietuviškais daliniais, ar vykti dirbti civilinio darbo. Didžioji dauguma karininkų nusprendžia likti su kariais, nes yra įsitikinę, kad karininko pareiga yra būti kartu su savo vyrais. Taip pasielgia ir kapelionas, ištikimas pareigai, galvojantis, kad „tarp mūsų nėra nei inteligento, nei pono, nei darbininko, visi esame tik lietuviai, Tėvynės Lietuvos vaikai“.

Kapelionui iškyla teisinis klausimas: reikia oficialiai gauti paskyrimą į lietuvių dalinius. Kunigas Vaclovas vyksta į Berlyną, lankosi karinėse įstaigose, nunciatūroje. Berlyne, neišskiriant nė nunciatūros, vyrauja sunki, atsargumo ar net baimės persunkta atmosfera. Įtarumo nuotaikas atspindi ir kunigo stebėtas epizodas. Valgykloje, kurioje valgė vokiečių kariuomenės karininkai, staiga pasieniuose atsiranda žandarai, ginklus nukreipę į valgančiuosius. Prie vieno stalo prisiartina keli žandarmerijos karininkai, taip pat su paruoštais ginklais. Jie išsiveda tris karininkus, apsirengusius vokiečių uniforma. Jie buvę amerikiečių šnipai, kuriuos išdavęs amerikoniškas valgymo būdas – atsipjovę mėsos, jie šakutę perimdavo į dešinę ranką...

Po didelių vargų pavyksta gauti iš nuncijaus visas kapeliono „fakultates“ laikinai, „kol visa paaiškės“. Kunigas gauna ir sunkų lagaminą, kuriame – kelioninis altorius su visais reikmenimis. Jis – ketvirtasis to lagamino savininkas: pirmasis žuvo Afrikoje, antrasis – Rusijoje, trečiasis sužeistas Stalingado fronte. Jam, ketvirtajam, tai „dažnai buvo sunki našta, bet visuomet miela, kaip mažytė Kristaus jungo dalelė“.

Vykdamas į Berlyną, kunigas Vaclovas turėjo ir slaptą tikslą. Lietuvius karius buvo pasiekę gandai, kad naciai darys paskutinį spaudimą sudaryti lietuviškus SS dalinius. Jų branduoliu esą numatyti jo vyrai, dabar – pionierių dalių kariai. Kai kas spėliojo, kad ir iškilę sunkumai kapelionui patekti pas vyrus atsiradę dėl to, kad SS daliniai kapeliono turėti negali. Buvo gandų, kad net kai kurie lietuviai karininkai, nors atvirai tam nepritarią, vokiečių planams esą gana palankūs. Tokie gandai sukėlė didelį lietuvių karių nepasitenkinimą. Fronte esantys kariai ir karininkai lyg susitarę prašė perduoti Berlyno „SS simpatikams“ aiškų įspėjimą: „Jie už tai tikrai gaus kulką į kaktą, nesvarbu, kada ir nuo ko!“

Vyrų grasinimą vieniems kunigas perdavė juokais, kitiems – gana griežtai. Vienas Luftwafės (karo aviacijos) karininko uniformą dėvintis Lietuvos vokietis atšovė: „Žiūrėk, kad pats pirma kulkos ar ko nors blogesnio nesusilauktum!“ Po tokių pokalbių atsirado rimtas pavojus, kad kunigas susilauks tokio pat likimo, kaip anie vokiečių karininkai valgykloje.

Kiek tos pastangos padėjo, neaišku, tačiau pertvarkymai nebeįvyko. Netrukus Rytų fronte prasidėjo ofenzyva, frontas pairo, sutrukdydamas ne tik nacių, bet ir kunigo Vaclovo pastangas ir planus.

* * *

Kunigas Vaclovas Paulauskas tais sunkiais metais rašė dienoraštį. Dėl to jo atsiminimai yra tikslūs, objektyvūs, paremti ne tik atmintimi, bet ir užrašais. Deja, dalis jų dingo. Lieka nežinoma, kaip kunigas išgyveno paskutiniuosius karo mėnesius.

Po karo kunigas Vaclovas dirbo Kempteno perkeltųjų asmenų lietuvių stovyklos ir lietuvių gimnazijos kapelionu, švietimo vadovu, mokytoju, Vokietijos ir Austrijos lietuvių skautų kapelionu. 1950 metais atvyko į JAV. Dirbo vikaru lietuvių parapijoje Lawrence, padėjo ją išsaugoti. Nuo 1954 metų buvo Villa Maria senelių prieglaudos Thompsone, netoli Putnamo, vienuolių kapelionas. Visą gyvenimą jis buvo aktyvus visuomenininkas, ateitininkas, dirbo su pavasarininkais, dalyvavo lietuviškų organizacijų veikloje išeivijoje, priklausė „Kunigų vienybei“, rašė į spaudą, išspausdino daug straipsnių religinėmis, dorovinėmis ir visuomeninėmis temomis. Palaipsniui blogėjant regėjimui 1963 metais turėjo atsisakyti kapeliono pareigų. Apakusį kunigą Vaclovą globojo vienuolė Agota Trilikaitė (Trilikas), ji vėliau rūpinosi ir jo atsiminimų skelbimu. Lietuvoje išleista jo prisiminimų knyga „Kunigas mirties šokyje“ (Vilnius, Veikslas, 1997).

1994 metų rudenį, nusilpus sveikatai, kunigas buvo perkeltas į J. Matulaičio slaugos namus, priklausiusius Putnamo Marijos Nekalto prasidėjimo vienuolyno seselėms. 1995 m. sausio 15 d. kunigui Vaclovui Paulauskui sukako 85 metai. Kitą dieną, sausio 16-ąją, jis mirė. Palaidotas prie Marijos Nekalto prasidėjimo seselių vienuolyno Putname, Dangaus vartų kapinėse.

* * *

Kun. Vaclovas Paulauskas yra puikus pasiaukojimo, artimo meilės, pareigos atlikimo pavyzdys. Kapeliono pareigos karo metu reiškė didžiulius pavojus, kančias, gresiančią mirtį. Jis neatsisakė tų pareigų, nors ir galėjo, giliai suprato kunigo pareigą aukotis dėl artimo, atlaikė visus karo sunkumus ir išbandymus.

Vokietijoje beveik iš kiekvieno sutikto pažįstamo girdėdamas pasiūlymą mesti kapeliono darbą, liko tvirtas, ištikimas pareigai. Jis mylėjo jam pavestuosius: „Man jie, negausias išimtis atmetus, buvo žmonės, kurie tikėjo, mylėjo ir dėl to kentėjo, nors kartais klysdami, apsivildami, nepajėgdami, bet vis dėlto nesutrempė žmoniškumo... Reikia prisipažinti, kad sunkiausiai mus lenkė tų naštos, kurias uždėjusieji patys pasislėpė, nebesiryždami žvilgtelti į mūsų klampojimą...“

Kapelionui rūpėjo ir visuomenės nuomonė apie jo vyrus, kurie bandė atkurti Lietuvos kariuomenę, siekti Lietuvos laisvės, deja, tapo susiklosčiusios padėties aukomis. Jis rašė: „Atviros širdies ir geros valios žmonės, kurie spręsdami apie kitus pirmiau pajėgia patys atsistoti anų vietoje ir sąlygose, nedaug ir tesuklys ir apie anuos vyrus galvodami“.

Būkime ir mes atviros širdies ir geros valios...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija