2014 m. vasario 14 d.    
Nr. 7
(2078)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Geidulių melas ir gyvenimo tiesa

Kun. Vytenis Vaškelis

Tiesiaširdžio Jėzaus žodžiai „Kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“ (Mt 5, 28) yra įspėjimas visiems, kurie, nepaisydami sąžinės priekaištų, per netvarkingą žvilgsnio geidimą lengvabūdiškai įsileidžia į savo vidų netyrumo geidulį, kuris taip susilpnina mąstymą bei panaikina budrumą, kad pagundos pritarimo metu kartais leidžiasi į beprotišką gašlumo dvasios užvaldymo avantiūrą, kuri jiems karčiai atsirūgsta dėl padarytų nusikalstamų veikų prieš kito asmens orumą ir neliečiamumą ir užsitraukia baudžiamąją atsakomybę.

Pasak vieno Rytų mąstytojo, „lytinio instinkto akstinas yra smailesnis už ietį, kuri naudojama laukinių dramblių prijaukinimui, degina labiau už ugnį ir turi smaigalį, kuris prasiskverbia iki pat sielos“. Todėl nekvestionuojamai aišku, kad lytinis instinktas yra prigimtinė Kūrėjo malonė, iš esmės skirta žmonių giminės išlikimui ir sutuoktinių žmogiškajai meilei stiprinti ir taip ją ištobulinti, kad būtų pakylėta arčiau Dievo, kuris, jiems teikdamas prigimtinės meilės intymumo džiaugsmą, dovanoja džiaugsmo viršūnę – nepakartojamą naujo žmogaus gyvybę – ir suteikia atsakomybę mažą žmogutį taip auklėti, kad jis taptų vertas Dievo Tėvo vaikų vardo.

Kaskart vis dažniau pastebime, kad marginalinėje visuomenėje, tebekylant technologijų progresui, vis žemiau smunka jos daugelio narių moralės lygis, nes akį bei širdį viliojanti daiktų industrijos regimybė vis labiau nustelbia neregimųjų aukščiausių vertybių grožio trauką. Palaipsniui estetikos dukra guja etikos motiną iš bendrų bei šiltų namų lauk. Antai kaip gali Sočio žiemos olimpiadoje besirungiantys aukščiausios klasės sportininkai išsaugoti savo moralinio stuburo tvirtumą, jei jos organizatoriai jiems nemokamai dalina prezervatyvus ir tarsi sako: „Po sunkių rungčių nusipelnėte nežaboto sekso malonumų!“ Žinoma, tam tikra dalis atletų, besilaikančių moralės principų, iškart atmes šį gundymą. Deja, nemažai yra tokių, kurie pasiduoda iškreiptos viešosios nuomonės įtakai ir kaip naktiniai drugeliai skrenda į liepsnojantį nuodėmių laužą. Tada nublanksta olimpiniai aukso medaliai ant neskaistumo nedorybės suterštų kūnų (žr. 1 Kor 6, 19). Ir dvigubą šviesą skleidžia tie nugalėtojai, kurie grumiasi su priešininkais laikydamiesi visų sporto bei teisingo gyvenimo būdo taisyklių.

Rašytojas K. S. Luisas teigia, kad etikai rūpi trys svarbūs klausimai, ir kaip pavyzdį pasitelkia plaukiančią flotilę. Pirma, laivai turi plaukti taip, kad nesusitrenktų. Tai – socialinė etika, ir to mokoma. Antra, kiekviename laive turi būti palaikoma tvarka, kad jis nenuskęstų. Tai – dorybių ir ydų klausimas, ir to nemokoma. Galiausiai, laivai turi žinoti tikslą, kur ir kodėl jie plaukia. Tai yra svarbiausias pagrindinis žmogaus gyvenimo tikslo klausimas. Tai – religinis klausimas, kurio, žinoma, niekas neužduoda ir dar rečiau į jį atsako.

Egzistencinis žmogaus tikslas yra Dievas, nes Jis jį ištraukė iš nebūties dausų, kad skleistų ne savojo „ego“ drumzlinus spindulius, kurie kaip pavojinga radioaktyvi jonizuojančioji spinduliuotė naikintų gyvybės pradą, bet išvien su Juo kurtų atnaujinto Jame gyvenimo būtį, kuri spindi nemarumo šviesa už žmogaus akiai neaprėpiamų žemės horizontų... Todėl sąmoningas žmogus, Viešpačiui padedant, ne tik stengiasi kontroliuoti gimtosios nuodėmės pažeistos žmogiškos prigimties netikėtai iškylančius įnorius, bet visur ieško esminių Gyvenimo tvarkos dėsnių, kurių laikymasis užtikrina taiką su pačiu savimi, stiprina budrumą, saugo protą nuo minčių taršos ir teikia vidinę ramybę, kurios pasaulis niekada neduos. Tada žmogaus gyvenime įsišaknija malonės sintezė – jis Raštuose randa amžinojo gyvenimo tiesos grūdą (žr. Jn 5, 39), per Dievo žodžio apmąstymą jį giliau įterpia į savo širdies žemę, ir grūdas tampa želmeniu, želmuo – medeliu, o medis duoda gerumo vaisius, kurių nebegali sugadinti puikybės, gašlumo ir kitų nuodėmių puvėsiai.

Taigi, kas saugo savo širdį, iš jos tikrai teka gaivinantys gyvenimo šaltiniai (žr. Pat 4, 23), ir visi geros valios žmonės supranta, kad toje širdyje gyvuoja pati Meilė.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija