2014 m. balandžio 4 d.    
Nr. 14
(2085)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Lietuvos
kultūros
galerija


XXI Amžius


Iš laiškų

Bernardas Brazdžionis – Jonas Juškaitis

Laiškai 1982–2002 metais

(Tęsinys. Pradžia 2011 m. nr. 88, 90, 92, 94,
2012 m. nr. 9, 13, 16, 17, 20, 22, 26, 31, 36, 44,
2013 m. nr. 2, 3, 4, 6, 7, 9, 10, 12, 14, 18, 19, 29, 45,
2014 m. nr. 5, 9, 12)

Bernardas Brazdžionis ir vertėjas
Dominykas Urbas „Vyturio“
leidykloje 1989 metais

Piliečių chartijos
deklaracija iš spaudos

Didžiai Gerbiamas,

Jūsų laišką gavau senokai, atsiprašau, kad ilgokai tylėjau. Mat kaip veikėjas turėjau ir daugybę darbų, rašymų, o kaip niekada pinigų neturintis norėjau atsakyti iš karto, pasveikinti ir su Kalėdomis, ir su Naujais metais. Paštui pašėlusiai, kaip ir viskam, pabrangus.

Suprantu Jūsų širdgėlą, kuri sutapo su asmenine nelaime ir su visos tautos tragedija. Mums dar nelengviau. Nes čia turime skursti ir stovėti, nežinodami, kas bus. O mano dalia – amžino opozicionieriaus, tikro, dalia. Komunistų valdymo laikais aš su jais nėjau, dėl to pragyvenau varge, stebėtis reikėtų, kaip aš iš viso ką nors padariau ir parašiau. Paskelbus nepriklausomybę buvau V. Landsbergio šalininkas (ir dabar esu ir būsiu), bet tuo sau pats užsikirtau kelius į geresnį gyvenimą: džiaugdamasis šiuo šviesiausiu savo gyvenimo laiku, po nepriklausomos Lietuvos dar iš vaikystės atsiminimų, kibau į darbą, nes atsirado laisvė rašyti. Bet už tai gavau tik skurdų honorarą, iš kurio galėjau šiaip taip galą su galu sudurti, nes viską dariau iš pasiaukojimo, katalikiškoje spaudoje, žinodamas jos nelengvą padėtį, rašiau  veltui 188 (...). Pradėjo eiti dabar padoresnės spaudos, nežinau, kaip ji toliau laikysis, o svarbiausia, kiek bus morališkai padori, kad joje galima būtų bendradarbiauti. Tačiau tą pamatysime vėliau. Joje ir bendradarbiausiu.

O dėl to, kas įvyko Lietuvoje, nereikia stebėtis. Tas ir turėjo įvykti. Aš Jums seniai sakiau. Tauta sukomunistėjusi. Dar blogiau – į valdžią įžūliausiai atėjo buvę kagėbistai. Atsisėdo postuose. Iki prezidento rinkimų (prezidentu taip pat tauta išsirinks Brazauską ar kitą tokį patį) dar bus ramūs, tik žvalgybiškai pasiklausinės dėl savo planų, kaip žmonės reaguotų. O po tų rinkimų, jeigu laimės, darys ką nori. Žinoma, laikai nebe tie, bet bus nelengva.

Todėl, kad dabar nustatyta, jog milijonas tautos turėjo reikalų savo noru su kagėbė. 80 tūkstančių buvo agentų, 200 tūkstančių informatorių, o su visokiais kitokiais jų pavaldiniais ir giminėmis, giminių giminėmis – apie milijoną. (...)

Jūs išeivijoje visi buvote naivūs, manėte, kad tiktai paskelbs nepriklausomybę ir visi Lietuvoje atsivers. Buvo ir čia tokių naivių. Atsivertė dalis, liko nepalaužti ir ištikimi tie, kurie visada tokie buvo – apie 40 nuošimčių tautos, o kiti... Kitiems rūpi tik savo pilvas, garbė, kiti arba apkvailinti tamsybininkai, arba tamsybininkai jiems sudarė tokias sąlygas, jog jie pirmieji pasisakytų už komunistus. O visais jumis, kurie išeivijoje turėjote autoritetą, dabar į valdžią grįžusieji Landsbergio laikais (kadangi jie sėdėjo valdžioje, nebuvo kaip ir kam jų iškrapštyti, ką Landsbergis galėjo padaryti), sumaniai pasinaudojo, „nukenksmino“ jus. (...)

Apie rašytojus nenoriu nė kalbėti. Netinka man dergti savo kolegas. Kad jų skoniai ir pažiūros nesutampa, tai nieko blogo; taip buvo ir nepriklausomoje Lietuvoje, ir visame pasaulyje yra. Bet kad jie suniekšėję tiek, jog apie juos nesinori nė kalbėti, tai tik sovietinėje santvarkoje taip galėjo atsitikti. Jie susidvejinę, susitrejinę. Ir – jiems nieko dėl to. (...) Poetai gali būti geri, bet kaip žmonės gali visai neturėti galvų.

Gynė ne tik A. Puišytė su G. Cieškaite, bet ir aš – „Lietuvos aide“, rašydamas apie A. Vaičiulaitį. Tą numerį seniai Jums pasiunčiau, nežinau, ar gavote. Tik aš gyniau kitaip, leidau suprasti, kad mes priimame visus rašytojus, kad garbingų žmonių negalima įžeidinėti. O tas nemokšiškas straipsnelis, pasirodo, ne slapyvardžiu pasirašytas189 . Jeigu tiesa, ką aš išgirdau, nes „Lit. ir mene“ nebendradarbiauju ir nebendradarbiausiu, tai parašė kažkoks jaunas vaikėzas. Bet redaktorius tai subrendęs. (...)

Man padoresnis yra neseniai miręs seniausias Lietuvos keturvėjininkas ir poetas J. Žlabys-Žengė. (...) Artimesnis man už daugelį jaunų paršologų, anot Herbačiausko, senasis D. Urbas, kuris po to, kai buvote Lietuvoje pirmą kartą, ir aš parašiau straipsnį apie Jus „Katalikų pasaulyje“190 (o tą straipsnį tuometinė valdžia, aišku, komunistinė, žurnalo leidimo vilkinimu tyčia stabdė, kad nepasirodytų Jūsų buvimo laiku, o tik rudenį) padėkojo, kaip ir dabar už straipsnį „Vaičiulaičio trauka“. Vienintelis žmogus – paskambino į namus ir padėkojo. O juk aš nesu su juo koks artimas pažįstamas, net kas aš jam, aš prieš jį tik piemuo, jaunas žmogus. Atsakiau, kad tai man moralinė parama, nes ir man, rašančiam straipsnius, Lietuvoje buvo nelengva.

„Egzodo literatūros atšvaitai“191, kaip ir „Akiračių“ pokalbiai buvo sumanytos atvirai bjauriai tendencingai – išeivijos kairiųjų ir Lietuvos tokių pat rašytojų. Tai sakau atvirai, nes savo ausimis girdėjau. (...)

Su J. Jankumi norėjau pasikalbėti daugiau, dėl A. Giedriaus. Beje, nepavyko. (...)

Kaip dabar bus Lietuvoje? Kaip bus, taip bus, bet aš nesikeisiu ir, manau, nepražūsiu. Savo įsitikinimų nekaitalioju. Jeigu jie Landsbergio laikais mane, Landsbergio šalininką, stumdė, o dabar, atėjus Brazauskui, kviečia, tai jie tegu nelaiko manęs kvailiu. Jie nori ir per mane suduoti smūgį Landsbergiui – štai Landsbergis skaldė, o Brazauskas vienija. (...) Žinoma, Lietuvai aš nekenksiu ir nekenkiau, jeigu jie ką gerai padarys, tiktai pasidžiaugsiu, gal tai tikrai atliks atgailą savo darbais. Nors labai abejoju, ar padarys ir iš ko padarys, jeigu jau tik atėję į valdžią stengiasi savo valią primesti.

Priklausau Piliečių chartijai, esu jos Tarybos narys. Jos įpareigotas ir paprašytas (nes žino, kad su Jumis palaikau ryšius) esu paklausti, ar nesutiktumėte būti Piliečių chartijos garbės192 nariu. Yra Lietuvoje sukurta visų dešiniųjų jėgų vieninga plati opozicija Tėvynės frontas, deputatai dešiniame sparne sudarė santarvę. Sąjūdis, Piliečių chartija (iš tikrųjų Sąjūdžio dalis, kuri intelektualesnė), Krikščionių demokratų, Demokratų partijos, Politinių kalinių ir Tremtinių sąjungos ir panašios organizacijos dabar gryninasi, analizuoja klaidas ir vienijasi. Jeigu kiltų naujas pavojus. Kas yra Piliečių chartija, pridedu jos deklaraciją, iš kurios matyti, kaip ji veikia. Visoms dešiniosioms susivienijusioms jėgoms vadovauja V. Landsbergis. Piliečių chartijos Taryboje yra žinomi žmonės – J. Mikelinskas, V. Kubilius, dail. V. Vildžiūnas, S. Šalkauskio sūnus J. Šalkauskis, N. Kitkauskas, akademikai R. Sližys, B. Grigelionis, „Kultūros barų“ redaktorius B. Savukynas ir kiti. Išrinkta nemažai deputatų, jie sudaro atskirą frakciją bendroje dešiniųjų Santarvėje, visų pasirašytoje. Nežinau, kaip Jums atrodys tas kvietimas. Jeigu sutiktumėte, paskelbtume viešai, kad einate su dešiniosiomis jėgomis. O dabar Jūsų eilėraščius deklamuoja kas tik nori Jumis pasinaudoti savo visokiausiems nešvariems tikslams. Apie tą chartiją galėtų Jums daugiau papasakoti J. Kojelis. Jis pas mus buvo susirinkimuose, nežinome kaip jie atrodė jam. Aš su juo taip pat nemažai kalbėjausi.Savo įpareigojimą Jus pakviesti atlieku, manimi, manau, pasitikite, bet Jūsų valia. Jeigu sutiktumėte, visoms Lietuvos dešiniosioms jėgoms, ypač prieš prezidento rinkimus, būtų didelė parama. (...)

Sveikiname su šv. Kalėdomis visus, esame su Jumis, prisimename, dalijamės tais pačiais rūpesčiais, džiaugsmais ir sielvartais abu su Danute.

J. Juškaitis
Vilnius, 1992.XII.12.

Kas dėl rašytojų atgailų. Vieni, mažiausiai susitepę, darė tikras, kiti vaidino cirkus, o labiausiai susitepę nemanė ir nemano jų daryti. Jie reikalauja „artimo meilės“, kaip anais laikais reikalavo artimo mirties. Ar galima meilės reikalauti? Jau vien tai yra baisu. Just. Marcinkevičių buvo padarę stabu, pasodinę ant dviejų kėdžių – tautai kvailinti. Dabar kalbina būti prezidentu – taip dar 1988 m. buvo numatyta.193 Bet kai išrinko V. Landsbergį, o šis ištiesė Brazauskui ranką, tas atsisakė ją priimti. „Mes dar sugrįšim“ – pasigirdo iš jų lūpų. Nuo tol ir supriešinta tauta. Jie supriešino, nes jie niekada nebuvo nepriešintojai ir  dabar sieks savo valią primesti, tą gudriai darė, išnaudodami net išeivijoje, keldami sumaištį, kurią dabar suvers kitiems.

 


188 Kad bereikalingai nesikartotų, praleidžiamos ilgesnės laiško vietos apie rašytojus (J. Žlabį-Žengę, P. Rimkūną, V. Kubilių, J. Mikelinską), nes keliuose ankstesniuose laiškuose apie juos tas pats kalbėta. Taip pat (...) sutrumpinamos bendrybės apie ano meto aplinkybių „orą“ po rinkimų, nebūtinai viešintiniems asmeniniams nusiteikimams sunkiantis į laiškus apie komunistinę „vienybę“, dvelkiančią iš okupacinių laikų . Tai situacijai apibūdinti  geriausiai tiktų perspausdinti istorikės Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės ilgą straipsnį „Svarbiausia yra moralė“ (publikuota po jos mirties „Tremtinyje“ (2001 04 12, nr. 14-14a (444). Iš penkių straipsnio pastraipų pateikiame po kelis keturių pirmųjų pirmuosius sakinius: 1.Galintys politiniams procesams daryti įtaką žmonės bijojo aštrios konfrontacijos visuomenėje, norėjo revoliucijos „be kraujo“. Atrodo, kad jų baimė buvo perdėta (ypač po 1991 m. rugpjūčio pučo (...). 2. Buvo tikėtasi, kad visi „blogiečiai“ pasikeis, kad visos blogosios savybės sunyks kartu su sovietine sistema (...). 3. Trūko galinčių užimti atsakingus postus žmonių (...). 4. Šalinant sovietinę sistemą, nebuvo įstatymų leidybos strategijos (...). N. Gaškaitės-Žemaitienės straipsnį pravartu pasiskaityti ir šiandien.

189 Tvirtai įėjusiam į literatūrą, novatoriui, buvo nemalonus toks išpuolis, o dar nemalonesnis jo šalininkams ir visiems padorumo nepraradusiems, kokių pažiūrų ar literatūrinės laikysenos jie būtų. Ypač kai tokių pasigirdo ir daugiau.

190 Žr. „Lyra ant gluosnio“ (1998, p. 167-177 ir p. 245-253)

191 „Egzodo literatūros atšvaituose“ spausdinama Algirdo Landsbergio recenzija apie B. Brazdžionio rinkinį „Didžioji kryžkelė“ (1953) paskelbta „Literatūros lankuose“ Jer. Žemkalnio slapyvardžiu (1954, nr. 4, „Begalinė vienuma ir „Didžioji kryžkelė“). Apie B. Brazdžionį „Egzodo literatūros atšvaituose“ šiek tiek kalbama Juozo Girniaus įvade „Žemės“ antologijai „Žmogaus prasmės žemėje poezija“ ir Antano Maceinos „Patriotų sukilimas arba Poezijos kivirčas su tautybe“.

Recenzija neaprėpia geriausios B. Brazdžionio kūrybos. Galima pasigesti ir kitokių vertinimų, pavyzdžiui, Jono Aisčio, Antano Vaičiulaičio („Aiduose“). Panašiai ir dabar, kai randi visko, tik apie B. Brazdžionio poeziją – nieko. O į kritiką taip pat visur nereikėtų žiūrėti vien tik paraidžiui. Alfonsas Nyka-Niliūnas tuose pačiuose „Egzodo literatūros atšvaituose“ („Benio Rutkūno poezijos pulsas“, publikuota Leono Miškino slapyvardžiu, 1946 metais cituoja ir garsųjį B. Sruogos eilėraštį „Supasi, supasi lapai nubudinti, / Šnekasi, šnekasi vėjo pajudinti“, lygindamas su B. Rutkūno „Aklas bedugnis skalauja ir supasi, / Gaudo užuogaudų žiedą nutrupusį“ (p. 35).

Tačiau kažin ar šį įspūdingąjį ritmą „išrado“ B. Sruoga? Dar 1904 metais rusų simbolistė Zinaida Gipijus (1869–1945) tokiu įstringančiu ritmu parašiusi 16-os eilučių eilėraštį „Vsio krugom“ („Viskas aplinkui“): Strašnoje, gruboje, lipkoje, griaznoje / Žestko tupoje, vsiegda bezobraznoje – Kraupu, storžieviška, suteršta, purvina, / Šiurkščiai atbukinta, visados nevaizdinga“ (15 ir 16 eilutės yra kito ritmo). B. Sruoga pasiekė žavesio, bet  B. Rutkūno nuotaikos gal artimesnės Z. Gipijai. Nesu taip giliai įsikasęs į pasaulio poeziją, jog drįsčiau tvirtinti, kad ir po Z. Gipijos ritmais kas nors dar giliau nepasikasęs. B. Brazdžionis man kartą sakėsi per gyvenimą tiek visko apie save prisiklausęs, girtas ir peiktas, bet niekas iš esmės taip ir nepasigilino, kas ta Brazdžionio poezija. Todėl nors šiandien lauktume įsigilinimų į vertingiausius B. Brazdžionio atradimus.

192 Piliečių chartija įsikūrė kaip atsvara Lietuvos ateities forumui. Žr. knygoje „Nepaklusęs laikui“ (atsiminimai apie Vytautą Kubilių, 2011 m. – Eugenijaus Ignatavičiaus „Kai atsisveikini su žmogumi“ (p. 307), Vlado Motiejūno „Jis buvo tikras pilietis“ (p. 326)) ir Audriaus Musteikio pokalbį su J. Juškaičiu „Vertino ir gynė“ („Lietuvos žinios“, 2011, nr. 262, 263, 264).

193 Apie Justiną Marcinkevičių daug ir įvairiai tada kalbėta. Vienas iš T. Venclovos reikšmingų politinių žingsnių atsikuriant Lietuvos nepriklausomybei – „Kranto“ laidoje per televiziją pasakyta tiesa apie Just. Marcinkevičiaus apysakos „Pušis, kuri juokėsi“ ištakas iš sovietinio saugumo. Lietuvoje kiti galbūt nebūtų drįsę apie tai nė kalbėti. „Šiaurės Atėnuose“ (nr. 26 (73) 1991 m. VII. 3) Kazys Saja paliudijo pats girdėjęs, kaip Just. Marcinkevičius Dailės institute studentams ir dėstytojams pasisakė, „jog yra iš ten gavęs medžiagą apie jaunus intelektualus“, todėl „nieko neverčiamas pats papasakojo auditorijai šios apysakos gimimo istoriją“, „aš nepaprastai apgailestauju, kad Just. Marcinkevičius parašė į televiziją laišką ir šiandien jis neigia tai, ką pripažino tada Dailės institute“, Saja mini ir Juozą Tumelį, jo žodžiais, „apysakos prototipą“, ir anais laikais sakiusį, kad „labai aiškios paralelės tarp komunizmo ir fašizmo“ (p.1). O šiais laikais istorikai kalba apie tuodu „brolius dvynius...“

 

„XXI amžiuje“ (nr. 9) spausdintame tekste neturėjo būti antrojo ir trečiojo medalių. J. Juškaičio eilėraštis „Žemė“ turėjo būti perfotografuotas iš rinkinio „Ir aušros, ir žaros“ (1962) 5-ojo puslapio:

Nr. 9 (181 komentare) minimi 5 šio eilėraščio variantai – nė vieno neišsižadu. Kadangi šis yra pirmasis ir autentiškiausias (rašytas 1960 metais), nurodytinos ir kitų vietos knygose: „Mėlyna žibutė apšvietė likimą“ (p. 73, 1972), „Dešimt žodžių jazmino žiedui“ (p. 37, 1984), „Tolimos dainos. Lyrika“ (p. 4 ir p. 88, 2006).

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija