Iš laiškų
Bernardas Brazdžionis Jonas Juškaitis
Laiškai 19822002 metais (Tęsinys. Pradžia 2011 m. nr.
88, 90,
92, 94,
2012 m. nr. 9,
13, 16,
17, 20,
22, 26,
31, 36,
44, 2013 m.
nr. 2, 3,
4, 6,
7, 9,
10, 12,
14, 18,
19, 29,
45, 2014 m.
nr. 5, 9,
12)
|
Bernardas Brazdžionis ir vertėjas Dominykas Urbas Vyturio
leidykloje 1989 metais |
| Piliečių chartijos deklaracija iš spaudos |
Didžiai Gerbiamas,
Jūsų laišką gavau senokai, atsiprašau, kad ilgokai tylėjau. Mat kaip veikėjas
turėjau ir daugybę darbų, rašymų, o kaip niekada pinigų neturintis norėjau atsakyti
iš karto, pasveikinti ir su Kalėdomis, ir su Naujais metais. Paštui pašėlusiai,
kaip ir viskam, pabrangus. Suprantu Jūsų širdgėlą, kuri
sutapo su asmenine nelaime ir su visos tautos tragedija. Mums dar nelengviau.
Nes čia turime skursti ir stovėti, nežinodami, kas bus. O mano dalia amžino
opozicionieriaus, tikro, dalia. Komunistų valdymo laikais aš su jais nėjau, dėl
to pragyvenau varge, stebėtis reikėtų, kaip aš iš viso ką nors padariau ir parašiau.
Paskelbus nepriklausomybę buvau V. Landsbergio šalininkas (ir dabar esu ir būsiu),
bet tuo sau pats užsikirtau kelius į geresnį gyvenimą: džiaugdamasis šiuo šviesiausiu
savo gyvenimo laiku, po nepriklausomos Lietuvos dar iš vaikystės atsiminimų, kibau
į darbą, nes atsirado laisvė rašyti. Bet už tai gavau tik skurdų honorarą, iš
kurio galėjau šiaip taip galą su galu sudurti, nes viską dariau iš pasiaukojimo,
katalikiškoje spaudoje, žinodamas jos nelengvą padėtį, rašiau veltui 188
(...). Pradėjo eiti dabar padoresnės spaudos, nežinau, kaip ji toliau laikysis,
o svarbiausia, kiek bus morališkai padori, kad joje galima būtų bendradarbiauti.
Tačiau tą pamatysime vėliau. Joje ir bendradarbiausiu.
O dėl to, kas įvyko Lietuvoje, nereikia stebėtis. Tas ir turėjo įvykti. Aš Jums
seniai sakiau. Tauta sukomunistėjusi. Dar blogiau į valdžią įžūliausiai atėjo
buvę kagėbistai. Atsisėdo postuose. Iki prezidento rinkimų (prezidentu taip pat
tauta išsirinks Brazauską ar kitą tokį patį) dar bus ramūs, tik žvalgybiškai pasiklausinės
dėl savo planų, kaip žmonės reaguotų. O po tų rinkimų, jeigu laimės, darys ką
nori. Žinoma, laikai nebe tie, bet bus nelengva. Todėl,
kad dabar nustatyta, jog milijonas tautos turėjo reikalų savo noru su kagėbė.
80 tūkstančių buvo agentų, 200 tūkstančių informatorių, o su visokiais kitokiais
jų pavaldiniais ir giminėmis, giminių giminėmis apie milijoną. (...)
Jūs išeivijoje visi buvote naivūs, manėte, kad tiktai paskelbs nepriklausomybę
ir visi Lietuvoje atsivers. Buvo ir čia tokių naivių. Atsivertė dalis, liko nepalaužti
ir ištikimi tie, kurie visada tokie buvo apie 40 nuošimčių tautos, o kiti...
Kitiems rūpi tik savo pilvas, garbė, kiti arba apkvailinti tamsybininkai, arba
tamsybininkai jiems sudarė tokias sąlygas, jog jie pirmieji pasisakytų už komunistus.
O visais jumis, kurie išeivijoje turėjote autoritetą, dabar į valdžią grįžusieji
Landsbergio laikais (kadangi jie sėdėjo valdžioje, nebuvo kaip ir kam jų iškrapštyti,
ką Landsbergis galėjo padaryti), sumaniai pasinaudojo, nukenksmino jus. (...)
Apie rašytojus nenoriu nė kalbėti. Netinka man dergti
savo kolegas. Kad jų skoniai ir pažiūros nesutampa, tai nieko blogo; taip buvo
ir nepriklausomoje Lietuvoje, ir visame pasaulyje yra. Bet kad jie suniekšėję
tiek, jog apie juos nesinori nė kalbėti, tai tik sovietinėje santvarkoje taip
galėjo atsitikti. Jie susidvejinę, susitrejinę. Ir jiems nieko dėl to. (...)
Poetai gali būti geri, bet kaip žmonės gali visai neturėti galvų.
Gynė ne tik A. Puišytė su G. Cieškaite, bet ir aš Lietuvos aide, rašydamas
apie A. Vaičiulaitį. Tą numerį seniai Jums pasiunčiau, nežinau, ar gavote. Tik
aš gyniau kitaip, leidau suprasti, kad mes priimame visus rašytojus, kad garbingų
žmonių negalima įžeidinėti. O tas nemokšiškas straipsnelis, pasirodo, ne slapyvardžiu
pasirašytas189 . Jeigu tiesa, ką aš išgirdau, nes Lit. ir mene nebendradarbiauju
ir nebendradarbiausiu, tai parašė kažkoks jaunas vaikėzas. Bet redaktorius tai
subrendęs. (...) Man padoresnis yra neseniai miręs seniausias
Lietuvos keturvėjininkas ir poetas J. Žlabys-Žengė. (...) Artimesnis man už daugelį
jaunų paršologų, anot Herbačiausko, senasis D. Urbas, kuris po to, kai buvote
Lietuvoje pirmą kartą, ir aš parašiau straipsnį apie Jus Katalikų pasaulyje190
(o tą straipsnį tuometinė valdžia, aišku, komunistinė, žurnalo leidimo vilkinimu
tyčia stabdė, kad nepasirodytų Jūsų buvimo laiku, o tik rudenį) padėkojo, kaip
ir dabar už straipsnį Vaičiulaičio trauka. Vienintelis žmogus paskambino į
namus ir padėkojo. O juk aš nesu su juo koks artimas pažįstamas, net kas aš jam,
aš prieš jį tik piemuo, jaunas žmogus. Atsakiau, kad tai man moralinė parama,
nes ir man, rašančiam straipsnius, Lietuvoje buvo nelengva.
Egzodo literatūros atšvaitai191, kaip ir Akiračių pokalbiai buvo
sumanytos atvirai bjauriai tendencingai išeivijos kairiųjų ir Lietuvos tokių
pat rašytojų. Tai sakau atvirai, nes savo ausimis girdėjau. (...)
Su J. Jankumi norėjau pasikalbėti daugiau, dėl A. Giedriaus. Beje, nepavyko. (...)
Kaip dabar bus Lietuvoje? Kaip bus, taip bus, bet aš nesikeisiu
ir, manau, nepražūsiu. Savo įsitikinimų nekaitalioju. Jeigu jie Landsbergio laikais
mane, Landsbergio šalininką, stumdė, o dabar, atėjus Brazauskui, kviečia, tai
jie tegu nelaiko manęs kvailiu. Jie nori ir per mane suduoti smūgį Landsbergiui
štai Landsbergis skaldė, o Brazauskas vienija. (...) Žinoma, Lietuvai aš nekenksiu
ir nekenkiau, jeigu jie ką gerai padarys, tiktai pasidžiaugsiu, gal tai tikrai
atliks atgailą savo darbais. Nors labai abejoju, ar padarys ir iš ko padarys,
jeigu jau tik atėję į valdžią stengiasi savo valią primesti.
Priklausau Piliečių chartijai, esu jos Tarybos narys. Jos įpareigotas ir paprašytas
(nes žino, kad su Jumis palaikau ryšius) esu paklausti, ar nesutiktumėte būti
Piliečių chartijos garbės192 nariu. Yra Lietuvoje sukurta visų dešiniųjų
jėgų vieninga plati opozicija Tėvynės frontas, deputatai dešiniame sparne sudarė
santarvę. Sąjūdis, Piliečių chartija (iš tikrųjų Sąjūdžio dalis, kuri intelektualesnė),
Krikščionių demokratų, Demokratų partijos, Politinių kalinių ir Tremtinių sąjungos
ir panašios organizacijos dabar gryninasi, analizuoja klaidas ir vienijasi. Jeigu
kiltų naujas pavojus. Kas yra Piliečių chartija, pridedu jos deklaraciją, iš kurios
matyti, kaip ji veikia. Visoms dešiniosioms susivienijusioms jėgoms vadovauja
V. Landsbergis. Piliečių chartijos Taryboje yra žinomi žmonės J. Mikelinskas,
V. Kubilius, dail. V. Vildžiūnas, S. Šalkauskio sūnus J. Šalkauskis, N. Kitkauskas,
akademikai R. Sližys, B. Grigelionis, Kultūros barų redaktorius B. Savukynas
ir kiti. Išrinkta nemažai deputatų, jie sudaro atskirą frakciją bendroje dešiniųjų
Santarvėje, visų pasirašytoje. Nežinau, kaip Jums atrodys tas kvietimas. Jeigu
sutiktumėte, paskelbtume viešai, kad einate su dešiniosiomis jėgomis. O dabar
Jūsų eilėraščius deklamuoja kas tik nori Jumis pasinaudoti savo visokiausiems
nešvariems tikslams. Apie tą chartiją galėtų Jums daugiau papasakoti J. Kojelis.
Jis pas mus buvo susirinkimuose, nežinome kaip jie atrodė jam. Aš su juo taip
pat nemažai kalbėjausi.Savo įpareigojimą Jus pakviesti atlieku, manimi, manau,
pasitikite, bet Jūsų valia. Jeigu sutiktumėte, visoms Lietuvos dešiniosioms jėgoms,
ypač prieš prezidento rinkimus, būtų didelė parama. (...)
Sveikiname su šv. Kalėdomis visus, esame su Jumis, prisimename, dalijamės tais
pačiais rūpesčiais, džiaugsmais ir sielvartais abu su Danute.
J. Juškaitis Vilnius, 1992.XII.12. Kas
dėl rašytojų atgailų. Vieni, mažiausiai susitepę, darė tikras, kiti vaidino cirkus,
o labiausiai susitepę nemanė ir nemano jų daryti. Jie reikalauja artimo meilės,
kaip anais laikais reikalavo artimo mirties. Ar galima meilės reikalauti? Jau
vien tai yra baisu. Just. Marcinkevičių buvo padarę stabu, pasodinę ant dviejų
kėdžių tautai kvailinti. Dabar kalbina būti prezidentu taip dar 1988 m. buvo
numatyta.193 Bet kai išrinko V. Landsbergį, o šis ištiesė Brazauskui
ranką, tas atsisakė ją priimti. Mes dar sugrįšim pasigirdo iš jų lūpų. Nuo
tol ir supriešinta tauta. Jie supriešino, nes jie niekada nebuvo nepriešintojai
ir dabar sieks savo valią primesti, tą gudriai darė, išnaudodami net išeivijoje,
keldami sumaištį, kurią dabar suvers kitiems.
188 Kad bereikalingai nesikartotų, praleidžiamos ilgesnės laiško vietos
apie rašytojus (J. Žlabį-Žengę, P. Rimkūną, V. Kubilių, J. Mikelinską), nes keliuose
ankstesniuose laiškuose apie juos tas pats kalbėta. Taip pat (...) sutrumpinamos
bendrybės apie ano meto aplinkybių orą po rinkimų, nebūtinai viešintiniems asmeniniams
nusiteikimams sunkiantis į laiškus apie komunistinę vienybę, dvelkiančią iš
okupacinių laikų . Tai situacijai apibūdinti geriausiai tiktų perspausdinti istorikės
Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės ilgą straipsnį Svarbiausia yra moralė (publikuota
po jos mirties Tremtinyje (2001 04 12, nr. 14-14a (444). Iš penkių straipsnio
pastraipų pateikiame po kelis keturių pirmųjų pirmuosius sakinius: 1.Galintys
politiniams procesams daryti įtaką žmonės bijojo aštrios konfrontacijos visuomenėje,
norėjo revoliucijos be kraujo. Atrodo, kad jų baimė buvo perdėta (ypač po 1991
m. rugpjūčio pučo (...). 2. Buvo tikėtasi, kad visi blogiečiai pasikeis, kad
visos blogosios savybės sunyks kartu su sovietine sistema (...). 3. Trūko galinčių
užimti atsakingus postus žmonių (...). 4. Šalinant sovietinę sistemą, nebuvo įstatymų
leidybos strategijos (...). N. Gaškaitės-Žemaitienės straipsnį pravartu pasiskaityti
ir šiandien.
189 Tvirtai įėjusiam į literatūrą,
novatoriui, buvo nemalonus toks išpuolis, o dar nemalonesnis jo šalininkams ir
visiems padorumo nepraradusiems, kokių pažiūrų ar literatūrinės laikysenos jie
būtų. Ypač kai tokių pasigirdo ir daugiau. 190
Žr. Lyra ant gluosnio (1998, p. 167-177 ir p. 245-253)
191 Egzodo literatūros atšvaituose spausdinama Algirdo Landsbergio
recenzija apie B. Brazdžionio rinkinį Didžioji kryžkelė (1953) paskelbta Literatūros
lankuose Jer. Žemkalnio slapyvardžiu (1954, nr. 4, Begalinė vienuma ir Didžioji
kryžkelė). Apie B. Brazdžionį Egzodo literatūros atšvaituose šiek tiek kalbama
Juozo Girniaus įvade Žemės antologijai Žmogaus prasmės žemėje poezija ir Antano
Maceinos Patriotų sukilimas arba Poezijos kivirčas su tautybe.
Recenzija neaprėpia geriausios B. Brazdžionio kūrybos. Galima pasigesti ir kitokių
vertinimų, pavyzdžiui, Jono Aisčio, Antano Vaičiulaičio (Aiduose). Panašiai
ir dabar, kai randi visko, tik apie B. Brazdžionio poeziją nieko. O į kritiką
taip pat visur nereikėtų žiūrėti vien tik paraidžiui. Alfonsas Nyka-Niliūnas tuose
pačiuose Egzodo literatūros atšvaituose (Benio Rutkūno poezijos pulsas, publikuota
Leono Miškino slapyvardžiu, 1946 metais cituoja ir garsųjį B. Sruogos eilėraštį
Supasi, supasi lapai nubudinti, / Šnekasi, šnekasi vėjo pajudinti, lygindamas
su B. Rutkūno Aklas bedugnis skalauja ir supasi, / Gaudo užuogaudų žiedą nutrupusį
(p. 35). Tačiau kažin ar šį įspūdingąjį ritmą išrado
B. Sruoga? Dar 1904 metais rusų simbolistė Zinaida Gipijus (18691945) tokiu įstringančiu
ritmu parašiusi 16-os eilučių eilėraštį Vsio krugom (Viskas aplinkui): Strašnoje,
gruboje, lipkoje, griaznoje / Žestko tupoje, vsiegda bezobraznoje Kraupu, storžieviška,
suteršta, purvina, / Šiurkščiai atbukinta, visados nevaizdinga (15 ir 16 eilutės
yra kito ritmo). B. Sruoga pasiekė žavesio, bet B. Rutkūno nuotaikos gal artimesnės
Z. Gipijai. Nesu taip giliai įsikasęs į pasaulio poeziją, jog drįsčiau tvirtinti,
kad ir po Z. Gipijos ritmais kas nors dar giliau nepasikasęs. B. Brazdžionis man
kartą sakėsi per gyvenimą tiek visko apie save prisiklausęs, girtas ir peiktas,
bet niekas iš esmės taip ir nepasigilino, kas ta Brazdžionio poezija. Todėl nors
šiandien lauktume įsigilinimų į vertingiausius B. Brazdžionio atradimus.
192 Piliečių chartija įsikūrė kaip atsvara Lietuvos ateities forumui.
Žr. knygoje Nepaklusęs laikui (atsiminimai apie Vytautą Kubilių, 2011 m. Eugenijaus
Ignatavičiaus Kai atsisveikini su žmogumi (p. 307), Vlado Motiejūno Jis buvo
tikras pilietis (p. 326)) ir Audriaus Musteikio pokalbį su J. Juškaičiu Vertino
ir gynė (Lietuvos žinios, 2011, nr. 262, 263, 264).
193 Apie Justiną Marcinkevičių daug ir įvairiai tada kalbėta. Vienas
iš T. Venclovos reikšmingų politinių žingsnių atsikuriant Lietuvos nepriklausomybei
Kranto laidoje per televiziją pasakyta tiesa apie Just. Marcinkevičiaus apysakos
Pušis, kuri juokėsi ištakas iš sovietinio saugumo. Lietuvoje kiti galbūt nebūtų
drįsę apie tai nė kalbėti. Šiaurės Atėnuose (nr. 26 (73) 1991 m. VII. 3) Kazys
Saja paliudijo pats girdėjęs, kaip Just. Marcinkevičius Dailės institute studentams
ir dėstytojams pasisakė, jog yra iš ten gavęs medžiagą apie jaunus intelektualus,
todėl nieko neverčiamas pats papasakojo auditorijai šios apysakos gimimo istoriją,
aš nepaprastai apgailestauju, kad Just. Marcinkevičius parašė į televiziją laišką
ir šiandien jis neigia tai, ką pripažino tada Dailės institute, Saja mini ir
Juozą Tumelį, jo žodžiais, apysakos prototipą, ir anais laikais sakiusį, kad
labai aiškios paralelės tarp komunizmo ir fašizmo (p.1). O šiais laikais istorikai
kalba apie tuodu brolius dvynius...
| XXI
amžiuje (nr. 9) spausdintame tekste neturėjo būti antrojo ir trečiojo medalių.
J. Juškaičio eilėraštis Žemė turėjo būti perfotografuotas iš rinkinio Ir aušros,
ir žaros (1962) 5-ojo puslapio: Nr. 9 (181 komentare)
minimi 5 šio eilėraščio variantai nė vieno neišsižadu. Kadangi šis yra pirmasis
ir autentiškiausias (rašytas 1960 metais), nurodytinos ir kitų vietos knygose:
Mėlyna žibutė apšvietė likimą (p. 73, 1972), Dešimt žodžių jazmino žiedui
(p. 37, 1984), Tolimos dainos. Lyrika (p. 4 ir p. 88, 2006). ©
2014 XXI amžius |