2014 m. balandžio 4 d.    
Nr. 14
(2085)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Lietuvos
kultūros
galerija


XXI Amžius


Išnašos

Vienuoliško gyvenimo šydą praskleidusi knyga

Kęstutis PRANCKEVIČIUS

Broliai benediktinai, centre –
tėvas Kazimieras Milaševičius OSB

Knyga „Ora et labora. Palendriai“

Paslaptingasis Palendrių vienuolynas

Kūrybinio įkvėpimo rezultatas

Dabartinėje įvairiausių pramogų ir skandalų išpaikintoje visuomenėje, ypač tarp jaunesnių žmonių, tikriausiai sutiktume nedaug tokių, kurie trokštų susipažinti su aukštesnėmis gyvenimo vertybėmis, skatinančiomis eiti dvasinio tobulėjimo keliu. Dar prieš keletą metų jaunasis fotomenininkas Eugenijus Barzdžius iš Šiaulių, matyt, to dvasinio įkvėpimo ir noro pagautas, sumanė praverti ne per toliausiai nuo gimtojo miesto, atokiame užkampyje, įsikūrusio Palendrių vienuolyno duris. Kelmės rajone 1998-ųjų rudenį įsikūrusių brolių benediktinų rami ir tyli veikla daug kam atrodė apgaubta savitos paslapties ir mistikos... Tad 2011 metų vasarą atsidūręs vienuolyne, garsėjančiame griežtai uždaru gyvenimu ir giliu pamaldumu, Eugenijus ryžosi praskleisti šią paslapties skraistę. Ne vieną dieną čia praleidusiam jaunajam fotografui pavyko ne tik iš arčiau susipažinti su brolių benediktinų veikla liturginių apeigų metu, bet ir įamžinti akimirkas iš kasdienio vienuolių gyvenimo aplinkos.

Benediktinų vienuolyno prioras tėvas Kazimieras Milaševičius OSB prisimena, jog kūrybinio įkvėpimo apimtas svečias tąsyk atskleidė savo rimtus ketinimus išleisti solidžią, fotografijomis iliustruotą knygą apie Lietuvoje mažai kam pažįstamą benediktinų vienuolišką gyvenimą.

„Eugenijaus planai kaip tik atitiko ir mūsų dar seniau puoselėtas idėjas paskleisti žinią apie benediktinų gyvenimą. Dažnas lankytojas, pabuvojęs vienuolyne, ne kartą apipildavo mane ir kitus brolius klausimais, „kaip ir iš kur jūs atsiradote, kuo skiriatės nuo pranciškonų, domininkonų ar jėzuitų?“ Taigi, jau tada susimąstėme, jog ne pro šalį visuomenei būtų paskleisti bent kokią platesnę žinią apie benediktinus, jų veiklą, tradicijas, tačiau šis klausimas dėl įvairių priežasčių taip ir likdavo nuošalyje. Džiugu, kad puikus svečio sumanymas, sutapęs su mūsų mintimis, po kelerių bendradarbiavimo metų pavirto „kūnu ir siela“ – knyga „Ora et labora. Palendriai“ jau pasiekė ir skaitytojus“, – viename iš knygos pristatymų, neseniai vykusiame sostinėje, pasidžiaugė tėvas Kazimieras.

Laikas itin brangus

Gausiomis ir spalvingomis fotoiliustracijomis papuoštos, beveik pusantro šimto puslapių knygos pavadinimas atspindi esminį benediktinų vienuolių gyvenimo principą „Melskis ir dirbk“. Gaila, kad paties leidinio autoriaus E. Barzdžiaus pristatyme nebuvo: 35 metų jaunasis fotomenininkas studijuoja fotografijos meną Jungtinėje Karalystėje, Velso universitete. Benediktinų vienuolių gyvenimą ir tradicijas plačiai nušvietęs tėvas Kazimieras teigė, jog pagrindinį knygos turinį sudaro Palendrių Šv. Benedikto vienuolyno gyvenimo vaizdai. Šias nuotraukas savo nuožiūra atrinko pats Eugenijus, o broliams benediktinams teko įterpti tekstus. Tokiu būdu buvo siekta sugretinti dvejopą (fotografo ir vienuolių) požiūrį į benediktinų gyvenimą. Šioje knygoje-albume, rasime dešimtį tekstų iš Šv. Benedikto regulos. Parinkti žodžiai geriausiai atspindi tą paslaptingą vienuolių gyvenimo bei veiklos dvasią.

Dalindamasis savo įžvalgomis apie benediktinų vienuolių bendruomenę, Eugenijus Barzdžius pabrėžė, jog kiekviena kelionė į Palendrių vienuolyną yra savotiška paslaptis. Čia gyvena ir dvasinę veiklą puoselėja 13 brolių. Rašydamas knygą, Eugenijus ne kartą susimąstė: o kas yra vienuolis? „Tai – neišmatuojamos meilės kupina asmenybė, atsisakiusi pasaulio malonumų. Vienuolynas man asocijuojasi su Tyla, Malda ir Meile“, – rašo autorius.

Pasak Eugenijaus, šis nuošalus Žemaitijos kampelis – lyg savotiška dvasios oazė, kur keliaujantis žmogus ieško ramybės, tylos ir susikaupimo. Atvykus į vienuolyną ne iškart atsivėrė šventovės durys. Reikėjo paaukoti nemažai laiko ir kantrybės. Pagyvenęs drauge su benediktinų bendruomene, Eugenijus įsitikino, kad broliai ten itin brangina laiką. Kiekviena minutė vienuolyne yra suplanuota. Diena prasideda 5 val. ryto ir baigiasi 21 val. vakaro. Septynios valandos skirtos maldai ir susikaupimui. Likusį laiką rūpinamasi žemiškais dalykais, už kuriuos jie yra atsakingi. Tiesa, dar kartais pasiklauso rimtos klasikinės muzikos, pasižiūri filmų istorijos, meno ar gamtos temomis. Dėl to vienuoliai neturi nė vienos dykos minutės...

„Savo fotografijų knyga siekiu parodyti vieną vienuolyno gyvenimo dieną – tokią, kai niekur neskubama, viskas daroma su atsidavimu ir meile. Nuotraukomis bandau praskleisti vienuolyno kasdienybę dengiantį šydą, kurdamas vizualų pasakojimą iš savo išgyventų momentų, bandydamas prisiliesti prie to, kas kiekvienam iš mūsų yra paslaptis“, – teigia knygos autorius E. Barzdžius.

 Šv. Benediktas – Europos globėjas

Tarsi patvirtindamas knygos autoriaus mintis apie vienuolyne tvyrančią griežtą tvarką, rimtį ir susikaupimą, tėvas Kazimieras priminė, kad benediktinai iš tiesų nuo seno ištikimai laikosi savo tradicijų. „Nuolatinė malda, vienatvė, susikaupimas, tyla – esminė mūsų vienuoliško gyvenimo dalis, o pagrindiniai įžadai – neturtas, skaistumas ir paklusnumas. Gyvename kontempliatyvų gyvenimą, neturime išorinio apaštalavimo. Savo kasdiene dvasine veikla stengiamės tapti tobulais Kristaus mokiniais“, – sakė tėvas Kazimieras. Pasak prioro, benediktinai – seniausias katalikų vienuolių ordinas pasaulyje. Jį dar VI amžiaus pradžioje įkūrė šv. Benediktas (480–547). Benediktinai svariu indėliu prisidėjo prie Europos kultūros ir visuomenės formavimo. Viduramžiais, kaip piligrimai ir misionieriai, pasklidę po įvairias Europos tautas, dėjo pagrindus krikščioniškai Senojo Žemyno tapatybei, kuri ir šiandien išliko kaip bendros Europos kultūros pamatas.

Ne išimtis buvo ir Lietuva. Kovo 9-ąją minėjome 1005-ąsias metines, kai pirmąsyk istorijoje nuskambėjo mūsų valstybės vardas. Kad Lietuva kaip ir kiti pagoniški baltų kraštai taptų civilizuota ir krikščioniška, stengėsi prisidėti ir benediktinų vienuolis iš Vokietijos Brunonas Kverfurtietis (974–1009), tačiau jo misija baigėsi tragiškai – istorinių šaltinių liudijimu, drauge su kitais savo broliais jis buvo nužudytas Lietuvos pasienyje. Vis dėlto pirmasis benediktinų vienuolynas Lietuvoje buvo įkurtas 1405 metais Senuosiuose Trakuose. Kaip tik tais laikais Lietuvą valdęs didysis kunigaikštis Vytautas, lankydamasis Krokuvos benediktinų abatijoje, pakvietė vienuolius į Lietuvą ir dovanojo jiems savo gimtąją Senųjų Trakų pilį. Daugiau nei 4 šimtmečius gyvavusi benediktinų abatija buvo uždaryta XIX amžiaus viduryje, kai okupacinė carinė Rusijos valdžia nusprendė nuslopinti tautinį religinį judėjimą mūsų šalyje. Vienuolyno veikla Lietuvoje atsinaujino tik daugiau nei po 130 metų pertraukos...

Prieš 16 metų Palendriuose įsikūręs benediktinų vienuolynas tęsia senąsias savo pirmtakų krikščioniškas tradicijas. Puoselėdami dvasinę veiklą, vienuoliai ištikimai laikosi savo įkūrėjo šv. Benedikto paliktos Regulos, kurioje nubrėžtas esminis benediktų gyvenimo principas – „Ora et labora“. Už šį ilgus amžius praktikuojamą vaisingą ir prasmingą religinį vienuoliško gyvenimo būdą 1964 m. spalio 24 d. popiežius Paulius VI Benediktą paskelbė Europos globėju.

„Vienuoliškame gyvenime darbas ir malda yra itin glaudžiai susiję: darbas tampa malda, o malda – darbu. Pagrindinė mūsų misija – šlovinti ir dėkoti Viešpačiui, melstis už brolius, užtarti visą žmoniją. Gyvename sunkiu ir sudėtingu laiku, kuomet žmogiškos vertybės praranda savo svarbą ir prasmę pasaulyje. Todėl mums visiems labai svarbu drauge atrasti tai, kas gali parodyti kelią pas gyvąjį Dievą!“ – teigė tėvas Kazimieras.

Eugenijaus Barzdžiaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija