Lietuvos
kultūros
galerija

Išnašos

Lietuva poeto širdy

Poetas ir muzikantas Alvydas Padriezas

Dar 2000 metais įkūręs kaimo kapelą „Provincija“ ir jai vadovavęs savamokslis muzikantas Alvydas Padriezas surinko savo eilėraščius ir išleido pirmąją poezijos knygą „Atplauksiu mėnesiena“. Jo eilėraščiai žavi tikru šiltu jausmu, o peizažai kupini meilės Tėvynei. Sudėtingas jautraus skriaudai ir neteisybei poeto Alvydo gyvenimo kelias. 1960-aisiais jis gimė Kazachstane. Vos trejų metelių berniuką į Lietuvą parsivežė senelė. Augo Kaišiadorių rajone, čia penkerių metų krikštytas ir išmokytas mylėti Tėvynę. Baigęs Kaišiadorių aštuonmetę mokyklą, specialybę įsigijo Marijampolės VKPT mokykloje. Po darbo jo hobis – poezija ir muzika – sielos prašviesėjimas, kuris padeda jam gyventi. A. Padriezo poezija stebina emocijų gausa ir minties gelme. „Aš moku prakalbinti tylą“, – prisipažįsta autorius viename eilėraštyje. Jis širdimi prisiliečia prie tos žemės, kuri jį išaugino ir suformavo jo pasaulėžiūrą. Jo kaimas čia, kur „aušroje plaka tėvas dalgį“, kur „asla pabarstyta smėliu“, kur „motulės nuausti aštuonianyčiai“. Poetas rašo tradicine eilėdara, rimai tikslūs, todėl savo eilėms lengvai sukuria įvairaus skambesio melodijas.

Poezija stebina autoriaus minties branda ir gelme. Beje, jo mintys tolygios veiklai. Sąjūdžio varpai šį jauną žmogų pašaukė ginti Laisvės: 1991-ųjų sausio 13-ąją jis ryžtingai stovėjo Parlamento gynyboje, nuo 1993-ųjų jis – Šaulių sąjungos Ukmergės skyriaus kuopos narys, vado pavaduotojas, 1996–1997 metais – savanoriškos krašto apsaugos tarnybos savanoris. Domisi Lietuvos istorija. Eilėraščiuose gausu skaudžių praeities ir dabarties temų. Ryškiais vaizdais nusakomos negerovės, skausmu persmelkti apibendrinimai: „Pripylė Lietuvą lyg ežerą pilstuko“, „O iš kolchozo už visą savo triūsą gavai tik seną, seną „Belorusą“, „Kritusį draugą vėl peržengt gali... kas žūsta, sugrįžta namo pirmi“ (eil. „Svetimas karas Afganistane“). Eilėraščiuose skaudžios praradimų temos (eil. „Knygnešys“, „Partizanai“, „Vidurnakčio pilnatis“ ir t.t.), o įspėjimai skaitytojams rūstūs: „Ilgai dar klaidžios komunizmo šmėkla, ieškodama ištikimų tarnų“, „Pamynę garbę, niekinam Tėvynę, gaut atleidimą nebėra vilties“. Kuriantis poeziją ir muziką A. Padriezas sielos ramybę randa gamtoje ir kūryboje. Poetas rašo: „Man daina – tai sesuo... Jeigu dainą užkasit, išgirsit, kad kapas dainuoja“. 2013 metų vasario 16-ąją Ukmergės kultūros rūmuose įvyko savos kūrybos dainos apie Ukmergę konkursas. Autoritetinga komisija geriausia iš 2013 metais pateiktųjų dainų pripažino A. Padriezo dainą „Mano kelias – Ukmergė“, kurią žiūrovams autorius padainavo su dainininku Sarapinu Baranausku, pritariant kapelai „Provincija“. Šiame koncerte skambėjo ir šio straipsnio autorės žodžiais parašyta A. Padriezo melodija dainai „Vilkmergė“. Alvydo dainą – 2013 metų laureatę – žiūrovai pagerbė audringais plojimais, stovėdami. Palinkėta poetui A. Padriezui ir toliau klausytis tylos, kurti jautrią lyrišką poeziją bei džiuginti žiūrovus naujomis dainomis.

Zuzana STUNŽĖNIENĖ,
Lietuvos Nepriklausomų rašytojų sąjungos narė

Knygnešys

Ilga sermėga ir suplyšę batai,
Terba drobinė, duona ir vanduo –
Per kaimus pėsčiomis – žandarai darda ratais,
Pažliugus žemė, toks žvarbus ruduo.

Ir Tilžė dar toli, švininis tapo kūnas.
Namuos šeimyna laukia baimės supama,
O kaip pajaust, kur tyko priešas pasalūnas,
Bet gimto žodžio laukia vargstanti tauta.

Šalta naktis jau gula ant laukų ir kelio.
Ar kas priglaus? Kas šiltą kampą duos?
Jis klaupiasi ir meldžiasi prie vienišo Rūpintojėlio,
Iš nukryžiuoto tikisi ir prašo paramos.

Jau Rytprūsiai pabudę, šunys loja.
Jis – Prometėjas varganos tautos
Ir eina, klumpa... pūslėtas skauda kojas,
Bet kaimas laukia žodžio ir tiesos.

Alvydas Padriezas

© 2014 „XXI amžius“