2014 m. balandžio 4 d.    
Nr. 14
(2085)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.

RUBRIKOS

XXI Amžius


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai


PRIEŠPASKUTINIS NUMERIS

XXI Amžius


MŪSŲ
RĖMĖJAS

Lietuvos
kultūros
galerija


REKLAMA LAIKRAŠTYJE

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją



 

Šiame numeryje:

Prezidentės metinis
pranešimas kvietė
vienyti tautą

Prezidentė ragino
LRT vadovus stipriau
kovoti su propaganda

Senis

Praeities,
dabarties ir ateities
literatūrinės spalvos

Mokosi atverti
klasikinės
muzikos lobyną

Poetė, teisininkė,
literatų globėja,
moteris, mama

Premijos
laidotuvių nuotaika

Nauja knyga
apie partizanus

Paroda nuo gamtos
tolstančiam žmogui

Pabendravimas apie
Tėvynę – eilėmis

Premija už geriausią
kalendorių

Uteniškių tarme

Bernardas
Brazdžionis –
Jonas Juškaitis

Vaizdų ir garsų darna

Nuotraukose –
vėjo malūnai

Nedidelio formato,
turtingo turinio

Geriausi
tautodailininkų
darbai

Kraštotyros
muziejuje – Rytų
meno kolekcija

Senosios stačiatikių
šv. Mišių knygos

Policijos pareigūno
prieverpstės

Skulptoriaus angelai

Atidaryta unikali
atominio bunkerio
ekspozicija

Ką kelionėse
užfiksavo fotoaparatas

Grafikos
ir fotografijos
sąsajos

Nuotraukos
atranda Japoniją

Medžio laikas
fotografijose

Iš spaudos

Pristatė knygą
„Zigmo Gėlės namai“

Mačiusiojo
iš arti užrašai

Lietuva poeto širdy

Lietuvos
totorių palikimas

Ištikimai tarnavęs
tikintiesiems

Dėl pavojingos
Lietuvos saugumui
tarptautinės padėties

Popiežiaus ir JAV prezidento susitikimo aplinkybės

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pranciškus
ir JAV prezidentas Barakas Obama

Palankumas socialiniam mokymui

Galima buvo numatyti, kad istoriniame pirmojo juodaodžio Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Barako Obamos (Barack Obama) susitikime su iš Lotynų Amerikos kilusiu popiežiumi Pranciškumi bus paliesta daug Gavėnios laikotarpiui būdingų paramos vargšams temų. Nors kovoje su skurdu ir negirdėtai išaugusia socialine nelygybe „šventosios sąjungos“ tarp popiežiaus Pranciškaus ir B. Obamos, kokia buvo tarp palaimintojo Jono Pauliaus II ir prezidento Ronaldo Reigano (Renald Reagan) priešinantis sovietiniam komunizmui Rytų Europoje, dabar negalima tikėtis, tačiau dabartiniam JAV vadovui Šventojo Tėvo mokymas dėl socialinio teisingumo svarbos bei atitinkamas liudijimas aiškiai daro didelį įspūdį. Kovo 27 dieną Vatikane vykusio jų susitikimo išvakarėse Baltųjų Rūmų nacionalinės saugumo tarybos atstovas Ketlinas Heidenas (Caitlin Hayden) irgi patvirtino JAV vyriausybės nuostatą, kad taikingos popiežiaus Pranciškaus pastangos turi didelę reikšmę pasaulyje vykstančių konfliktų sureguliavimui, skurdo ir religinio persekiojimo problemų sprendimui bei kreipiantis į politinius lyderius dėl žmogiškojo orumo užtikrinimo. Bet prezidentas B. Obama vizito į Vatikaną proga duodamas interviu didžiausiam Italijos laikraščiui „Corriere della Sera“ patvirtino, kad dėkingas Šventajam Tėvui už priėmimą, nes jis suteikia įkvėpimą daugybei žmonių pasaulyje, įskaitant jį patį, ypač dėl Katalikų Bažnyčios mokymo apie kovos su nelygybe reikšmę, skleidimą artimo meilės, užuojautos vargšams bei visiems pažeidžiamiesiems.

JAV prezidentas paminėjo, kad jam kaip ir daugeliui kitų įspūdį daro ne tik toks Šventojo Tėvo mokymas, bet ir jo gyvenimas pagal Evangeliją – iškalbingas liudijimas, rodant paprastumo, nuolankumo ir gailestingumo gestus. Visa tai aiškiai primena kiekvieno asmeninę atsakomybę ne tik padėti sunkiose situacijose atsidūrusiems žmonėms, bet ir patiems gyventi teisingą vertybinį gyvenimą, aiškino minėtame interviu B. Obama. Todėl jis dažnai kalbėdamas apie būtinumą mažinti turtinę nelygybę, neretai stengiasi pasiremti ir popiežiaus Pranciškaus mokymu, ypač primenančiu, jog būtų didelė klaida negailestingos rinkos sąlygomis priimti susidariusią visuomeninę atskirtį kaip normalų dalyką. Prieš vykdamas į Europą, prezidentas panašiai kalbėjo ir Vašingtono dienraščiui „The Washington Post“, sakydamas, jog viena iš Šventojo Tėvo savybių, jam keliančių susižavėjimą, – „ryžtas pabrėžti mūsų laikų didžiųjų ekonominių ir socialinių klausimų aktualumą. Žinoma, tai nereiškia, jog mes dėl visų dalykų sutariame, bet manau, kad jo balsą pasaulis turi išgirsti“.

Pasak B. Obamos, „mums didelis iššūkis jo prašymas prisiminti kenčiančius žmones, ypač vargšus, kuriuos jautriai veikia mūsų daromi sprendimai. Todėl jis kviečia mus sustoti ir pamąstyti apie žmogiškąjį orumą“. Vizito į Vatikaną proga didžiausias JAV dienraštis „The New York Times“ paskelbė išsamų apžvalginį straipsnį apie katalikiškąsias B. Obamos visuomeninės veiklos šaknis. Nors dabartinis JAV prezidentas didžiausiam šalyje katalikų tikėjimui ir nepriklauso, bet, būdamas jaunas Čikagos teisininkas, politinę karjerą pradėjo 9-ajame dešimtmetyje, organizuodamas vietines neturtingų juodaodžių bendruomenes pagal katalikiškų parapijų socialinės paramos programas. B. Obama buvo didelis tuometinio socialiai labai angažuoto Čikagos arkivyskupo kardinolo Džozefo Bernardino (Joseph Bernardin) gerbėjas.


Askezė – klusnumo Viešpatyje šventė

Kun. Vytenis Vaškelis

Kai dažnam postmodernios visuomenės nariui žodis „askezė“ neretai asocijuojasi su asmens laisvę ir iniciatyvas drausminančiu botagu, tiems, kurie nejučiomis klausia: „Kaip mano vietoje pasielgtų Kristus?“, asmeninės savitvardos motyvacijos daigai kyla iš subtilių Šventosios Dvasios inspiracijų, kurias atgena Jos nenuspėjamo malonės vėjo gūsis (žr. Jn 3, 8).

Herberto Vorgrimlerio „Naujajame teologijos žodyne“ rašoma: „Praktikuoti krikščioniškąją askezę reiškia sąmoningai gręžtis į mirtį, priimti ir suvokti ją kaip galimybę sekti mirštančiu Jėzumi. Taip „realizuoti“ mirtį reiškia ne apriboti ją paskutine agonija, bet visą gyvenimą jos po truputį mokytis, sugriauti mirties kaip vien prievarta išgaunamos ištikties pobūdį atsisakant paversti ją savęs perdavimo Dievui aktu. Tokia samprata neatima galimybės dėkingai mėgautis kūrinijos dovanomis (kaip darė Jėzus, kelią į mirtį laikęs būtinybe, bet vis dėlto susilaukęs priekaišto, jog esąs rijūnas ir vyno gėrėjas, žr. Mt 11, 19). Konkretus krikščioniškos askezės įgyvendinimo būdas nepavaldus jokiai schemai; tai – asmeninio pašaukimo dalykas“.


Kronika

Gerumo židinys

Br. Bernardas
Saulius Belickas OFM

Ateik...
Tikėjimo bičiuliškasis Dievo valios žiburėli,
Ateik prie mano vienišumo kojų,
Ir būkime kartu prie židinio gerumo!

(„Ateik į bičiulystės rasą“)

Alvyra Grėbliūnienė

Druskininkai. 2004 metais „Eglės“ sanatorijoje vyko susitikimas su šviesaus atminimo tautos poetu Justinu Marcinkevičiumi. Renginys „Ką gi dar dvasia ir žodis gali?“ buvo skirtas kalbos ir knygos metams paminėti. Prisimenu, kai poetas, paklaustas, kokiais varpais reikia skambinti, kad kalba išliktų, tada pasakė: „Tas varpas mumyse... Kalbos likimas – tautos likimas“. Nuo to laiko esu pažįstama ir su sanatorijos bibliotekos vedėja Adele Kudarauskiene. Ne vienas žymus poetas, rašytojas, aktorius, gydytojas ar kitas taurios sielos žmogus vedėjos pasišventimo menui ir gėriui dėka svečiavosi sanatorijos renginiuose ir dalinosi su susirinkusiaisiais jiems duotomis Dievo dovanomis.


Išnašos

Vienuoliško gyvenimo šydą praskleidusi knyga

Kęstutis PRANCKEVIČIUS

Broliai benediktinai, centre –
tėvas Kazimieras Milaševičius OSB

Kūrybinio įkvėpimo rezultatas

Dabartinėje įvairiausių pramogų ir skandalų išpaikintoje visuomenėje, ypač tarp jaunesnių žmonių, tikriausiai sutiktume nedaug tokių, kurie trokštų susipažinti su aukštesnėmis gyvenimo vertybėmis, skatinančiomis eiti dvasinio tobulėjimo keliu. Dar prieš keletą metų jaunasis fotomenininkas Eugenijus Barzdžius iš Šiaulių, matyt, to dvasinio įkvėpimo ir noro pagautas, sumanė praverti ne per toliausiai nuo gimtojo miesto, atokiame užkampyje, įsikūrusio Palendrių vienuolyno duris. Kelmės rajone 1998-ųjų rudenį įsikūrusių brolių benediktinų rami ir tyli veikla daug kam atrodė apgaubta savitos paslapties ir mistikos... Tad 2011 metų vasarą atsidūręs vienuolyne, garsėjančiame griežtai uždaru gyvenimu ir giliu pamaldumu, Eugenijus ryžosi praskleisti šią paslapties skraistę. Ne vieną dieną čia praleidusiam jaunajam fotografui pavyko ne tik iš arčiau susipažinti su brolių benediktinų veikla liturginių apeigų metu, bet ir įamžinti akimirkas iš kasdienio vienuolių gyvenimo aplinkos.


Kronika

Seirijų krašto įamžinimas

Alvyra Grėbliūnienė

Knygos „Seirijų praeitis ir dabartis“
sudarytoja Lionė Cibulskaitė-Lapinskienė

LAZDIJAI. Baigiantis 2013 metams, dienos šviesą išvydo 2011 metais minėtoms 500-osioms Seirijų miestelio įkūrimo metinėms įamžinti skirtos knygos „Seirijų praeitis ir dabartis“ I dalis (sudarytoja ir redaktorė Lionė Lapinskienė, Vilnius: „Gimtasis žodis“, 2013).

Leidinio sutiktuvės vyko Lazdijų rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje vasario 6-ąją. Žmonių susirinko kaip į atlaidus – to dar nėra buvę. Į renginį atvyko ir Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila. Kartu su juo buvo ir būrelis Lazdijų dekanato kunigų. Susirinko daug garbių svečių iš įvairių Lietuvos vietų: leidyklos „Gimtasis žodis“ direktoriaus pavaduotojas Vytautas Stanelis, Lietuvos edukologijos universiteto profesorius, Seirijų vidurinės mokyklos auklėtinis Vidas Kavaliauskas, rajono meras Artūras Margelis, Seirijų seniūnijos seniūnė Česlova Šmulkštienė. Knygos leidyba buvo tikrai palaiminta Dievo. Jos pirmuose puslapiuose įrašyti prasmingi Lietuvos hierarchų linkėjimai. Dievo palaimos linki kraštietis, Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ ir dėkoja visiems, kurie pasidalijo savo prisiminimais apie Seirijų miestelį, nes niekur kitur negalima surasti tos vietos „taip atgaivinančios mūsų dvasią, kaip tie keliai ir takeliai, kuriuos mynė mūsų vaikiškos kojos, o širdys gėrė tėvų ir draugų meilę“. Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila į skaitytoją kreipiasi Šv. Rašto žodžiais: Iš tiesų, iš tiesų sakau jums, jei kviečio grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių (Jn 12, 24) ir linkėjo, „kad laisvės gynėjų kraujas, aplaistęs šią žemę, taptų Evangelijos kviečio grūdu, atnešančiu gausių dvasinių vaisių“. Lazdijų dekanato dekanas, Metelių Kristaus Atsimainymo bažnyčios klebonas, garbės kanauninkas Vytautas Prajara šioje knygoje įamžino žodžius: „Gausios Dievo palaimos, nes gražių ir brandžių vaisių tegali duoti tik meilė Dievui ir savo gimtajai žemei“. Seirijų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės parapijos klebonas, kun. teolog. lic. Vitas Eidukaitis, džiaugdamasis unikaliu Seirijų kraštovaizdžiu ir šio krašto istorija, linkėjo seirijiškiams ne tik branginti praeitį, bet jausti atsakomybę ir už dabartį, ir ateitį. Knygoje daug dėmesio skiriama Seirijų krašte buvusioms ir esančioms katalikų bažnyčioms ir koplyčioms, akcentuojama bažnyčios ir parapijos svarba. Pateikiama visiškai naujos vertingos medžiagos apie krašte tarnystę atlikusius kunigus Joną Reitelaitį, prelatą Juozapą Laukaitį, Antaną Skeltį SDB ir kitus.


Kronika

Medaliai už tarnavimą Lietuvai

Bronius VERTELKA

Bendra laureatų nuotrauka teatro fojė

Kovo 30-ąją Panevėžio J. Miltinio dramos teatre trečią kartą buvo įteikti rašytojos, Aukštaitijos šviesuolės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliai „Tarnaukite Lietuvai“. Apdovanojimą Seimo valdyba įsteigė 2011-aisiais minint jos 150-ąsias gimimo metines. Medaliai skiriami už darbą valstybės labui ir jos gerovei, pozityvių idėjų, brandinančių visuomenės pilietiškumą, tautinę savimonę ir kultūrinį sąmoningumą, sklaidą ir įgyvendinimą.

Renginį vedė aktorius Albinas Keleris, į rašytojos G. Petkevičaitės-Bitės vaidmenį puikiai įsijautė aktorė Eleonora Koriznaitė.

Į šventę atvyko Seimo Pirmininkė Loreta Graužinienė. Ji kalbėjo apie reikšmingą G. Petkevičaitės-Bitės vaidmenį Lietuvos politiniame ir visuomeniniame gyvenime. Seimo Pirmininkė pabrėžė, kad „Lietuvoje yra daug žmonių, kurių geri darbai yra didesni nei jie patys. Šie žmonės apie savo atsidavimą ir kilnius darbus, paaukotą laiką ir sveikatą garsiai nekalba, dažniausiai tyliai kaip bitutės pluša negailėdami savęs ir neša medų, ne sau, mūsų bendruomenei, mūsų visuomenei, Lietuvai, jos kultūrai“.


Du Kaišiadorių vyskupo emerito jubiliejai

Šv. Mišių koncelebracijai
vadovauja jubiliatas
vyskupas Juozas Matulaitis

Kovo 23 dieną, sekmadienį, Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo Katedroje buvo aukojamos iškilmingos šv. Mišios, skirtos Kaišiadorių vyskupo emerito Juozo Matulaičio kunigystės 50 metų ir vyskupystės 25 metų jubiliejinėms sukaktims paminėti. Šv. Mišių įžangoje buvo paskelbtas popiežiaus Pranciškaus sveikinimas – palaiminimas vyskupui jubiliatui: Garbingąjį Brolį Juozą Matulaitį, buvusį Kaišiadorių Vyskupą, sveikiname su auksiniu Kunigystės ir sidabriniu Vyskupystės Jubiliejumi, dar kartą prisimindami jo rūpestingą uolumą, tvarkant jam patikėtą vyskupiją, veikimą vienybėje su kunigais bei rūpestį pašaukimais ir tvirtą meilės Bažnyčiai liudijimą. Ir pareiškiame Mūsų dvasinį palankumą, o tuo pačiu, užtariant Švenčiausiajai Mergelei Marijai ir Šventajam Juozapui, su meile suteikiame jam Apaštališkąjį Palaiminimą – Dievo malonių nešėją, prašydami jo maldų už Mūsų Petro tarnystę. Iš Vatikano Rūmų, dvidešimt ketvirtą dieną, vasario mėnesio, du tūkstančiai keturioliktųjų metų. Pranciškus. Arkivyskupai Gintaras Grušas, Sigitas Tamkevičius SJ, vyskupai Eugenijus Bartulis, Jonas Boruta SJ, Jonas Ivanauskas, Kęstutis Kėvalas, Juozas Preikšas, Lionginas Virbalas, Juozas Žemaitis MIC, kunigai ir visi tikintieji meldėsi už vyskupą J. Matulaitį, dėkodami Dievui už jo kunigo ir vyskupo tarnystę. Šv. Mišiose pamokslą sakė Vilkaviškio vyskupas emeritas J. Žemaitis MIC, tą pačią dieną šventęs vyskupystės 25 metų jubiliejinę sukaktį.


Kaune išspręsta laidojimo vietų problema – atidarytos Vainatrakio kapinės

Kapinių akmenį šventina
prel. prof. habil dr. Vytautas
Steponas Vaičiūnas

Kovo 24-ąją po daugiau nei dešimtmetį užtrukusių teisminių ginčų oficialiai atidarytos Kauno rajono teritorijoje esančios Vainatrakio kapinės. Planuojama, jog suformuotame pirmajame vieno hektaro ploto laidojimo kvartale per ateinančius kelerius metus amžinojo poilsio atguls 4–5 tūkstančiai mirusiųjų. Atidengtą simbolinį kapinių akmenį palaimino ir pašventino prelatas prof. habil dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas. Pasak savivaldybės įmonės „Kapinių priežiūra“ vadovo Algirdo Verbicko, šiuo metu laidojimui paruoštas vieno hektaro dydžio sklypas. Ateityje greta esančiuose suformuotuose sklypuose bus galima įrengti kolumbariumą, administracines patalpas, automobilių stovėjimo aikštelę bei plėsti kapinių infrastruktūrą atsižvelgiant į gyventojų poreikius.


Kartu su NATO esame stipriausi mūsų šalies istorijoje

Lietuvos prezidentė ir Vyriausioji
Lietuvos ginkluotųjų pajėgų
vadė Dalia Grybauskaitė Lietuvos
ir NATO vėliavų pakėlimo ceremonijoje
Roberto DAČKAUS (lrp) nuotrauka

Kovo 29 dieną, šeštadienį, Vilniuje, S. Daukanto aikštėje, minint Lietuvos narystės Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijoje (NATO) dešimtmetį surengta iškilminga Lietuvos ir NATO vėliavų pakėlimo ceremonija. Jos metu visus Lietuvos žmones pasveikino Lietuvos prezidentė ir Vyriausioji Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadė Dalia Grybauskaitė, krašto apsaugos ministras Juozas Olekas ir užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

„Prieš dešimt metų Lietuva žengė istorinį žingsnį – tapo tvirčiausios pasaulyje karinės sąjungos – NATO – nare. Narystė šiame aljanse atvėrė vertybiškai naują puslapį mūsų šalies istorijoje. Šiandien mūsų lūkesčiai dėl Lietuvos saugumo išsipildė. NATO partneriai parodė, kad grėsmės akivaizdoje nesame vieni“, – sakė Prezidentė. Pasak jos, 2004 metais Lietuva įsiliejo į transatlantinę valstybių bendruomenę, kuri supranta, kad tikroji stiprybė – ne karinės galios demonstravimas, o demokratinės vertybės, vienybė, taikos ir laisvės siekis. Pastarieji įvykiai Lietuvos kaimynystėje rodo, jog prieš dešimtmetį Lietuvos priimtas sprendimas stoti į NATO buvo gyvybiškai svarbus ir teisingas. Šalies vadovė pabrėžė, kad šiandien Lietuvai labai reikalinga visų vienybė ir sutelktas darbas. Prezidentė paragino visus Lietuvos žmones toliau branginti ir ginti Lietuvos laisvę.


Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių suvažiavimas

Vytautas Guliokas

Naujasis LPKTS pirmininkas
dr. Gvidas Rutkauskas
Jolitos Navickienės
(„Tremtinys“) nuotrauka

Kovo 29 dieną Kaune, „Girstučio“ kultūros ir sporto centre, įvyko Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) XXI rinkiminis-ataskaitinis suvažiavimas. Suvažiavimo delegatai prisiminė prezidentės Dalios Grybauskaitės žodžius, pasakytus metiniame pranešime: „Tikėjimas Lietuva – visų mūsų stiprybė, išbandyta lageriais, tremtimis, okupacijomis, blokadomis ir sunkmečiais“, o vieningam darbui Lietuvos labui kvietė čia pat perskaitytas Prezidentės sveikinimas suvažiavimo dalyviams. Ne visai paprastoje šių dienų politinės situacijos aplinkoje, suvažiavimas privalėjo numatyti tolimesnės veiklos kryptys: įtvirtinant istorinės praeities atminimą, stiprinti valstybės pamatus patriotizmo jausmais, susitelkti ir vieningai atremti mums primetamus visuomenę skaldančius planus bei kėslus.


Mafijos dėsniai aneksuojant Lietuvą

Prof. Vladas Vilimas,

Erika Drungytė

Artėja gegužės pirmoji. Nuo šios datos įsigalios Konstitucijos 47 str. pataisos dėl žemės pardavimo užsieniečiams. Šį pardavimą turės reglamentuoti Konstitucinis įstatymas. Nauja jo pakeitimo redakcija priimta 2003 m. kovo 20 d. Šio įstatymo 12 straipsnyje numatyta sudaryti nuolatinę Seimo komisiją, kurios įgaliojimus nustato Seimas, o komisija prižiūri įstatymo įgyvendinimą. Pats įstatymas turi pradėti veikti nuo 2014 m. gegužės 1 dienos. Atrodo, viskas logiška ir normalu. Priimamas Konstitucinis įstatymas, kuriame sudėti visi saugikliai, su juo supažindinama visuomenė – vyksta civilizuotas žemės pardavimas kaip ir visoje Vakarų Europoje. Tačiau Lietuvoje viskas vyksta šiek tiek kitaip... Įstatymas priimamas gerokai anksčiau, bet veikti pradeda iš karto po priėmimo! Neaišku kieno nutarimu, atsisakoma įgyvendinti įstatymo 12 straipsnį – nuolatinė Seimo komisija nesudaroma ir kontrolė nevykdoma. Taigi situacija yra tokia – žemės pardavimas turėjo prasidėti 2014 m. gegužės 1 d., o pardavimo procesą turėjo kontroliuoti Seimo komisija, tačiau realiai žemė pradėta parduoti iš karto po įstatymo priėmimo ir be jokios kontrolės. Rezultatas – parduota 1,86 mln. ha Lietuvos žemės, t. y. 28,5 proc. Lietuvos teritorijos! Kadangi Konstitucinio įstatymo pataisos dar neįsigaliojusios, kažkieno nurodymu nuspręsta žemės pardavimo sandėrius ir subjektus įslaptinti. Taigi, šiuo metu yra valstybinė paslaptis, kas ir kiek žemės įsigijo. Pagaliau ir pats Konstitucinis įstatymas tapo kriminalizuotas, nes nevykdoma įstatyme numatyta Seimo kontrolė. Trumpai tariant, Seimas tapo priedangos organizacija parceliuojant Lietuvą. Ar tai galime pavadinti Lietuvos aneksija? Iš dalies, taip, kadangi mums atsisakoma pasakyti, kas nupirko beveik 30 procentų Lietuvos teritorijos.


Nykstame ir išsižudome be karo

Įvykiai Ukrainoje, Kryme parodė, kaip greitai keičiasi geopolitinė situacija, kai buvusios draugiškos šalys atsiduria karinio konflikto situacijoje. Rusijos pastangos įtraukti Ukrainą į Eurazijos ekonominę sąjungą baigėsi Ukrainos asociacijos sutarties su Europos Sąjunga pasirašymu ir vieno iš labiausiai dotuojamų Ukrainos regionų – Krymo – aneksija. Tokia įvykių raida kelia rimtų abejonių Rusijos tarptautinių įsipareigojimų patikimumu, geopolitiniais Rusijos tikslais.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija