2014 m. balandžio 4 d.    
Nr. 14
(2085)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Popiežiaus ir JAV prezidento susitikimo aplinkybės

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pranciškus
ir JAV prezidentas Barakas Obama

Palankumas socialiniam mokymui

Galima buvo numatyti, kad istoriniame pirmojo juodaodžio Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Barako Obamos (Barack Obama) susitikime su iš Lotynų Amerikos kilusiu popiežiumi Pranciškumi bus paliesta daug Gavėnios laikotarpiui būdingų paramos vargšams temų. Nors kovoje su skurdu ir negirdėtai išaugusia socialine nelygybe „šventosios sąjungos“ tarp popiežiaus Pranciškaus ir B. Obamos, kokia buvo tarp palaimintojo Jono Pauliaus II ir prezidento Ronaldo Reigano (Renald Reagan) priešinantis sovietiniam komunizmui Rytų Europoje, dabar negalima tikėtis, tačiau dabartiniam JAV vadovui Šventojo Tėvo mokymas dėl socialinio teisingumo svarbos bei atitinkamas liudijimas aiškiai daro didelį įspūdį. Kovo 27 dieną Vatikane vykusio jų susitikimo išvakarėse Baltųjų Rūmų nacionalinės saugumo tarybos atstovas Ketlinas Heidenas (Caitlin Hayden) irgi patvirtino JAV vyriausybės nuostatą, kad taikingos popiežiaus Pranciškaus pastangos turi didelę reikšmę pasaulyje vykstančių konfliktų sureguliavimui, skurdo ir religinio persekiojimo problemų sprendimui bei kreipiantis į politinius lyderius dėl žmogiškojo orumo užtikrinimo. Bet prezidentas B. Obama vizito į Vatikaną proga duodamas interviu didžiausiam Italijos laikraščiui „Corriere della Sera“ patvirtino, kad dėkingas Šventajam Tėvui už priėmimą, nes jis suteikia įkvėpimą daugybei žmonių pasaulyje, įskaitant jį patį, ypač dėl Katalikų Bažnyčios mokymo apie kovos su nelygybe reikšmę, skleidimą artimo meilės, užuojautos vargšams bei visiems pažeidžiamiesiems.


Askezė – klusnumo Viešpatyje šventė

Kun. Vytenis Vaškelis

Kai dažnam postmodernios visuomenės nariui žodis „askezė“ neretai asocijuojasi su asmens laisvę ir iniciatyvas drausminančiu botagu, tiems, kurie nejučiomis klausia: „Kaip mano vietoje pasielgtų Kristus?“, asmeninės savitvardos motyvacijos daigai kyla iš subtilių Šventosios Dvasios inspiracijų, kurias atgena Jos nenuspėjamo malonės vėjo gūsis (žr. Jn 3, 8).

Herberto Vorgrimlerio „Naujajame teologijos žodyne“ rašoma: „Praktikuoti krikščioniškąją askezę reiškia sąmoningai gręžtis į mirtį, priimti ir suvokti ją kaip galimybę sekti mirštančiu Jėzumi. Taip „realizuoti“ mirtį reiškia ne apriboti ją paskutine agonija, bet visą gyvenimą jos po truputį mokytis, sugriauti mirties kaip vien prievarta išgaunamos ištikties pobūdį atsisakant paversti ją savęs perdavimo Dievui aktu. Tokia samprata neatima galimybės dėkingai mėgautis kūrinijos dovanomis (kaip darė Jėzus, kelią į mirtį laikęs būtinybe, bet vis dėlto susilaukęs priekaišto, jog esąs rijūnas ir vyno gėrėjas, žr. Mt 11, 19). Konkretus krikščioniškos askezės įgyvendinimo būdas nepavaldus jokiai schemai; tai – asmeninio pašaukimo dalykas“.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija