2014 m. balandžio 11 d.    
Nr. 15
(2086)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Karui sakome „ne“

Kun. Vytenis Vaškelis

Kai žmogus laikosi dvigubų mąstymo ir elgesio standartų, yra ne tik viduje suskilęs, bet tampa pavojingas kitiems. Jis, būdamas šventovėje, per stačiatikių Velykų apeigas gali vienoje rankoje pagarbiai laikyti degančią žvakutę, bet ranka gali būti suspausta į kietą kumštį, kuris, susiklosčius atitinkamoms aplinkybėmis, gali „pavirsti“ brutalaus karo simboliu, vykdančiu nežmonišką komandą – bet kokios priemonės pateisina užsibrėžto tikslo siekį. Be abejo, prieš akis iškyla Rusijos vadovo figūra, turinti tikroviškų nedoro žmogaus (plg. 2 Tes 2, 3–4) savybių.

Žmonijos istorijoje buvo daug karų sukėlėjų, ir visiems jiems yra būdingas diktatoriškas valdingumas ir šėtoniškos puikybės užmačia: „Aš turiu didžiausią valdžią, gausią kariuomenę, mano sprendimams pritariančių pavaldinių būrį, ir niekas manęs nesulaikys nuo įsiveržimo į kitą šalį...“ Deja, dėl pirmapradės kaltės padarinių iki visų laikų pabaigos pildysis Šventojo Rašto tiesa: „Iš kur atsiranda karai, iš kur tarp jūsų kivirčai? Ne iš kur kitur, tik iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų sąnariuose. Geidžiate ir neturite? Tuomet žudote. Pavydite ir negalite pasiekti? Tuomet kovojate ir kariaujate“ (Jok 4, 1–2).

Dabartinė Ukrainos valdžia, siekdama išvengti tiesioginio karinio konflikto su Rusija Krymo pusiasalyje, neabejotinai išsaugojo civilių asmenų gyvybes, bet prarado dalį savo teritorijos. Šiuo metu Kremliaus strategai siekia klastingai sugriauti Ukrainos valstybės vienybę, kad šalis, ypač jos rytiniai regionai, būtų suskaldyti į vadinamos federacijos sritis, kurios visiškai priklausytų nuo Maskvos diktato. Kyla karinės konfrontacijos pavojus, ir šį kartą Ukraina kaip įmanydama rengiasi duoti atkirtį agresoriui.

Plačiai žinomas Rusijos kovotojas už žmogaus teises Sergejus Kovaliovas visai neseniai paragino Europą užkirsti kelią Maskvos ekspansijai Ukrainoje ir perspėjo dėl galimų tragiškų pasekmių. Jis kreipimesi rašė: „Civilizuotam pasauliui iškilo pasirinkimas, kurio negalima išvengti. Rusijai užėmus Krymą, kiekvieną dieną didėja nauja grėsmė – Ukrainos rytinių regionų okupacijos grėsmė“.

Žinoma, reikia išnaudoti net mažiausias galimybes, siekiant taikos, nes ji, anot katekizmo, „yra mesijinio Ramybės Kunigaikščio (Iz 9, 5) – Kristaus – taikos atvaizdas ir vaisius. Ant kryžiaus pralietu savo krauju Jis pats savyje sugriovė priešiškumą, sutaikė žmones su Dievu ir savo Bažnyčią padarė visų žmonių tarpusavio vienybės ir jų vienybės su Dievu sakramentu“, todėl tikintieji ir nesiliauja melstis už taiką Ukrainoje, nes suvokia, kad ne įvairių šalių atstovų posėdžiai ar konferencijos stato tikros taikos tiltus, bet tiktai vieninga malda yra veiksmingiausia priemonė, atitolinanti juodus karo debesis ir priartinanti dieviškojo gailestingumo proveržį...

Kol kas nors ir kada nors realiai suskubs į gynybos pagalbą Ukrainai, pavyzdžiui, NATO sušelps šiuolaikine amunicija, jos valdžia teisėtai ruošiasi šalies gynybai. Pasak katekizmo, „būtinoji gintis gali būti ne tik teisė, bet ir svarbi pareiga tam, kuris yra atsakingas už kito gyvybę. Bendrosios gerovės gynimas reikalauja neteisų užpuoliką padaryti nepavojingą. Dėl to teisėti visuomenės vadovai turi teisę net imtis ginklo atremti gyventojų, už kuriuos jie yra atsakingi, užpuolikus“.

Verbų sekmadienį Viešpats, jodamas ant asilaičio, žydų yra aukštinamas, o paskui, kai sukurstyta minia sukyla prieš Jį, prikalamas ant kryžiaus ir be gailesčio žeminamas. Didis žmogaus prigimties nepastovumas, kurį akivaizdžiai regime ne tik tarp kadaise suklaidintų žydų vyrų ir moterų, bet ir didelėje dabartinės Rusijos visuomenės narių dalyje. Nors nemažai jų save laiko daugiausia stačiatikiais, bet nesivadovauja tikėjimo tiesomis, nes joms dar nebuvo leista įsišaknyti jų sąmonėje ir širdyse. Jei jie tik retkarčiais lankosi cerkvėse ir ten išgirsta Dievo žodį, jis jų viduje dažniausiai atsimuša į kietą dvasinio drungnumo plutą ir tarsi kamuolys atšoka nuo sienos. Kai nuolat per visas žiniasklaidos priemones į jų galvas bei širdis kasdien pumpuojamos propagandinio valdžios ruporo tendencingo melo sąšlavos, jie anksčiau ar vėliau patiki juo, ir jų vidus pritvinksta pavojingų bacilų pūlių.

Žmogaus vertę lemia ne jo išorė, bet vidus. Jei jame pasėtos gėrio sėklos, sulauksime gerų vaisių, jei esti priešingai, žmogus „pakvimpa“ puvėsiais, ir „jo burna kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Lk 6, 45). Tada nebesistebime, kad nemažai rusų pritaria Krymo aneksijai ir tarsi įkaušę gieda ditirambus savo valdžiai. Jiems nė į galvą neateina mintis, kad jų pritarimas Rusijos invazijai į Ukrainą yra beprotiško žydų šauksmo „Ant kryžiaus Jį!“ dangaus keršto besišaukiantis tęstinumas...

Eikime pas karalių Kristų, kuris per sekundę gali atsiųsti pulkus angelų (žr. Mt 26, 53), pirmiausia mus apginančių nuo pavojingiausio priešo – nuodėmės. Kas iš to, jei išsaugotume Lietuvos laisvę, bet atsidurtume nuolatinių sąžinės priekaištų nelaisvėje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija